Meistrauti išmoko pats
Daugelis pamatę Šarūno darbus spėja, kad meilė medžiui yra nuo vaikystės tobulintas pomėgis, subrendus paverstas verslu. Vyras šypteli, kad anaiptol – jis yra baigęs inžinerijos studijas ir dirbtuvėse laiko neleido.
„Išsikrausčius iš tėvų namų, išsinuomojau namą, kuriame buvo garažas. Jis tapo mano laisvalaikio ir įvairių pabandymų vieta, bet tada negalvojau apie medį. Prieš dešimtmetį pamačiau irklentes ir nusprendžiau pasigaminti pats – daug eksperimentavau su įvairiomis medžiagomis ir gavosi! Tik irklas medinis buvo. Taip dieną virdavau biure, o kadangi kitų hobių neturėjau, pradėjau meistrauti daugiau“, – prisimena Š.Kisevičius.
Vėliau vyras pagamino pagal savo dizainą sugalvotą kabantį krėslą, drabužių kabyklą, o persikraustęs į nuosavus namus prisidėjo prie jų įrengimo.
„Kur visko išmokau? Viskas iš galvos. Jutubo nežiūrėjau, į kursus nėjau. Turiu inžinerinį mąstymą, tai kažkaip praverčia – vis galvoju, kaip čia gudriau padaryti, neišmesti nieko be reikalo“, – šypsosi jis.
Savanoriavo darželyje
Pomėgis būtų ir likęs tik pomėgiu, jei ne pasaulį sustingdęs koronavirusas, per kurį Šarūnui pasitaikė proga išeiti iš darbo.
„Aišku, galėjau saugiai ten dirbti po šiai dienai, bet artėjo vasara, o aš metus plušau be atostogų, tad supratau, kad reikia išeiti. Apie tai, ką darysiu toliau – minčių neturėjau. Pirmas tikslas buvo pabaigti darbus prie namų – trinkeles sudėti, tuomet dar garažą sutvarkyti, kuris nejučiomis per tą krapštymąsi tapo mano dirbtuvėmis“, – šypteli jis.
Dar vienas prioritetas buvo kuo daugiau praleisti laiko su vyresniąja dukra Smilte, kuri pradėjo lankyti darželį, bet jai sunkiai sekėsi adaptuotis.
Išėjęs iš darbo ir sudėjęs planuotas trinkeles Šarūnas nusprendė tapti savanoriu dukros darželyje, o bendraudamas su vaikais atrado meilę medžio darbams.
„Kadangi tai buvo lauko darželis, bendraudamas su vaikais krapštinėjausi su medžiu, kažką darėme iš šakų. Vaikai paprašydavo pagaminti – aš padarydavau. Toks pirmas rimtesnis darbas buvo burtų lazdelės jiems“, – pasakoja Šarūnas.
Pasidomėjęs vyras pastebėjo, kad nėra minimalistinio dizaino Montesori, Valdorfo pedagogikai pritaikytų medinių žaislų.
„Neradau ko norėjau, todėl pradėjau daryti pats. Patiko rezultatas, todėl ir tęsiau. Apie verslą tikrai negalvojau“, – prisipažįsta kūrėjas.
Taip neturėdamas jokių žinių Šarūnas susikūrė internetinį puslapį, įsirengė nedidelę studiją, kur fotografuoja gaminius.
Žaislai turi ne vieną funkciją
Užsukusius į kesewood.eu pirmiausiai ir sužavi tėčio kurti žaislai – natūralių spalvų, nedažyti, išlaikantys medžio faktūrą.
Asortimente ne tik burtų lazdelės, bet ir medinis vienaragis, robotas-konstruktorius, kaladėlės ir net mediniai akmenukai. Kiekvienas žaislas turi ne po vieną funkciją ir tinka daugybei žaidimų. Š.Kisevičius juokiasi, kad čia turbūt jau inžinieriaus išsimokslinimas „kaltas“, nes norisi padaryti kuo įdomiau.
