Nevadina to darbu
Kai E.Vaitkevičienė ėmėsi globos, jai buvo trisdešimt. Tuo metu atsitiktinė pažintis ligoninėje su vienu berniuku iš vaikų namų privertė susimąstyti.
„Mes su vyru, atidarę savo namų duris vaikams, net nesvarstėme, kad ką nors globosime, tiesiog taip susiklostė aplinkybės“, – prisiminė moteris.
Zarasuose Vaitkevičiai nutarė įkurti šeimyną, kuri gali globoti nuo 4 iki 8 vaikų. Kai kokiam nors globojamam vaikui sukanka 18 metų, zarasiškiai sulaukia telefono skambučio iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos ar vaikų namų. Į juos kreipiamasi su prašymu priimti globoti dar vieną nepilnametį.
Tokie skambučiai būna iš įvairių Lietuvos regionų. Ne tik Zarasuose, bet ir Panevėžyje bei Vilkaviškyje gyvenusiems vaikams prireikė globos, todėl jie atsidūrė Vaitkevičių namuose. Jauniausias vaikas, kurį sutuoktiniai ėmėsi globoti, buvo vos dvejų metų ir dviejų mėnesių.
E.Vaitkevičienė nevadina vaikų globos darbu. Jai tai – buvimas šalia vaikų, kuriems reikia namų. Ji neskirsto vaikų į savus ir svetimus, netgi laikinai apsistoję nepilnamečiai tampa šeimos nariais: „Tol, kol vaikai gyvena po mūsų stogu, visi jie yra mūsų.“
Įdomesni nepatogūs vaikai
Pastaruoju metu Vaitkevičiai ėmė globoti tik paauglius. Iki šiol Lietuvoje mažai kas nori globoti paauglius iš socialinės rizikos šeimų. Jokio stebuklingo auklėjimo metodo neturinti zarasiškė tikino, kad bendravimo su paaugliais sėkmė lydi tada, kad suaugusieji supranta – reikia keistis pačiam, o ne keisti kitą.
Iš vilnų šlepetes velianti E.Vaitkevičienė turi savo namuose įkūrusi studiją. Tačiau ne kartą teko ją užleisti globojamam vaikui, kuriam pritrūko asmeninės erdvės.
Susižavėjusi veltinio amatu zarasiškė nesiskundžia, kad darbui pritrūksta laiko. Ji tikino, kad daro gyvenime tai, kas patinka. Imtis paauglio globos svarstančioms šeimoms ji pataria nieko nebijoti. Juk svetimas žmogus yra tol, kol kitas nemato jo veido.
„Mes, moterys, galime puikiai gyventi su vyrais, kurie kadaise buvo svetimi, bet tapo mylimi. Taip yra ir su vaikais“, – pabrėžė E.Vaitkevičienė.
Kita vertus, prisiimti atsakomybę už vaiką, kurio nepažįsti, nėra paprasta. Juk bendraujant su biologiniais vaikais taip pat pasitaiko įvairių dienų. Šiuo klausimu E.Vaitkevičienė turi aiškią nuomonę, nes nėra pasaulyje rožinių vaikų, kurie lengvai auga. Jai kur kas įdomesni nepatogūs vaikai, iš kurių vystosi įdomios asmenybės.
Suaugusieji neturėtų stengtis kaip nors gelbėti ar perauklėti vaiką. Į globos reiškinį E.Vaitkevičienė žiūri kur kas plačiau. Svarbiausias globos tikslas yra sukurti tokius santykius, kad vaikas visada žinotų, kur yra jo namai, kur jis yra laukiamas ir mylimas.
Jei žmogus stengiasi užmegzti gerus santykius su draugais, kaimynais, bendradarbiais, jis taip pat stengsis priimti vaiką kaip asmenybę. Neįmanoma ir neetiška keisti vaiką, kuris turi savo charakterį, savo istoriją.
Grąžino tikėjimą meile
Užaugę ir sukūrę savo šeimas E.Vaitkevičienės globotiniai visada yra laukiami. Zarasuose įsikūrusi Deimantė Andriuškevičiūtė (28 m.) kone kasdien užsuka pas ją, atsiveda ir savo dvejų metų dukterį.
Pažintis su Egle pakeitė ir Deimantės likimą. Kūrybines industrijas bei politikos mokslus studijavusi Deimantė kurį laiką savanoriavo užsienyje, o vėliau grįžo į Zarasus. Ji dirba prie projekto, kurio vienas tikslų – surasti veiklos globos centrams, kurie teikia paslaugas globėjų bendruomenei.
Deimantė yra budinti globotoja. Dalį laiko augusi vaikų namuose, ji puikiai žino, kaip svarbu emociškai ir psichologiškai palaikyti vaikus iš sudėtingų šeimų.
„Jau atleidau savo mamai, nejaučiu pykčio dėl to, kad aš ir dar du broliai buvome atskirti. Man daug patirties suteikė dukters gimimas, todėl puikiai suprantu, kaip galėjo jaustis mano biologinė mama, kuriai trūko aplinkos palaikymo, dabar suprantu jos elgesį“, – prisipažino Deimantė.
Deimantei buvo dešimt metų, kai pateko į vaikų namus. Tuo metu jos širdyje buvo daug nerimo ir skausmo, nepasitikėjimo savimi. Tik gyvendama E.Vaitkevičienės šeimoje paauglė po kiek laiko pajuto, kad yra mylima.
„Pasijutau išlaisvinta, man tai buvo dovana, kad sugrįžo šeima, kurios buvau netekusi, neliko tuštumos mano širdyje“, – pasakojo Deimantė.
