– Turbūt ne vienas vaikus auginantis ar juos ugdantis žmogus yra girdėjęs, kad reikia skatinti atpažinti emocijas, nes tik tokiu būdu išmokstama jas tinkamai valdyti. Kaip emocijų atpažinimas veda prie emocijų valdymo?
– Pirmiausia reikėtų aptarti, kas apskritai yra emocijos. Psichologijos teorijoje (P. Ekmanas, R.Plutchikas ir kt.) įvardijamos šešios pagrindinės emocijos: baimė, pyktis, liūdesys, džiaugsmas, pasibjaurėjimas, nuostaba. Visos kitos – išvestinės, papildančios, nuspalvinančios pagrindines ir jų yra daugybė, dėl ko ir gali kilti sunkumų jas atpažįstant.
Štai pykčio išvestinės emocijos gali būti ir „išduotas“, ir „įsižeidęs“, ir „neįvertintas“, „išjuoktas“, „įniršęs“, „susierzinęs“ ir pan. Atrodytų, kas čia tokio, jei įsižeidimą pavadinsiu susierzinimu? Visgi sunkumai teisingai įvardijant emociją gali trukdyti rasti jos kilmę, prastos savijautos priežastį, o kartu ir rasti sprendimo būdus. Klaidingas savų ir kito žmogaus emocijų suvokimas gali vesti prie nesusikalbėjimo, iššaukti konfliktus, nepasitenkinimo jausmą, nustumti į vienatvę, atsiribojimą ar net neviltį.
Emocinio intelekto ugdymas prasideda nuo gebėjimo atpažinti emocijų išraiškas (tiek išorines, tiek vidines), po to mokomasi susieti emociją su veiksmu ir tik tada ją suvaldyti – priimti ir išgyventi neužgniaužiant, neišsigąstant jos. Kai jau vaikas (o ir suaugęs žmogus – lavinti emocinį intelektą niekada nevėlu!) geba padaryti šitai, jis gali mokytis atpažinti ir kito žmogaus emocijas.
Emocijų valdymas ir yra išugdytas gebėjimas atpažinti savo ir kitų emocijas, gebėti jas įvardinti, saugiai išgyventi (tarkime, nesužeidžiant savęs pykčio atveju) ir taip pat tinkamai sureaguoti į kito žmogaus patiriamas emocijas.
Emocijos fizinis atpažinimas
Tėvai, globėjai ar kiti su vaiku laiką leidžiantys žmonės turėtų jam papasakoti, kad žmonės jaučia emocijas. Svarbu suprasti, kad emocija ir jausmas – nėra tapatūs dalykai. Emocija – tai trumpalaikė, greitai, nesąmoningai, automatiškai kylanti būsena, kuri lemia fiziologines žmogaus reakcijas. Jausmas – ilgalaikis, pastovesnis nei emocija išgyvenimas.
Taigi, žmonės jaučia emocijas ir emocijoms patinka būti išjaustoms, joms patinka, kai apie jas kalbama su kitais. Akivaizdžiausiai galime stebėti emocijas kitų žmonių veido išraiškose. Vaikų emocijų atpažinimo ugdymui labai gerai pasitarnauja įvairūs veidukų atvaizdai (Chiaros Piroddi knygoje „Vaikų emocijos“ yra net keletas „veidukų“ užduočių pavyzdžių), kuriuos galite paprasčiausiai nusipiešti.
Parodykite savo ir paveikslėlyje esantį besišypsantį veiduką ir pasakykite vaikui, kad kai žmonės būna laimingi, jie paprastai šypsosi, tada paprašykite, kad vaikas taip pat pabandytų parodyti (pademonstruoti) „laimingą“ išraišką. Vyresnių vaikų galima paklausti, ką jie mato įvairiuose veidukų paveikslėliuose, tačiau nereikia prašyti įvardyti emocijų iš karto – tegul papasakoja, kas atsispindi paveikslėlyje – kokia akių, nosies, lūpų, smakro, antakių padėtis. Pirmiausia išmokstama atpažinti požymius, tik po to įvardinti emociją.
Emocijos susiejimas su veiksmu
Emocijų siejimas vyksta tapatinant emociją su veiksmu, kuris ją sukelia: kai žaidžiu futbolą su draugais, jaučiuosi laimingas. Vaikui įvardinti emociją ir pasakyti, kada ją jaučia, gali būti nelengva, todėl tėvai (ar kiti su vaiku laiką leidžiantys žmonės) čia turėtų padėti. Įvardinkite, kada jūs jaučiatės laimingi, kai tokie iš tiesų esate – „Esu laimingas, kai vaikštinėju kartu su tavimi parke“, „...kai drauge skaitom knygą“ ir pan.).
