– Renaldai, gal galite apžvelgti bendrą situaciją – kaip ji jūsų akimis keičiasi?
– Klausimas svarbus ir net aštrus. Galiu pasakyti, taip, Lietuvoje nėra pavyzdinė situacija, bet ji nėra blogėjanti. Sakyčiau, situacija šiuo klausimu stabilizuojasi.
Iš europinių ir nacionalinių tyrimų matome, kad kai kurių medžiagų vartojimas mažėja, bet atsiranda naujos priemonės, kurios tampa populiarios. Negaliu pasakyti, kad drastiškai ritamės į dugną, bet pagundų didėja.
Didžiausi sunkumai, kad šiai dienai pasaulyje turime apie 800 įvairių psichoaktyvių medžiagų, bet Lietuvoje techninės galimybės laboratorijose atpažinti ir pasakyti, kas tai yra, yra tik 10 proc. jų. Todėl kyla nerimas tiek mums, tiek medikams, kad į Lietuvą atkeliauja tokios medžiagos, kurių mes net nežinome ir nepažįstame, o jaunimas jas bando. Jų klinikinės pasekmės būna labai sudėtingos, o atpažinti ką pavartojo ir padėti, tampa sunku.
Pavyzdžiui, paprastas išsireiškimas „žolė“ – mes visi suprantame, kas tai yra ar kas turėtų būti, bet realybėje dažnai tai nieko bendro su marihuana neturintys preparatai. Kaip juokauju – juodojoje rinkoje, kaip „žolė“ parduodamas šienas pripurkštas tam tikros chemijos. Visi tikisi, kad tai bus kanapės, bet gauna visai kitą preparatą ir reakcijos organizmo būna kitos.
– Dabar dar vienas iš sparčiai populiarėjantis preparatas – elektroninės, vienkartinės cigaretės.
– Dažnai rinkodariniais tikslais sakoma, kad tai mažiausiai žalos darantis dalykas, bet šiai dienai nėra jokių mokslinių tyrimų. Galiu pasakyti, kad nuo elektroninių cigarečių net nesmirdi, aparatai tokie įmantrūs, kad tėvams papildoma rizika identifikuoti.
– Vaidai, o į jus tėvai dėl dūmą traukiančių ar narkotikus išbandžiusių paauglių dažnai kreipiasi?
– Taip, kreipiasi. Man tenka kalbėtis ir su tėvais, ir su paaugliais. Su suaugusiais dažniausiai kalbame apie šeimos aplinkybes, bendrą atmosferą artimoje aplinkoje, paauglio draugus.
Svarbu identifikuoti, kokia buvo vaiko aplinka jo ankstyvoje vaikystėje, kiek dabar jo tėvai yra kritiški, ar vaikas patiria stresą, kaip jį pakelia. Šie faktoriai irgi daro įtaką tam, ko vaikas imsis vartoti ar bandys, kokios bus intensijos bandyti. Vieni tai daro iš smalsumo, kitiems tai nerimo, baimės, streso, nesutarimų su tėvais, įveikos būdas. Vaikai tuomet lyg patys sau pasiteisina, kodėl vartoja vieną ir kitą priemonę.
Tėvai dažniausiai išreiškia susirūpinimą 14-17 metų amžiaus paaugliais ir iš praktikos galiu pasakyti – vis dažniau ir daugiau girdžiu apie tai.
Aišku, dar yra ir socializacijos aspektas, nes paaugliams svarbu priklausyti savo grupei. Dar vieną, kaip pavojingą reiškinį įvardinčiau paauglių priklausomybę nuo bendraamžių, o ne nuo tėvų. Autoritetingas tėvų ryšys su vaikais, kai jie gali pasitikėti suaugusiais, būti vedami jų, būtinas. Tėvai turėtų įdėti daugiau į tai pastangų, o dabar pastebiu vis mažėjantį ryšį. Vaikai tolsta nuo tėvų.
– Renaldai, kol kas alkoholio vartojimo statistika mūsų šalyje – kelia nerimą. Ar prie to prisideda, kad tėvai vaikams perduoda pavyzdį, jog vartoti alkoholį – normalu?