„Pagalvodavau – kas aš esu? Ką darau? Pavadinimas dailidė man nelipo, nes labai plati sąvoka. Tada pamačiau žodį „žaislininkas“ ir tai geriausiai apibūdina ką aš darau“, – šypteli vyras.
Parduotuvėje taip pat yra akcentų namams – vazelių, raktinių, o pats didžiausias daiktas – speciali spintelė vinilinėms plokštelėms.
„Esu kruopštus ir dirbu preciziškai, esu priekabus sau ir kitiems. Turiu planų gal ir didesnius daiktus daryti, bet man patinka detalės, maži akcentai“, – prisipažįsta jis.
Pirmiausiai – vaikai
Į dirbtuves užsukanti Smiltė taip pat dalyvauja žaislų kūrimo procese – kartais sąmoningai, o kartais tiesiog žaisdama su medžio atraižomis pamėtėja mintį tėčiui.
„Aš ir pats nemažai žaidžiu. Dėlioju, pastebiu, kaip veikia medienos fizika, kaip krypsta medis. Išlaisvinau kūrybiškumą. Net prieš miegą svarstau, ką dar galėčiau pakeisti. Pavyzdžiui, dabar gaminu kaladėlių rinkinį – planavau daryti, kaip anksčiau, bet toptelėjo mintis pridėti vieną detalę, kuri būtų naudinga lavinti vaikų motoriką. Ir pridėsiu. Gaminti masiškai man nėra įdomu. Sugalvojau vienaragius. Tada elniukus. Pirmus dvidešimt buvo smagu daryti. Pradėjau antrą partiją – ir atsibodo. Gal reikės daryti arkliukus“, – garsiai svarsto žaislininkas.
Geriausiu žaislu vaikams Šarūnas įvardintų paprastas medines kaladėles, kurios gali būti panaudojamos ir kaip žaisliniai indai, ir kaip plytos bokšto statybai ar mobilus telefonas.
„Dukra neturi mėgstamiausio žaislo – nešiojasi tai vieną, tai kitą. Ir gerai, nes vienas žaislas vaikui atsibosta, todėl mes net specialiai padedam kokį į spintelę, jis paguli, o vėliau jį atradusi dukra sugalvoja naujų žaidimų su juo“, – dalijasi idėjomis Š.Kiselevičius.
Džiaugiasi gyvendami kaime
Nors liaudies išminties perliukai sunkią vaikystę apibūdina „mediniai žaislai prie lubų prikalti“, dabartiniai tėvai su tuo nesutinka.
„Iš tėvų sulaukiu labai daug gerų atsiliepimų, kaip jiems patiems juos gera liesti, kokie jie mieli. Vaikai ne tik žaidžia, bet jaučia žaislo tekstūrą, medžio raštą, skirtingą sunkumą. Ir ne paskutinis dalykas yra tai, jog atsibodus, šie žaislai gali grįžti į gamtą nepadarydami jai jokios žalos“, – pabrėžia tėtis.
Jis įsitikinęs, kad būtent persikraustymas į kaimą leido jam užsiimti savo pomėgiu, rasti laiko vaikams, mėgautis pilnavertišku šeimos gyvenimu, sumažinti vartotojiškumą. „Anksčiau net nebūčiau galėjęs pagalvoti, kad galėčiau taip gyventi. Dabar negalėčiau gyventi kitaip“, – teigia pašnekovas.
Šiuo metu Šarūnas su žmona Alina, kuri turi ir savo tinklaraštį „Sodo blogas“, mėgaujasi ramia tėvyste ir didžiąją laiko dalį skiria vaikams.
„Nėra konkrečių valandų skaičiaus, bet vyresnioji dukra visada šalia, kiek ji nori. Aišku, galėčiau stipriai vystyti hobį, auginti verslą, bet apie tai nemąstau, nes mano noras auginti laimingus vaikus, o verslas – antraeilis dalykas“, – tikina Šarūnas.
