Paklaustas, kiek vaikų turi, Rimvydas sakosi kaskart padarantis pauzę, nes reikia paskaičiuoti. Sykį vienam bendradarbiui pasakė, kad tikrai daug, o tas paragino: „Sakyk, kiek, manęs tikrai neišgądinsi – aš iš keturių vaikų šeimos.“ Visgi atsakymas gali išgąsdinti: vaikų šiuo metu galima priskaičiuoti jau 18, trys iš jų biologiniai, o kiti – kitų mamų pagimdyti.
Tiesa, tiek susidaro, skaičiuojant su tais, kurie suaugę ir gyvena savarankiškai – na, bet juk jie visą gyvenimą vaikais. Nuolat Vaitkevičių name, suremontuotame ir perstatytame paties tėčio rankomis, šiuo metu gyvena 8 nepilnamečiai – tiek daugiausia ir leidžiama globoti šeimynai.
– Jūs pats kilęs iš didelės aštuonių vaikų šeimos. Ar jaunystėje galvojote, kad norėsite turėti daug vaikų, o gal buvo atvirkščiai? – paklausiau Rimvydo.
– Didelėje šeimoje augti buvo smagu, bet visgi man trūkdavo individualaus tėvų dėmesio, tad buvau linkęs manyti, kad daug vaikų neturėsiu. Tačiau tada buvo kiti laikai, nė nebuvo kalbama apie tai, kad dėmesio vaikams reikia – pasirodo, jei tik yra noro, tai gali jo skirti ir nemažai kompanijai.
– Susidariau įspūdį, kad vaikų globa – visgi jūsų žmonos Eglės iniciatyva. Kaip jūs reaguojate, kai išgirstate jos pasiūlymą imtis dar ir dar vieno vaiko globos?
– Pirmą kartą iniciatorė tikrai buvo Eglė, aš tuo metu labai bijojau: na, juk į šeimą ateis svetimas žmogus, tad ar pavyks su juo sutarti? Viskas pasirodė ne taip ir sudėtinga.
Kitus kartus jau nebebijojau. Buvo ir taip, kad pati Eglė abejojo, ar verta priimti dar vieną globotinį, o aš ją padrąsindavau.
Dauguma vaikų pas mus atsirado neplanuotai – ateidavo vienas, o paaiškėdavo, kad jis turi brolių ir sesių, su kuriais nenorėjo išsiskirti. Juokaudavome, kad užmiršome duris uždaryti, tad ir kiti atsekė iš paskos.
– Kada jums buvo sunkiausia?
– Tikra tiesa, kad sunkiausia būna su pirmu vaiku. Tada, kai susilaukėme biologinio sūnaus (po poros metų – ir dukros), buvau dar jaunas, be patirties. Mes linkę elgtis taip, kaip elgėsi mūsų tėvai, o manieji darė, kaip anuomet buvo įprasta – nesistengė pagirti, verčiau jau prikišdavo, kad kažkas nepavyko, ir griežtai nurodinėdavo, ką reikia daryti.
Aš pats pradžioje buvo tipiškas sovietinis tėtis ir daug ką dariau neteisingai. Man rodos, prieš sukuriant šeimą praverstų išklausyti kokius kursus, kad geriau žinotume, ką ir kaip daryti.
Laimei, Eglė buvo daug apie vaikų auklėjimą skaičiusi, o gal tiesiog jautė, kaip su jais dera elgtis, ir man parodė gerą pavyzdį. Ji puiki auklėtoja, tad perauklėjo ir mane, ir man tapo lengviau su vaikais susikalbėti.
– Bet ar niekada nebuvote išsigandę, kad visgi be reikalo kažkurį globotinį priėmėte, nes tiesiog per sunku buvo su juo rasti bendrą kalbą?
– Žinoma, tie vaikai ateina su sudėtingomis patirtimis, traumomis, turi įvairių baimių ir panašiai. Bet aš esu įsitikinęs, kad su kiekvienu gali rasti bendrą kalbą, jei tikrai skirsi jam užtektinai dėmesio.
– Kaip konkrečiau jums pavyksta užmegzti ryšį su vaiku, atėjusiu iš probleminės šeimos?
– Tas laikotarpis, kai į namus ateina naujokas, sudėtingesnis. Kiekvienas vaikas iš pradžių savo tikrojo veido nerodo – daugelis rodo savo gerąją pusę, kiti atvirkščiai – blogąją. Vieni atsiveria po kelių savaičių, kiti – net po metų.
Tuo adaptacijos laiku svarbu kiekvienam rodyti nuoširdų dėmesį – nuolat pasikalbėti apie tai, kuo jis užsiima, kuo domisi. Tik nereikia jo spausti ar domėtis juo atmestinai. Nereikia smerkti netinkamų įpročių, kurių gali būti, juk vaikų praeitis labai sudėtinga, verta stengtis padėti jam, kiek gali – ir ryšys užsimegs. Kai vaiką įstatai į normalaus gyvenimo vėžes, viskas tampa daug paprasčiau.
Tiesa, kai reikia skirti daug dėmesio vienam naujokui, gali likti nuskriausti kiti vaikai, bet kai kontaktas jau yra, viskas išsisprendžia.
– Ar niekada nebuvo momento, kai griežtai sau pasakytumėte: viskas, tiek vaikų tikrai gana?
– Taip nesakome, juk dar yra nemažai vaikų, kurie gyvena labai sudėtingomis sąlygomis – kas žino, gal dar prireiks kažkam pagelbėti. O ir keli mūsų suaugę vaikai vis prabyla apie tai, kad vėliau norėtų imtis globos.