– Alkoholio vartojimas namuose, kaip buitinis reiškinys tampa įprasta aplinka. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2020 metais atliko tyrimą ir kai kurie skaičiai stebina. Pavyzdžiui, 90 proc. alkoholį vartojančių tėvų tai daro vaikų akivaizdoje ir pusė jų nė nesistengia slėpti ar pristatyti, kaip blogį.
Turime ir atitinkamą reakciją – net jei 95 proc. tėvų teigia, kad kalba su vaikais apie blogąsias priklausomybių savybes, to nepakanka. Žinote, čia kaip kūno kultūros mokytojas sako, kad reikia rinktis sveikesnį gyvenimo būdą, o pats rūko. Tėvai patys vartoja prie vaikų alkoholį, sako, kad tai negerai ir nepilnamečiams kyla klausimas – tai kodėl jei tai negerai, tai darote jūs?
Suprantu, kad būtų keista sakyti, kad nevartojantys tėvai išspręstų visas problemas. Sutinku, kad pasaulyje yra šalių, kur alkoholis ant stalo yra įprasta situacija, bet ten jis suprantamas kitaip, kaip ir jo kiekis bei stiprumas. Todėl lieka faktas, kad problema yra ir namuose, o ypač, karantino metu, kai vaikai laiką leido daugiausiai namuose.
– Dažniausiai suaugusieji kaltina vaikus – jie blogi, jie neklauso, bando, vartoja. Vaidai, ar tikrai kalti tik vaikai?
– Dėl kaltės – būčiau atsargus dėl šio žodžio, nes kaltinti vieni kitus lyg tuščiai virpinti orą. Suprantu, kad emocijų apimti tėvai negali likti ramūs ir pripažinti fakto, kad tai jau yra, tai egzistuoja. Svarbiau kelti klausimą, kaip mano vaikas pakliuvo į tuos spąstus? Ar tai neįveikiamas streso lygis ar socializacijos aspektas?
Tuo tarpu, vaikai, kurie turi kokybišką ryšį su tėvais, gali atvirauti, dažnai patys pasisako. Tai geriau ne tik tėvams, bet ir vaikai yra saugesni, nes iš karto kreipiasi į suaugusį žmogų, nelieka tarp savo bendraamžių ieškoti konsultacijų, kur bus nuraminti, kad „čia nepriprantama“, „tai nekenksminga“. Jei vaikai kreipiasi į tėvus, galima išsiaiškinti daug dalykų.
Šiuolaikiniai vaikai turi viską, net gauna automobilius, todėl atsiranda ambicijų sumažėjimas, motyvacijos nuosmukis. Kuo dar pasidžiaugti šiame gyvenime? Kuo dar prasklaidyti tą nuobodulį ar susidariusias pauzes? Lieka internetas arba pasismaginimas įvairiomis medžiagomis.
– Renaldai, kaip vaikai reaguoja į geriančius ar rūkančius tėvus? Kaip jie reaguoja į girtus žmones? Ar patartumėte tėvams apskritai nevartoti alkoholio šalia vaikų, ar kažkaip paaiškinti, kad tai leidžiama tik suaugusiems?
– 73 proc. paauglių pripažįsta, kad tėvų pavyzdys jiems yra svarbus ir sektinas. Medikų, mokslininkų tyrimai rodo, kad jei paauglys pradeda ragauti ir vartoti alkoholį iki 15-kos, tikimybė, kad jis taps priklausomas padidėja 6 kartus, lyginant su tais, kurie startuoja 21-erių.
Man asmeniškai nerimą kelia ir tai, kad dalis tėvų prisipažįsta, jog duoda ar duotų paragauti alkoholio namuose ir tai jiems atrodo normalu. Lygiai taip pat reikia prisiminti, mokykla niekada neišspręs problemų – jei norime turėti sveiką jaunimą, turi visi prisidėti: ir mokykla, ir šeima, ir valstybė, ir artimiausia aplinka turi neprovokuoti, o padėti suvokti.
– Vaidai, tai ką daryti? Įtariu, užklupau, radau cigarečių. Namų areštas iki gyvenimo galo?
