Netikėta pažintis pakeitė gyvenimą
Evos Gintarės didžiausi pokyčiai laukė po to, kai studijų laikais nusprendė pakeliauti po Europą. Vokietijoje ji susipažino su Ezeogo Obaji, kuris kilęs iš Nigerijos, bet gyveno Suomijoje, o tuo metu baigiamojo darbo praktiką laboratorijoje atliko Vokietijoje. Užsimezgusią pažintį pora tęsė laiškais ir retais susitikimais.
„Po bakalauro studijų ir aš norėjau išbandyti save, įgyti darbo patirties bei studijuoti kitoje šalyje. Tad, turbūt nenustebinsiu, pasukau į Suomiją“, – meilės istoriją pasakoja edukacijos ir globalizacijos magistro laipsnį įgijusi moteris, kurios vyras yra biochemijos mokslų daktaras.
Pora kartu jau aštunti metai ir augina du vaikučius – trejų metų Nojų Obiorą ir aštuonių mėnesių Amandą Giniką.
„Daug kam kyla klausimas dėl vaikų vardų. Mes visi šeimoje turime po du vardus. Lietuvoje tai buvo ir tebėra retenybė, o Suomijoje visi turi bent po du ar tris vardus. Mūsų šeimos atveju sunkiau buvo nuspręsti, kaip pavadinti savo vaikus, nes kas patiko man – nepatiko vyrui. Todėl, nors ir bendru susitarimu, visgi sūnui vardus išrinkau aš, o dukrai – vyras“, – šypsosi Eva Gintarė.
Šiuo metu Nojus lanko privatų Montessori pedagogikos darželį, kuriuo džiaugiasi ir mažylis, ir tėvai. Pagrandukei šiuo metu mama dairosi auklės namų darželyje arba privačios ugdymo įstaigos, kurią ji galėtų lankyti, kai sukaks vieneri.
Motinystės atostogos – trumpos
Lyginti motinystės patirtis Lietuvoje ir Suomijoje moteris negali, nes vaikų auginti gimtinėje neteko.
„Suomijoje visos besilaukiančios yra akylai prižiūrimos medikų, o gimus mažyliui, gauna kūdikio kraitelį – dėžę su daugybe rūbų ir kitų reikalingų daiktų kūdikiui. Motinystės atostogos čia prasideda likus 30-50 dienų iki nustatyto gimdymo laiko. Pačios motinystės atostogos trunka vos 150 dienų (apie 4 mėnesius), po to dar pusę metų (158 dienas) yra tėvų atostogos, kadangi vaikelio priežiūrą gali pasirinkti arba mama, arba tėtis“, – vardija mama.
Jei norisi pasilikti su vaiku ilgiau, iki trejų metų galima tai padaryti gaunant labai nedideles vaiko priežiūros išmokas arba tenka grįžti į darbą.
„Visgi, dauguma mamų grįžta į darbus po metų ar dviejų. Mes sūnų pradėjome leisti į darželį nuo vienerių metukų ir dukros laukia tas pats. Suomijoje vaikų ankstyvojo ugdymo sąlygos labai geros, visi pasitiki pedagogais, nes dirba savo sritį išmanantys ir tik išsilavinę žmonės, tad be nerimo ar sąžinės graužaties leidžiu savo vaikus į darželius“, – šypsosi moteris.
Ugdomas savarankiškumas
E.G.Obaji pastebi, kad Suomijoje vyrauja pozityvi tėvystė – suaugę labai ramiai reaguoja į vaikų kaprizus ir su mažaisiais bendrauja pagarbiai, tame pačiame lygmenyje.
„Nuo pat mažens suomiai ugdo vaikų savarankiškumą, leidžia daug daryti patiems. Pavyzdžiui, darželyje jau dvimečiai rengiasi patys ir auklėtoja su vaiku sėdės tol, kol jis apsirengs, o padės tik tuomet, jei vaikui žūtbūt kas nors nepavyksta ir prireikia pagalbos. Niekas ant vaikų nerėkia, o į juos įsiklauso. Taip pat, viešumoje niekas „neperveria“ piktais žvilgsniu, kai vaikas nukritęs rėkia parduotuvėje. Atvirkščiai, kokia močiutė prieina ir pakalbina vaiką tam, kad nukreiptų jo dėmesį ir jis lengviau nurimtų. Suomiai nesikiša į kitų žmonių gyvenimus, nepamokslauja, tad gyventi su šeima ir vaikas čia tikrai gera“, – džiaugiasi moteris.
O ir darbdaviai puikiai supranta, kad šeima, o ne darbas yra pirmoje vietoje.
Vienintelis Eva Gintarę liūdinantis dalykas – kaip ir visame pasaulyje, telefonų ir kitų ekranų davimas vaikams iki trejų metų.
Nigerietiškų tradicijų nesilaiko
Lietuvė ištekėjusi už nigeriečio vaikus augina Suomijoje – tikras kultūrų kokteilis vienoje šeimoje.
„Mūsų namuose – tikras chaosas ir kultūrų mišinys, – kvatoja Eva Gintarė. – Juokauju! Vaikų auklėjimui nekenkia kultūriniai skirtumai, nes kiekvienas esame atėję iš skirtingos šeimos, o kiekviena šeima, kad ir toje pačioje šalyje jau yra skirtinga kultūra turinti savitus ritualus, tradicijas, papročius. Mes su vyru daug išmokome iš suomių – lyčių lygybės, darbų pasiskirstymo namuose, todėl vaikus auginame kartu, o ne vyras man padeda juos auginti.“
Ji džiaugiasi, kad Ezeogo iš karjeristo, gimus vaikams, tapo mylinčiu tėčiu, kuriam šeima – pirmoje vietoje. Įdomu tai, kad vyrui nepatinka nigerietiškos tradicijos, tad jų šeimoje nėra.
