Neišgijus žalosime savo vaikus
Prisipažinti, kad tavo tėvai nebuvo patys geriausiai, dažniausiai žmonėms gėda. Nejaukiai jaučiasi ne tik kalbantys, bet ir klausantys apie tai.
„Jei kažkas nepatinka – reiškia jums skauda. Jei turėjote laimingą vaikystę, neturėjote jokių skaudžių potyrių, šios temos neturėtų „kabinti“, o jei kabina – reikėtų suklusti“, – teigia A.Šneiderytė.
Kartu su laidos vedėja Milda ji aptarė, kad jei tėvai geria, muša ar vaikas patiria namuose seksualinę prievartą – yra visiems aišku, kad tai toksiška šeima, bet kartais neigiamos žymės paliktos tėvų vaikams išoriškai nėra matomos.
„Būtina rasti, kas buvo kliūtis jūsų natūraliai asmenybės raidai, tą kliūtį suprasti, ištaisyti ir nedaryti to paties savo vaikams“, – pabrėžia Aušra.
Nesugeba valdyti emocijų
Vienas iš tokių neigiamų santykių pavyzdžių yra emociškai nebrandūs tėvai. Ir tai nesusiję su amžiumi! Visus šiuos žmones vienija tai, kad jie negeba atjausti vaiko ir neturi empatijos, nesugeba atliepti jo emocinių poreikių.
„Vaikas pas tokius tėvus negali ateiti pasiskųsti, pasiguosti. Net atvirkščiai – tėvai išsipasakoja vaikams, užkrauna jiems savo problemas ar net papildomą atsakomybę. Emocinis nebrandumas yra negebėjimas valdyti savo emocijų. Ne tu valdai emocijas, bet emocijos valdo tave. Tėvas, kuris yra emociškai brandus darbe patyręs stresą grįžęs namo neišsilies ant vaiko, o emociškai nebrandus viską užkraus ant savo atžalos“, – paaiškina A. Šneiderytė.
Ji pabrėžia, kad reikia suvokti, kad emociškai nebrandūs žmonės kažkada buvo emociškai nebrandūs vaikai. Jų raidą sutrikdė kažkokie neigiami dalykai, todėl į juos nereikia žiūrėti su pykčiu.
Susikuria rolę norėdami išgyventi
„Dažnai pastebimas motinų pasididžiavimas – su dukra esame geriausios draugės. Ar galime ir čia identifikuoti nebrandumą nenorėjimą prisiimti atsakomybės ar tai yra siekiamybė?“ – Aušros klausė laidos vedėja Milda.
Pasirodo, nors tai diskutuotina situacija, psichologai linksta prie to, kad tėvai turi vaidinti savo vaidmenį.
„Turi būti autoritetas, suteikti saugumą ir turi vaikai suvokti, kad nesi draugelis. Tėvai turi būti asmenys pas kuriuos vaikas ateis patirdamas gyvenimo iššūkius, nes draugas yra ne autoritetas, jis lygus tau ir pas jį nesikreipsi“, – atsako A. Šneiderytė.
Ne tik tėvai iš vaiko gali kurti sau patogų personažą, bet ir vaikas nesąmoningai gali prisiskirti sau rolę.
„Atėjęs į šį pasaulį vaikas turi vienintelį saugumo garantą – tėvus, todėl daro viską, kad jiems įtiktų. Jei tėtis ir mama mylės, būsiu saugus ir galėsiu sveikai vystytis. Tai daroma nesąmoningai. Jei tėvai nepriima vaiko asmenybės, žemina, engia, tai vaikas pradeda galvoti, kad jis nepatinka jiems koks yra, reikia įgyti kitokią savybę ir prasideda rolės, kurios gali būti konstruktyvios ir destruktyvios. Kaip konstruktyvios rolės pavyzdys – auksinis vaikas, kuris gauna geriausius pažymius, elgiasi nepriekaištingai, nes tada jį tėvai myli. Arba atvirkščiai – tampa niekšeliu, nes negavus tėvų dėmesio jam kyla egzistencinė grėsmė ir jis linkęs daryti šunybes taip reikalaudamas dėmesio. Tai nėra vaiko asmenybė, tai vaiko gynybinis mechanizmas“, – aiškina Aušra.
Dar vienas mechanizmas, kaip vaikas patenkina neatliepiamus poreikius, tai išgijimo fantazijos „jei aš būčiau geresnis, tėveliai mane mylėtų“.