Paklauskite ir savo vaiko, kada jis jaučiasi laimingas? Svarbiausia yra suprasti ir paaiškinti vaikui, kad nė viena emocija nėra nei bloga, nei gera – visos jos yra natūralios reakcijos į aplinkos reiškinius, todėl visas jas reikia priimti tokias, kokios yra.
Emocijos išgyvenimas
Emocijos išgyvenimas – tai emocijos priėmimas, išbuvimas su ja, leidimas jai vykti nežalojant savęs ir kitų. Toks išbuvimas su emocija gali pareikalauti daug jėgų ir dažnai nėra malonus, ypač jaučiant pyktį, liūdesį ar gėdą. Tačiau visos emocijos yra naudingos kai jos tinkamai priimamos, įvardijamos ir leidžiama joms trukti. Net ir po didžiausios audros ateina štilis. O jei jos nebūtų, gamta negalėtų išlieti susikaupusių krūvių.
Lietus reikalingas augalams. Ašaros – nusiraminimui. Tačiau svarbu atrasti nemalonių emocijų priežastis (kodėl buvo liūdna, pikta, kodėl kilo baimė?) tam, kad kitą kartą būtų galima tų veiksnių išvengti arba tinkamai jiems pasiruošti. Išvengti veiksnių, kurie sukelia nemalonius išgyvenimus, bet nevengti pačių emocijų!
Svarbu pridurti, kad pačiam vaikui atrasti tuos būdus, kaip priimti, išbūti ir leisti emocijai trukti, gali nebūti lengva, todėl vaikas turi žinoti, kad visada gali kreiptis pagalbos į suaugusiuosius. Minčių, kaip padėti vaikams atpažinti ir įvardinti bei lengviau išgyventi nemalonias emocijas, rasite ir Chiaros Piroddi knygoje „Vaikų emocijos“.
Kitų žmonių emocijų atpažinimas
Kai vaikas jau geba pažinti savo emocijas, jis atsimena, kaip jį veikia viena ar kita emocija, kas su juo tuo metu vyksta, tuomet ir kito žmogaus emocijos jam tampa artimos, suprantamos, jis gali empatiškai jas priimti. Jeigu jaučiuosi drovus ir nusiraminu paimamas už rankos, galbūt matydamas kitą susidrovėjusį taip pat galėčiau paimti jį už rankos?
Mokytis atpažinti kitų žmonių emocijas puikiai padeda pasakų ar filmukų personažai, kuriuos jūsų vaikas pažįsta. Skaitydami vakarinę pasaką galite paklausti, kaip, vaiko manymu, šioje situacijoje galėjo jaustis veikėjas. Pavyzdžiui, kai pasiklydo miške ar sutiko naujus draugus.
– Kaip Chiaros Piroddi knyga „Vaikų emocijos“ gali pasitarnauti ugdant vaiko emocinį intelektą?
– Chiaros Piroddi „Vaikų emocijos“ yra vienintelė mano skaityta knyga, kuri ragina veikti čia ir dabar, pateikiamos ne tik užduotys kiekvienam emocinio intelekto lavinimo žingsniui, bet netgi priemonės, kurias galima išsikirpti, sulankstyti, suklijuoti – nebereikia ilgai vargti ieškant tam tikram vaikų amžiaus tarpsniui tinkamų priemonių.
Štai tokias „gėdos“ kaukes, kokios pateiktos knygos prieduose, psichologai naudoja dirbdami su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais. Jos puikiai tinka saugumo barjero sukūrimui ir leidžia kiek atsitraukti, atsiriboti stebint aplinką.
Kasdieniame gyvenime mes dažnai skubame, o ši knyga leidžia sutaupyti laiko ir pasinaudoti paruošta medžiaga, todėl galime tiesiog mėgautis buvimu su vaiku. Knygos „čia ir dabar“ momentas iš tiesų palengvina kasdienybę tiek tėvams, tiek darželių auklėtojoms (-ams), bibliotekininkėms (-ams), mokytojoms (-ams).
Dar ši knyga man patiko tuo, kad tai nėra tik vadovėlis, skirtas vaikų emocinio intelekto ugdymui – kalbama ir apie reikšmingą suaugusiųjų rolę šiame kelyje. Suaugęs žmogus – pavyzdys vaikui, todėl raginama atsigręžti ir į save. Siekdami, kad vaikai išmoktų atpažinti, įvardinti ir išbūti su savo emocijomis, pirmiausia turime patys mokėti tai daryti. To visiems ir linkiu!
