Šeima – tik namuose
Mezgimo dizainerio M.N. dukra šiuo metu suaugusi, gyvena Lietuvoje, bet visi tie metai, kol ji dar buvo darželinukė ir moksleivė, vyrui ir jo partneriui, buvo tikras iššūkis.
„2006 metais, kai mūsų šeima susiformavo, galvojome, kad tai normalu. Normalu slėpti savo santykius, o visuomenė tuomet priima, nes mes tylime ir viešai apie tai nekalbame. Net sakydavau, kad protingi tyli, o kvailiai nesupras. Šiandien mano nuomonė kardinaliai kita – jaučiuosi, kad valstybė mane apvogė, nes negalėjome turėti pilnavertės šeimos, negalėjome deklaruoti santykių ir būti pilnaverčiais partneriais, kartu auginančiais vaiką.
Dukra, kuriai tuomet buvo 5-6 metai negalėjo suprasti, kodėl namuose, tarp keturių sienų, esame šeima, o už namo vartų – trys pažįstami draugai. Kadangi aš griežtesnis, ji mane vadindavo tėčiu, o partnerį, kuris ją labiau lepino – tėtuku. Vieną kartą ji tai ištarė viešai ir mes įsitempėme išsigandę, kaip visuomenė reaguos. O visuomenė ignoravo apsimesdama, kad negirdėjo“, – apie savo patirtį pasakojo vyras.
Dar 2019 metais, M.N. jautė, kaip Lietuva tampa tolerantiškesne, viskas gerėja, bet dabar, tikina, pastarųjų metų įvykiai grąžino mus į 2000-tuosius, kur homoseksualūs žmonės turi slėptis, kad išsaugotų tiek fizinę, tiek emocinę sveikatą.
Užsienyje – požiūris kitas
Vyras įsitikinęs, kad laiku patvirtintas partnerystės įstatymas būtų palengvinęs ne tik emocinę savijautą, bet ir kasdienybę.
„Mokiausi universitete ir tuo pačiu buvau tas „oficialus“ tėvas, todėl turėjau vienas viskuo rūpintis, nes partneris nesiskaitė šeimos nariu, tad net negalėjo nuvesti dukros nei į darželį, nei pas gydytoją. Teko lakstyti man, o jis, nors ir turėdamas laisvo laiko, turėjo laukti už durų.
Pakankamai sudėtinga situacija buvo dar darželyje, bet mokykloje vaikai gudrėja ir pradeda matyti antrą tėtį. Jei pirmoje klasėje buvo lengvos patyčios, su kuriomis susitvarkėme, trečios klasės mes nebepakėlėme. Kas keisčiausia, kad daugiausiai užgauliojo berniukai. Vienu metu tekdavo ir nuvežti į mokyklą, ir paimti iš jos, nes dukra bijojo“, – atsidūsta prisiminęs M.N.
Pasibaigus mokslo metams, partneriai ieškojo kitos mokyklos, kuri būtų tolerantiškesnė, bet pasitarus su užsienyje gyvenančia dukros mama, kuri irgi dalyvavo vaiko auginime, nusprendė, kad geriausia būtų pakeisti šalį.
„Dukra tęsė mokslus Jungtinėse Karalystėse, kur požiūris visai kitas. Mes ir patys vėliau išsikraustėme į Norvegiją ir turbūt didžiausią įspūdį paliko momentas, kai partnerį įmonės vadovė pakvietė į darbuotojų vakarėlį. Mums atrodė savaime suprantama, kad aš lieku namuose, bet partneris paklausė, ar galėtų atsivesti mane ir jiems buvo didžiulė nuostaba dėl tokio klausimo – Norvegijoje net nesuvokiama, kad gali būti kitaip, jei visi su antromis pusėmis, tai nesvarbu, kas ji yra“, – šypsosi menininkas.
Šiuo metu pora gyvena Palangoje ir tikina, kad šis miestas puikiai jiems tinka – nors komentarų sulaukia, bet jie atviri ir žmonės nesikiša į asmeninius santykius. Dabar vyras įsitikinęs, kad tyla pokyčių neatneš ir gyventi už užtrauktų užuolaidų – neverta.
Smerkia, nes nepažįsta
Apie poreikį slapstytis, nesiviešinti kalba ir tyrėjo, Lietuvos socialinių mokslų centro socialogo dr. Liutauro Labanausko atlikta apklausa. Jis bendravo su dešimčia homoseksualių šeimų: penkiomis lesbiečių, penkiomis gėjų poromis, iš kurių trys augina vaikus.
„Klausiau jų, kokia jų kasdienybė, ką jie patiria ir kokie iššūkiai. Pirmas įspūdis, kad tai laimingi, įdomūs ir išsilavinę žmonės, gyvenime turintys daug tikslų ir svajonių, kuriantys poros santykius ir bendrą gyvenimą. Jų gyvenimas nesiskiria nuo heteroseksualių porų“, – apie pažintį su apklausos dalyviais pasakojo dr. L.Labanauskas.
Bet tai tik, viena pusė, nes iššūkiai, kuriant homoseksualius santykius Lietuvoje – didžiuliai.
„Visos šeimos be išimties jaučiasi savotiškame užribyje – nematomos, turinčios slėpti savo santykius, apsimetinėti kambariokėmis, draugėmis, kurios gyvena tame pačiame būste 20 metų kartu. Slapstosi prieš kaimynus, bendradarbius, negali net dalyvauti biure kasdieniniuose pokalbiuose ir tai kuria psichologiškai sunkią savijautą, nes nuolat negali būti savimi ir gyventi taip, kaip tau norisi ir supranti tą gyvenimą“, – apibendrina sociologas.
Diskusijoje dalyvavo ir didelį dėmesį LGBT šeimoms skiriančios laidos „Spalvos“ kūrėja Elena Reimerytė. Ji prisiminė, kad dar prieš tai kūrė laidą apie homoseksualias moteris, auginančias vaikus ir didžiulio neigiamo rezonanso nesulaukė, bet vėliau, sukūrus reportažus, apie gėjų šeimas, prie LRT pastato atsirado piketuotojų, reikalaujančių uždrausti laidą.
„Kai rodome homoseksualių moterų poras, tos reakcijos nebūna tokios agresyvios. Žmonės gal įsivaizduoja, kad šeima – tai kai yra moteris, o ir kiekvienos moters išsipildymas yra šeima, šeimos planas. Todėl vis dar neįprasta matyti pilnavertę, gražią šeimą, kur neateina mama, nenuveda vaiko į darželį. Žmonės, kurie kalba apie tai priešiškai, jie nebūna jų niekad sutikę“, – pastebėjo Elena.
L.Labanauskas pridūrė, kad sprendžiant LGBT pakantumo klausimus, įvardijama ir kontakto hipotezė
„Jei savo artimųjų tarpe turi LGBTQ, neįgaliųjų, kitų rasių ar tautybių žmonių, tai keičia tavo nuostatas. Todėl vienas iš svarbių momentų, kuris gali keisti šį požiūrį yra skatinti LGBTQ asmenis atsiskleisti. Statistiškai įrodyta, kad žinomų žmonių atsiskleidimas nuostatas gerina, todėl ir linkiu šiems asmenims atsiskleisti, nebijoti pasakyti bent jau savo aplinkoje“, – pridūrė sociologas.