Buvo metas, kai pasiekėme nustatytą ribą ir daugiau globotinių į šeimą priimti negalėjome – na, bet tada įkūrėme šeimyną.
Taip pat buvo metas, kai vaikų imti negalėjome, nes nepakako gyvenamojo ploto, bet atsirado vieno globotinio dvi sesės ir du broliai. Tada man teko kaip reikiant paplušėti – nors dieną dirbau oficialiame darbe, kažkaip atsirado jėgų greitai įrengti antrą namo aukštą, kuriame seniau buvo palėpė, ir vietos atsirado.
– Ar namus įsirenginėjote vien savo jėgomis? Kokie jie buvo ir kaip gyvenate dabar?
– Gal 95 procentai namų įrengti mano rankomis, bet tam prireikė daugelio metų. Kai čia atsikėlėme, buvo įrengtas tik pirmas namo aukštas – buvo nemažai kambariukų, bet jie visai maži, blogai išplanuoti. Reikėjo keisti grindis, sienas apšiltinti ir visa kita pakeisti. Vėliau ir priestatas atsirado, iš senojo namuko teliko mūrinės sienos.
Kai ką namuose jau reikėtų remontuoti iš naujo, bet per karantiną perėjau prie kiemo įrengimo – norėjosi neišeinat iš namų turėti erdvės pramogoms. Kieme atsirado kubilas maudymuisi, dar – mažiukų namukų vaikams žaisti, hamakai ir net virtuvė-baras. Seniau jo vietoje planavome įrengti smėlynę, bet kol prisiruošėme, vaikai paaugo. Vienas sūnus labai mėgsta gaminti, tad juokaujame, kad tai skirta jam, bet apskritai patogu vasarą kieme turėti virtuvėlę.
Iš lauko ne viskas matyti, bet į svečius atėję vaikų klasės draugai ar kaimynai nustemba, kiek visko mūsų kieme telpa. Kol šilta, čia ir filmus galima žiūrėti.
– Bet išsirinkti visiems tinkamą filmą turbūt labai sunku?
– Taip, jei Eglė išsirenka kokią gražią dramą, po 15 minučių dauguma vaikų išsibėgioja, nes jiems pabosta. Jiems labiausiai patiktų siaubo filmai, tačiau tada mažesniems negalime leisti jų žūrėti. Na, bet daugeliui tinka veiksmo filmai bei komedijos.
– Kuo dar jūs užsiimate gyvenime?
– Dabar pagrindinė mano veikla ir yra vaikų globa. Mano specialybė – baldininkas, bet šiuo metu baldų gamyba beveik neužsiimu. Dirbau vienoje įmonėje, kuri bankrutavo, tada mėginau dirbti savarankiškai, bet pasirodė per brangu vienam mokėti už patalpų nuomą ir kitus mokesčius.
Taip pat ūkininkauju. Seniau gyvenau kaime Zarasų rajone ir svajojau turėti savo galvijų ūkį. Taip susiklostė, kad mano tėvuko sveikata pablogėjo ir jam reikėjo pagalbos. Tad, kadangi vis tiek teko važinėti į kaimą, sumaniau tuo pačiu imtis ūkininkavimo.
Dabar turiu apie 30 mėsinių galvijų, skaičiuojant su veršiukais ir telyčaitėmis, taip pat 70-ies avių bandą, tad darbo daug, ypač vasarą. Tačiau pasirodė, kad tam, jog iš to uždirbtum, reiktų gerokai didesnio ūkio – septynerius metus ūkininkauju, bet nieko iš to gero neišeina.
Taip pat fotografuoju – dabar tai labiau hobis, bet pasvajoju, kad tai taptų pagrindiniu darbu.
– Tikrai turėjote ką veikti, tad kaip sugalvojote imtis dar ir fotografavimo?
– Tai mėgau nuo seno, dar mokykloje lankiau fotografijos būrelį, bet jis iširo. Vis fotografuodavau telefonu, o kartą uždirbęs pinigų įsigijau fotoaparatą. Paskui dar Eglė padovanojo apsilankymą fotografo Algio Kriščiūno kursuose.
Vėliau vienas bičiulis iš kursų pasiūlė fotografuoti TV projektui „Dydžio evoliucija“ Egipte – bijojau, kad nesugebėsiu, bet pavyko gerai.
Esu fotografavęs ir vestuves, turėjęs kitokių užsakymų (dėl to esu išsiėmęs verslo liudijimą). Dieną apstu kitos veiklos, tad nuotraukas redaguoju naktimis – dėl to paskui būnu neišsimiegojęs, pagalvoju, ar tikrai man to reikia.
Bet neišsisuksiu – su dukra parašėme projektą seno malūno Salake atnaujinimui ir pritaikymui fotostudijai, ir daug nesitikėdami finansavimą gavome. Malūną pagal numatytas sąlygas tvarkys kiti žmonės, nors darbo liks ir man, o tada esu įsipareigojęs penkerius metus ta fotostudija naudotis. Tiesa, ten bus galima rengti ir edukacijas vaikams, ir dar kažką įdomaus.
– Ar jūsų vaikai padeda jums kaime ūkio darbuose?
– Kai labai reikia pagalbos, jos paprašau, bet paprastai stengiuosi darbuotis vienas – juk tas ūkis buvo mano svajonė, o ne jų.
Smagiau į kaimą kartu važiuoti, kai rimtų darbų nenumatyta – tada paplepame, pasibūname, o pramogaudami ir kažką naudingo nuveikiame.