Tapusi komunikacijos eksperte ji daug pasakoja apie globą ir apie tai, kodėl kiekvienam vaikui svarbu surasti šeimą, kurios jie netenka dėl įvairių priežasčių.
Globoti Deimantė nusprendė dar augdama E.Vaitkevičienės namuose, kuri viena pirmųjų pasiryžo suteikti emocinę ir psichologinę paramą paaugliams.
– Kodėl pasirinkote globoti paauglius? – pasiteiravau globos ambasadorės titulą pelniusios E.Vaitkevičienės.
– Šiuo metu namuose yra dešimt globotinių, dar aštuoni jau suaugę, dažnai pas mus grįžta. Yra gyvenančių kituose miestuose, todėl rečiau pas mus užsuka.
Mūsų šeimoje auga paaugliai, nėra tokio tupinėjimo kaip augintum vos kelerių metų vaiką. Paaugliams reikia mažiau fizinės priežiūros, bet svarbu juos išklausyti, suprasti, ko jie siekia, apie ką svajoja. Negaliu skųstis, kad slegia buities darbai, nes visi esame pasiskirstę pareigomis, žinome, kas už ką atsako.
– Ar jums svarbu žinoti, iš kokių šeimų atvyksta vaikai? Kokios jų gyvenimo istorijos?
– Vaiko istorija – tai ir mano istorija. Stengiamės palaikyti gerus santykius su jų biologiniais tėvais, nors daugelis jų kenčia nuo alkoholio ar narkotikų priklausomybės. Tai – didelė bėda. Jei žmogus negali blaiviai mąstyti ir valdyti savo gyvenimo, jis nesugeba rūpintis ir savo vaikais.
Tai – nelaimingos šeimos, kuriose vyrauja sudėtingi santykiai. Bet turi būti pagarba globojamo vaiko kilmei ir jo šeimos istorijai, nes negali kurti ateities nubraukdamas praeitį.
– Kaip vaikai keitėsi augdami pas jus?
– Daugelis mažamečių pas mus pateko iš vaikų namų. Tokie vaikai dažnai nepasitiki savimi ir suaugusiaisiais. Jie pamažu keičiasi. Labiausiai džiugina tai, kad jie išmoksta ginti savo nuomonę, darosi vis savarankiškesni. Mano tikslas – sukurti saugią aplinką, kur vaikai galėtų atsiverti, nejaustų streso, išmoktų reikšti savo emocijas ir jausmus.
– Kaip pavyksta išspręsti konfliktines situacijas? Ar visi vaikai pas jus pritapo?
– Nebuvo tokio atvejo, kad su vaiku būtų pernelyg sunku sutarti ir mes jo atsisakytume. Tiesa, turėjome berniuką, kuris buvo patyręs fizinį smurtą, tad pirmieji šeši mėnesiai su juo buvo sudėtingi, o vėliau įvyko lūžis.
Noriu sugriauti nuomonę, kad su paaugliais sudėtinga bendrauti. Daug kas priklauso nuo mūsų požiūrio. Nieko baisaus, jei nepatenkintas paauglys tranko durimis, jei nenori mokytis, jei sėdi vienas kambaryje ir nieko nenori matyti.
Žinau, kad tokia būsena yra laikina. Tuo metu, kai vaikas susiduria su sunkumais, stengiamės išvengti konflikto.
Jei vaikas būna piktas, geriausia, ką gali padaryti, – jį apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai. Puikiai žinau, kad sumaištis vaiko širdyje vieną dieną baigiasi.
– Kodėl sakoma, kad auklėjimas yra menas?
– Nereikia vaikų auklėti, reikia rodyti pavyzdį. Tėvai neturėtų kurti taisyklių, už ką paauglys bus paskatinamas, o už ką peikiamas. Supykusi aš netrankau durų, o ramiu balsu pasakau, kas man nepatinka. Vaikai tai mato ir stengiasi perimti tokį elgesio modelį.
Prisimenu, vienas berniukas sudaužė lėkštę, bet mes nepuolėme jo barti, nes lėkštė yra daiktas, kurį galima nusipirkti. Vėliau jis prisipažino, kad laukė, kol kas nors ant jo pradės rėkti, bet mes tylėjome ir jam pasidarė dar baisiau. Iš tikrųjų nuo mūsų pačių priklauso, kaip reaguojame į įvairias situacijas.
Pavyzdžiui, tėvus dažnai erzina paauglių palikta netvarka – iš tikrųjų kalbama ne apie kambarių tvarkymą, o apie vidinę būseną ir nuovargį. Aš tokiu atveju stengiuosi galvoti ne apie kitus, kodėl jie taip elgiasi, o apie save ir suprantu, kad man reikia poilsio.
Pas mus šeimoje nėra taisyklių, mes kalbame apie tai, kas mums nepatinka, ieškome priežasčių, bet stengiamės nekelti streso.
Nėra jokių dramų, kad kas nors sugalvotų bėgti iš namų ar būtų maištavęs ir šaukęs, kad nenori čia būti.
Mes su vaikais daug kalbame apie tai, kad užaugę jie pradės savanoriauti, ims globoti kitus vaikus. Turime vieną mergaitę, kuri dėl savo amžiaus dar negali tapti globėja, tačiau susirado šuniuką iš prieglaudos ir sugeba puikiai juo rūpintis.
Tikiu, kad kada nors ji sugebės tapti globėja, nes nuo mažens suprato, kaip svarbu nenusigręžti nuo tų, kuriems reikia dėmesio ir pagalbos.
Mūsų patirtis rodo – nereikia kraujo ryšio, kad su vaiku galėtum užmegzti nuoširdžius santykius.