„Vaikas negali priimti fakto, kad jo tėvai yra nebrandūs, blogai elgiasi, jis privalo tikėti, kad juo kažkas pasirūpins. Tada galvoja – gal aš esu blogas? Rolės ir fantazijos yra išgyvenimo mechanizmai, kuriuos vaikas prisiima, kad įsiteiktų savo tėvams“, – pasakoja A. Šneiderytė.
Neprašiau manęs pagimdyti
Blogiausia, kad šios fantazijos nelieka tik vaikystėje, o persikelia ir į suaugusiojo gyvenimą, o ypač ryškiai atsiskleidžia santykiuose su antra puse.
„Būsiu geresnis, gražesnis, daugiau uždirbsiu – tada mane mylės. Tu pamini savo norus ir asmenybę. Tai tas pats ką darėme su savo tėvais bandydami gauti meilės, kurios jie negalėjo duoti. Jei nekalbėsime apie tai, nieko nedarysime, tai mes pasmerkti susiknisti savo asmeninius santykius galutinai“, – pabrėžia žurnalistė.
M. Matulaityte-Feldhausen pastebi, kad bet kokiu atveju visuomenės požiūriu atžvilgiu mes skolingi savo tėvams – už gyvybę, kurią davė, gyvenimą.
„Labai keistas skolos fenomenas. Aš nepamenu, kad būdama anapusiniame pasaulyje rašiau laišką mamai prašydama mane pagimdyti. Aš tam banke nesiskolinau. Tai buvo mano tėvų – sąmoningų suaugusiųjų žmonių sprendimas. Sakyti, kad vaikas kažką skolingas, man atrodo kiek keista. Mes negalime skolingi gyvybės. Ką galime būti skolingi ir atiduoti tai yra meilė. Man atrodo, kad vaikai turėtų padėti tėvams senatvėje ne dėl skolos, bet dėl meilės. Jei užauginsite su meilę – jie jus išleis su meile“, – laidoje „Labas, Milda“ svarstė Aušra.
Narcizai neišgija
Tėvai manipuliatoriai labai dažnai naudojasi kaltės ir gėdos įrankiais.
„Atsiminkime, kad nebrandūs tėvai buvo nebrandūs vaikai ir jie vis dar galvoja, kad jų niekas negali mylėti, jie yra nieko verti. Toks žmogus susilaukęs vaikų nesitiki, kad vaikas jį mylės, nemato meilės apraiškų. Jis supranta tik sąlyginę meilę – aš noriu, kad manimi pasirūpintų, kad mane mylėtų, todėl dabar apsuksiu, kad žmogus per prievartą duotų tai ko nori. Lengviausia tai gauti sukeliant kito kaltę arba gėdą. Tokie tėvai net apsimeta nuolatine auka, o vaikas galvoja, kad viską daro blogai“, – atsidūsta psichologinėmis temomis besidominti žurnalistė.
Dar vienas toksiškų tėvų modelis – narcizistiniai tėvai, o ypač, mamos narcizės.
„Narcizismas yra asmenybės sutrikimas kai žmogus visiškai nejaučia empatijos, visiškai orientuotas į save, o save įsivaizduoja ypač gerą. Jei kažkas vyksta blogai – kalti kiti, bet ne jis. Narcizo savivertė labai trapi – jei giria, jaučiasi gerai, jei kritikuoja, iškart kitas žmogus blogas.
Narcizai yra linkę žeminti savo vaikus, nes pasijunta geresni, aukštesni. Su narcizistine motina augti yra visiškas košmaras viduje, nors išorėje kitiems gali atrodyti visiškai normali, net pavyzdinė šeima“, – pasakoja A. Šneiderytė.
Pasak jos, bėda tame, kad narcizistai paprastai nesikeičia. Jie negali pajusti gėdos, empatijos, todėl net jei jo labai gaila, jie yra kenksmingi ir toksiški kitiems. Vieninteliai sprendimai – rasti būdą, kaip bendrauti, kad jūsų nepaliestų jų emocijos arba nutraukti santykius.
Jei įtariate, kad augote toksiškų tėvų namuose Aušra primena, kad gydo ne terapeutai, bet mes patys eidami į terapiją, ne knygos, o mes jas skaitydami.
„Mes turime suvokti, kad mumyse visa jėga ir galime pakeisti situaciją. Kaip mes galime keisti, reikia žiūrėti asmeniškai – vienam tinka viena, kitam kitas“, – pataria A. Šneiderytė.
