Prieš 16 metų užsimezgę poros santykiai netruko išaugti į artimesnį ryšį. Pirmiausia – Christianas apsilankė Lietuvoje, o kiek vėliau jo gimtinę Čilėje pažino ir Airida. Iš Pietų Amerikos kilusį Christianą Lietuva žavėjo savo saugumu, gamtos unikalumu, strategiškai patogia vieta Europoje – bet kuriuo metu galima nusipirkti lėktuvo bilietą ir po valandos ar dviejų būti jau kitoje šalyje.
Pora mėgavosi darniais tarpusavio santykiais, susikurtu gyvenimu bei turimomis galimybėmis. Tuo jausmu tiesiog norėjosi dalintis. Kasdieniniame gyvenime Airidą ir Christianas vis supo poros, į savo šeimą priėmusios tėvų globos netekusius vaikus. Žmonės pasakodavo apie kelyje patiriamus sunkumus, tačiau iškart pridurdavo, jog viskas praeina, o žmogaus auginimo džiaugsmas išlieka ilgam.
Vieną lemtingą rudens dieną pora suprato, jog būtent dabar yra pats tinkamiausias metas ilgai brandintam žingsniui. Airida ir Christianas kreiptasi į globos centrą dėl mokymų būsimiems globėjams organizavimo.
Sulaukus dviejų sesučių Amelijos (8 m.) ir Militos (6 m.) globos pasiūlymo, poros mintyse iš karto užgimė ateities gyvenimo scenarijai, užplūdo jaudulys. Į pirmąjį susitikimą su mergaitėmis vyko Airida. Christianas tuo metu dirbo kruiziniame laive ir su būsimosiomis šeimos narėmis susipažino nuotolinio ryšio priemonių pagalba. Tokiu būdu susipažinti su vaikais – neįprasta. Iššūkiu tapo ir bendravimas anglų kalba.
Iš tiesų, mergaitėms apsigyvenus poros namuose, kiekvieno gyvenimas pasikeitė...
Airida ir Christianas atvirauja, jog įvykių būta daug. Didžiausią susirūpinimą kėlė mergaičių išgyventas nerimas, pykčio priepuoliai. Vyresnėlė jautė didžiulę įtampą ir baimę likti viena. Ilgainiui emocijos rimo, mergaitės pasijuto saugiai, vis labiau ėmė pasitikėti suaugusiais.
Regresas įvyko šeimos namuose apsigyvenus trečiajai sesutei Livijai (1 m.). Kūdikio priežiūra natūraliai sukėlė pokyčius šeimos rutinoje, iššaukė mergaičių pavydą. Airida ir Christianas prisimena, jog kūdikis visą mėnesį nerodė emocijų: nesijuokė, nedžiūgavo. Vaiko prieraišumas buvo sutrikęs, nes ilgą laiką jis nejautė suaugusiojo, kuriuo nuo gimimo būtų galima pasitikėti.
Trijų skirtingo amžiaus mergaičių globa – iššūkis, o pokyčiai reikalauja laiko. Auginant vaikus pasitaiko, kad kantrybės klodai ima ir išsenka. Būna dienų, kada norisi atsiriboti nuo sumaišties ir triukšmo namuose bei tiesiog pabūti su savo mintimis.
„Apie išgyvenamus sunkumus svarbu kalbėtis. Su visais – vyru, artimaisiais, draugais ar specialistais. Globos centro psichologės teiktų konsultacijų dėka, sėkmingai buvo išspręstos mergaičių elgesio problemos, o bendradarbiavimas tęsiasi ir toliau“, – pasakoja Airida.
Kasdienių džiaugsmų ir rūpesčių apsuptyje be galo svarbia tampa tarpusavio pagalba. Christianas yra lygiavertis partneris, prisiimantis vienodą atsakomybę už vaikų auginimą. Airida pabrėžia, jog „vaikai negeba nuslėpti savo jausmų, jie tiesiog prasiveržia“. Tik atviras bendravimas tarp visų šeimos narių, pagarbūs santykiai bei asmeninio pavyzdžio rodymas formuoja vaikų įgūdį kritiškai vertinti savo poelgius, o suklydus – gebėti atsiprašyti.
Matoma vaikų laimė, sveikimas nuo patirtų traumų ir krizių, nesuvaidinti jausmai ir emocijos, baimių įveikimas, bendrų interesų ir tradicijų formavimasis, ugdymosi pasiekimai, lavėjantis savarankiškumas, emocinės pusiausvyros atgavimas – tai pasiekimai, neleidžiantys sustoti, motyvuojantys ir skatinantys judėti pirmyn. Galimybė stebėti artimo seserų tarpusavio ryšio formavimąsi – neįkainojama.
„Sunku viską perteikti žodžiais, nes kartais tiesiog nesusimąstai apie tai. Dabar mes esame šeima. Viena, nedaloma šeima. Ir tai – visų šeimos narių įdirbis“, – užtikrintai taria Airida.