„2017-tais mes abu lankėmės Nigerijoje. Mane labiausiai nustebino, kaip ten vaikai gerbia ir klauso savo tėvų, o juos auklėja labai griežtai. Pavyzdžiui, vaikai turi atiduoti pagarbą vyresniems priklaupdami ir nulenkdami galvą prieš juos. Tai sena nigerietiška tradicija, kurios žmonės laikosi ligi šiol. Taip pat Nigerijoje vyrauja hierarchija, taip pat kaip ir Lietuvoje – visi nori būti vadovais, specialistais, žinovais ir direktoriais.
O Suomijoje „titulai“ nėra išryškinami, tiek į mokytojus, tiek į profesorius galima kreiptis tiesiog vardu, be pavardės ar „pone“, „jūs“. Čia profesoriai ir į valytojas žiūri pagarbiai, nes atlieka savo darbą. Visi rengiasi labai paprastai, tad net nežinosi kas dirba valytoju, o kas profesorius universitete. Juokauju, mes su vyru jau seniai „susuomėjom“ ir pas mus šeimoje tvyro lygybė, darbų pasiskirstymas ir pagarba vienas kitam“, – pasakoja lietuvė.
Grįžti neplanuoja
Jei nigerietiškų tradicijų nėra, tai lietuviškų Obaji šeimoje – apstu. Eva Gintarė nuo pirmųjų gyvenimo Suomijoje metų kepė blynus per Užgavėnes, margino kiaušinius per Velykas, ruošė Kūčių stalą.
„Ne tik man, bet ir vyrui patinka šios lietuviškos tradicijos. Jis labiausiai užsidegęs velykinių kiaušinių marginimu ir jau ne pirmi metai imasi pats iniciatyvos nupirkdamas daug svogūnų, įvairių žolelių ir pakviesdamas draugus marginti kartu. Aš su vaikais kalbu tik lietuviškai, tad ir vyras jau daug supranta ir moka pasakyti šia kalba“, – šypsosi moteris.
Nors Lietuvą myli visa šeima, kol kas persikelti gyventi čia neplanuoja. Visų pirma, stabdo vyro profesija, nes jis šiuo metu dirba Oulu universitete, o Lietuvoje biochemijos mokslai dar nėra tiek vystomi, kaip Skandinavijoje.
Taip pat, šeima itin vertina Suomijos edukacijos sistemą ir jos suteikiamas galimybėmis vaikams.
„Tačiau, niekada nesakau niekada: jei atsirastų puikios darbo galimybės man ir mano vyrui, o gal senatvėje – manau, mielai sugrįžtume į Lietuvą“, – svajoja Eva Gintarė.
Suomius lydi muzika
Gyvenimas kitoje šalyje netikėta linkme pakreipė ir Evos Gintarės karjerą. Pramokusi suomių kalbą ji nuo 2014 metų pradėjo dirbti privačia muzikos mokytoja – moko groti įvairiais muzikos instrumentais, veda užsiėmimus ir patiems mažiausiems su tėveliais.
„Atvykusi į Suomiją tarsi atradau save iš naujo, nes jau po pusmečio įkūriau savo verslą ir pradėjau mokyti vaikus groti pianinu, gitara, ukulėle bei dainuoti. Kiekvienas žmogus Suomijoje yra grojęs daugiau ar mažiau vienu ar keletu instrumentų. Privatus muzikos mokymas čia labai populiarus“, – pasakoja dviejų vaikų mama.
Ji taip pat organizuoja muzikinius būrelius ugdymo įstaigose, vasaros stovyklas ar net teminius koncertus šeimoms. O motinystė šį muzikinį kraitį papildė dar viena veikla.
„Gimus sūnui jaučiau, kad tai geriausia kas galėjo nutikti mano gyvenime, nes nuo mažens pati svajojau tapti mama. O ja tapusi, nors ir kūriau vardų sąrašą, nė vienas jam „nelipo“, o iškart pradėjau vadinti zuikučiu. Taip pat, vos jam gimus aš uždainavau kažkokią melodiją, kurios net nepamenu, bet akušerės žodžiai buvo: „O, mažyli, mama tau dainuoja“, – pasakoja moteris.
Taip atsirado jos projektas „Zuikių dainos“, kuriame E.G.Obaji pristato savo kurtas dainas vaikams, skaičiuotes, pirštukų daineles ir kitas muzikines lavinančias veiklas. Šiuo metu jos pamokas ir dainas galima rasti youtube paskyroje „Oulu music studio“, feisbuke „Zuikių dainos“ arba instagrame „Eva Zuikių dainos“. Ateityje Eva Gintarė svajoja išleisti ir knygą, ir albumą.
Netrukus, moters laukia dar vienas karjeros pokytis.
„Geresnio darbo net neieškojau, tačiau gimus dukrai svajonių darbas mane surado. Jau greitai dirbsiu nebe viena, o komandoje, koordinuosiu, organizuosiu ir mokysiu tarptautinėje muzikos mokykloje“, – džiaugiasi naujais iššūkiais E.G.Obaji.