– Po tokio namų arešto, paaugliui, greičiausiai teks eiti į balkoną parūkyti, kad susitaikytų su žinia (juokiasi). Man tenka susidurti su tuo, kad jei tėvai patys frustruoja, pyksta, barasi, grasina bausmėmis – priklausomybės tik didėja.
Ką daryti? Reikėtų atidėti šį pokalbį kitai dienai, kad gerai patyrinėjus ne tą problemą, su kuria vaikas susidūrė, bet tą problemą su kuria dabar susidūrė tėvai: emocijomis, mintimis, baimėmis. Žinau, taip niekas greičiausiai nedarys (juokiasi), bet kaip specialistas turiu patarti. Pirmiausia, susitvarkyti su savo mintimis ir emocijomis.
Iš kitos pusės – vaikas užaugs, suaugs ir jam teks pačiam tvarkytis su šia problema. Mes galvojame, kad tėvais liksime visą gyvenimą. Taip, teoriškai, bet mūsų įtaka nebebus aktuali. Mums tenka pripažinti ir tai, kad vaikui teks pačiam tvarkytis gyvenime su tokiu nevykusiu pagrindu, pradžia.
Na, tuomet kitą dieną pradėti pokalbį – aš žinau, matau, kaip yra, tai yra nepriimtina, mes nepaliksime šito taip. Vaikai turi žinoti, kad mes nebūsime abejingi tam. Šiuolaikiniai vaikai per dažnai mato abejingumą, ranka numotą problemą ir toleranciją. Dabar net praeiviai nebereaguoja į rūkančius paauglius, kaip ir sodybų savininkai priimdami paauglius išgertuvėms. Mes tapome abejingesni, ko anksčiau nebūdavo.
Tad, pirmiausia pokalbuyje su vaikais turi būti aiški žinutė, kad „tai nėra tavo pasirinkimas“. Dažnai šiuolaikiniai paaugliai sako, kad čia mano kūnas, darau ką noriu. Ne, apgailestauju, ne visai taip – ir aš turiu automobilį, jis važiuoja 200 km/h greičiu, bet ar aš darau ką noriu su juo? Ne, nes yra taisyklės, kurios neleidžia sugriūti žmogaus gyvenimui ar pakenkti aplinkai griaunant sau gyvenimą.
– Renaldai, kur susidūrus su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu tėvai gali kreiptis pagalbos?
– Sutinku su Vaidu, kad jei anksčiau paaugliai bandydavo rūkyti, jie suprasdavo, kad daro kažką blogo. Dabar tą abejingumą galima jausti ne tik iš praeivių, bet ir pačių tėvų. Mus, kaip ekspertus, neramina 2020 metais daryto tyrimo skaičiai, kad 60 proc. tėvų apskritai priklausomybių problemą bando spręsti savarankiškai. Jie daro, kaip įsivaizduoja, bet netaiko būdų, kurie dabar prieinami. Galiu pasakyti, kad be profesionalo konsultacijos ir pagalbos tėvams, greičiausiai, nepavyks. O galimybių tikrai yra, reikėtų nebijoti kreiptis, nes yra būdai ir metodai, kaip padėti vaikams.
Mūsų tinklalapyje www.ntakd.lt galima rasti visose savivaldybėse esančių pagalbos ir informacinių centrų kontaktus. Dalį pagalbos galima rasti net ir anoniminiu būdu. Savivaldybės turi ankstyvąją intervencijos programą paaugliams vartojantiems alkoholį ar narkotikus. Šiemet, eksperimento tvarka, paleidome konsultacinę liniją telefonu norintiems mesti rūkyti ir, kas labai įdomu, sulaukiame ir garbaus amžiaus, ir nemažai paauglių, kurie pabandė ir dabar nepavyksta atsikratyti, skambučių. Ir ta pagalba suteikiama.
Jei pavyktų įgyvendinti projektą valstybės lygiu ir tokią pagalbą turėti nuolat, būtų viena iš priemonių, nes rūkymas yra specifinė priklausomybė.
O tėvams, svarbiausia, nekelti panikos, įsivertinti ir vertinti riziką, situaciją ir pabandyti pasikalbėti. Pokalbis yra svarbiausia ir jei atsiras abipusis noras spręsti problemą, šiai dienai galimybių apsčiai,
