Siūlo susipažinti su vadovais
Tėvai labiausiai turėtų domėtis, kas organizuoja stovyklą, kiek metų ji organizuojama, kokie kitų dalyvavusių atsiliepimai ir, svarbiausia, kokiais principais, vertybėmis vadovaujasi tie, kurie tai daro.
„Labai svarbu žinoti, kas yra vadovai, kokie žmonės dirbs su vaiku, išsiaiškinti, kokia yra dienotvarkė – kada prasideda diena, kada baigiasi, ką jie per dieną veikia? Visada galima paklausti, išsiaiškinti, kas ten bus. Ir jeigu stovykloje duodama labai daug laisvo laiko, reiškia, kad vaikai yra palaidi ir gali visokios velniavos prisigalvoti, tuomet gal ir programa yra abejotina. Todėl labai siūlyčiau susipažinti su vadovais, pasižiūrėti, ką sako kiti tėvai, kiek laiko organizatoriai kuria tokią stovyklą, ir pasiaiškinti apie laisvą vaikų laiką ir užsiėmimus – ką jie veiks“, – patirtimi dalijasi „Whatansu“ stovyklų ir mokymų vadovas, „Vyrų kalvės“ organizatorius, keturių vaikų tėtis Mindaugas Vidugiris.
Dar vienas kriterijus yra finansai – jeigu stovykla pigi, jau turi kilti abejonių dėl kokybės: pradedant maistu, baigiant gyvenimo sąlygomis.
„Ir jeigu sako „eisime maudytis“, tame nėra apibrėžtumo, nesugebama pasakyti konkrečiai, ką jie veiks, nėra refleksijų pačioje stovykloje. Jei tėvai kiekvieną dieną negauna nuotraukų ar atsiliepimų apie stovyklą, kas ten vyksta, tai irgi signalizuoja, kad kokybė gali būti šiek tiek abejotina. Taip pat labai atsargiai žiūrėčiau į tuos, kurie organizuoja stovyklas pirmus ar antrus metus. Nes žmonės nelabai turi patirties, nors gal ir iš didelio noro daro. Tarkim, į stovyklas dažnai priimami jaunuoliai, studentai, kurie dirbtų su vaikais, bet jie tam nėra parengiami. Todėl reikia išsiaiškinti, ar žmonės, kurie dirbs su vaikais, yra pasirengę ir suvokia, kaip gyventi, ką veikti su vaikais, ar baigę mokymus, kursus, ar kažkaip yra parengti darbui stovykloje“, – dėmesio vertus akcentus vardija M. Vidugiris.
Anot jo, su vaikais bendrauti privalo turintys patirties ir specialiai pasirengę žmonės, nes iš kokybiškos stovyklos vaikai turi grįžti gavę įvairiausių patirčių, o ne tiesiog „prastūmę“ laiką.
Stovyklas inicijuoja mamos
Iš stovyklos vaikas turi išsivežti nuovargį, nuotykį ir suvokimą, kas tai buvo per stovyklą, kas su juo ten vyko.
„Kai vaikai išvažiuoja iš mūsų stovyklų, pirmas dienas jie net nešneka apie tai, nes būna visiškai pervargę. Bet apie stovyklą pradeda kalbėti po kokios savaitės. Jie turi išsivežti išliekamąją vertę, kurią gali vėliau prisiminti, panaudoti ir pasidalinti su artimaisiais. Dažniausiai jie, beje, savo išgyvenimais dalijasi su mama. Mano patirtis sako, kad tėčiai sunkiau įsitraukia į vaikų veiklas, jų gyvenimą, tai dažniausiai daro mamos. Ir kaip taisyklė kai į mūsų organizuojamą sūnaus – tėčio stovyklą pirmą kartą atvažiuoja tėtis su savo atžala, dažniausiai jie būna atsiųsti mamos, sesers ar panašiai.
Daug mažiau tėčių sąmoningai sako „o geras, aš noriu nuvažiuoti į stovyklą su sūnumi ir ten praleisti kartu laiką“. Priešingai, kai kurie tėčiai kartais nemoka išreikšti savo jausmų. Iki šiol pamenu, jog kai tik pradėjome rengti stovyklas, tėtis atvežė mums vieną mažiuką vaiką. Negražiai gal pasakysiu, bet atsidaro didžiulio prašmatnaus automobilio durys, ir iš ten išsirita vaikas, iš principo jis išspiriamas iš mašinos. Automatiškai atsidaro bagažinė, jis iš ten išsitraukia savo daiktelius, ką turi, ir viskas – tėvas nei „ačiū“, nei „prašom“, nei „labas“, nei „viso gero“, uždaro duris ir išvažiuoja. Ir realiai vaikas lieka išmestas vienas. Taip jis ir atrodė, ir jautėsi visą savaitę.“
M. Vidugiris pasakoja, kad vaikui labai reikėjo dėmesio, meilės ir palaikymo, toji savaitė jam buvo tikrai sunki, o tėtis tiesiog nemokėjo jam parodyti savo meilės, rūpesčio. Beje, prisimena Mindaugas, berniukas kitais metais grįžo, ir matėsi, kad yra pasikeitęs, nes kartu su juo jau atvyko ir tėtis ir abu iš stovyklos gavo daugiausiai, kiek galėjo gauti.
Geriausia stovykla – laiko patikrinta
Dabar atsirado išties daug stovyklų, nes yra didelė niša – vasarą tėvai ieško vietų, kur nuvežti vaikus, kad jie smagiai praleistų laiką, patirtų nuotykių, o patys suaugusieji turėtų truputį laiko sau.
„Kai yra paklausa, ir pasiūla išauga. Nežinau, gal žmonės galvoja, kad iš to galima labai daug uždirbti, tada ieško būdų, kaip pasidaryti verslo modelį, ir organizuoja stovyklas. Kiti tiesiog daro, nes vadovauja mokyklai, jiems smagu, norėtų pabandyti kažkokią stovyklą organizuoti. Ir kuo toliau, tuo daugiau tėvų nori vaikus išleisti į stovyklas. Tik kuo daugiau stovyklų, tuo didesnė tikimybė pasiklysti. Gal vis tik verta atidžiau pažvelgti į laiko ir vaikų patikrintas stovyklas. Man gal iš visų gražiausias pavyzdys yra seniausia stovykla Lietuvoje, iš tikrųjų turinti savitumo, savo veidą, išraišką, unikali. Tai „Atgajos“ stovykla. Ji veikia nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų, ir ten jau vyksta pirmąsias pamainas lankiusių vaikų vaikai. Labai gražu žiūrėti, kaip kelios kartos patiria tą magiją, todėl labai žaviuosi „Atgaja“, – šypsosi M. Vidugiris.
Jo teigimu, tai jau leidžia kalbėti apie kokybę, patirtį ir patikimumą.
