Apie tai, kaip ir kada reikėtų vaikams paaiškinti apie psichotropinių medžiagų žalą, „Žinių radijo“ laidai pasakojo psichologė, šeimos santykių ekspertė Sonata Vizgaudienė. Tuo tarpu NTAKD direktorius dr. Renaldas Čiužas priminė ir kitą problemą – vaikams skiriamo tėvų laiko stoką.
– Minėto tyrimo dalyviai – 15-16 metų moksleiviai. Ar tai nėra per vėlus amžius ir koks tuomet tinkamas pradėti pokalbį su vaikais apie psichoaktyviąsias medžiagas?
– Akivaizdu, kad jau 8-10 metų vaikai yra girdėję apie narkotikus. Tad tokio amžiaus vaikų tėvai jau turėtų būti pasiruošę pokalbiui su atžalomis. Šiuolaikiniai vaikai yra labai smalsūs, viskuo domisi ir gali bet kada pateikti klausimą, kas tai per medžiagos.
Ši tema tėvams gali išprovokuoti labai negatyvias emocijas, nes kyla nerimas „ar ne per mažas mano vaikas to manęs klausti?“. Todėl geriausia tėvams iš anksto pasiruošti pokalbiui, susidėlioti savo mintis.
– Jei mažas vaikas prieina paklausti apie narkotines medžiagas, galbūt pirmiausia reiktų paklausti jo paties, ką jis apie jas jau žino?
– Teisingai. Iš pradžių vaiko derėtų paklausti, kokią informaciją ir iš kur jis yra girdėjęs, ką apie ją galvoja. Įsitikinę koks yra vaiko supratimo apie narkotikus lygis, ramiai, aiškiai ir kuo mažiau impulsyviai įprastu tonu galime į šią temą sureaguoti.
Pavyzdžiui, 8-metis tikrai nesupras kas yra psichoaktyviosios medžiagos, todėl jam pasakoti apie tai reikia labai paprastai. Svarbu, jog atžalai nepasirodytų, jog ši tema yra bauginanti, o tėvų atsakymai nebūtų kategoriški, tuomet vaikas jaus vidinę ramybę kalbėtis su jais bet kokia tema.
– Ar reikėtų gąsdinti vaikus, rodyti blogus pavyzdžius ir kaip toks tėvų elgesys galėtų paveikti vaikų psichologiją?
– Nereikėtų gąsdinti ir rodyti blogų pavyzdžių, o aiškinti faktais. Pradinukams pakanka pasakyti, jog tai yra stipriai sveikatai kenkiančios, mus sargdinančios, medžiagos. Pasakojant reiktų orientuotis į sveikatą.
Su paaugliais dera kalbėti kitaip. Aiškiai kalbėtis apie priklausomybes ir pabrėžti, jog jei esi priklausomas nuo kokios nors medžiagos, tu nebesi atsakingas už savo gyvenimą, nesi šeimininkas pats sau, tave valdo medžiagos veikimas.
Nereikia bijoti su paaugliu kalbėti apie pirminį linksminantį narkotikų poveikį, nes pirmiausia jie apie narkotikus išgirsta, kaip nešančius labai gerą nuotaiką ir savijautą. Tačiau reikia paaugliui kelti klausimą, kur visa tai nuveda vėliau, kaip atsisuka prieš jį patį.
Prastų pavyzdžių pateikimas nebūtinai suveiks. Tai yra kažkieno kito pavyzdžiai ir dažniausiai daugumai žmonių atrodo, kad tai „negali būti apie mane“.
Taigi, labai svarbu aiškinant – realių faktų kalba bei paauglio patikinimas, jog, nors jo tėvai nepritaria psichoaktyvių medžiagų vartojimui, vaikas gali drąsiai ateiti pasikalbėti, jei visgi tokių medžiagų pabandys, o tėvai, net ir į opiausius klausimus sureaguos kiek įmanoma ramiau ir stengsis suprasti.
– Ar būtų logiška tėvams prieš galimai artėjantį pokalbį pasidomėti šiuolaikiniais narkotikais?
– Tai yra netgi labai svarbu. Internete informacijos yra tikrai nemažai, todėl reiktų pasidomėti, nes atotrūkis tarp tėvų ir vaikų žinių gali būti labai didelis. Tėvams, ypač auginantiems paauglius, būtina praplėsti akiratį šia tema, būti jos „pulse“.
– Kokia yra bendraamžių įtaka paaugliams, kalbant apie narkotines medžiagas? Ar tėvų įtaka gali būti didesnė?
– Tėvų nuomonė gali nukonkuruoti bendraamžių nuomonę, tačiau tik tada, kai tarp abiejų pusių palaikomas pastovus teigiamas ryšys, pakankamai normalus emocinis fonas namuose. Tai reiškia, kad vaikas turi jaustis saugus, suprastas. Pasitaiko ir konfliktinių situacijų, bet svarbu kaip jas išsprendžiame.
Todėl aštrios temos šeimoje turi būti aptariamos ne vieną kartą, o laikas nuo laiko, atnaujinus žinias, kad būtų aišku, kur mūsų šeimos vertybės šiuo klausimu. Tokiose šeimose, labai gali būti, kad vaikas stipriai suabejos narkotikų vartojimu, o jei visgi pabandys – bus visai kitoks vidinis jausmas dėl antro bandymo, dėl pasisakymo tėvams apie situaciją.
Tėvai gali išlošti tose situacijose, kuriose vaikui kyla abejonės – „galbūt mano draugai ne visada žino geriau?“. Tokiam paauglio mąstymo paskatinimui reikia pastovaus santykių įdirbio: bendravimo, žinojimo kuo gyvena vaikas, kas jo draugai.
Pažinti vaiko draugus labai svarbu – kviesti juos į svečius, pastebėti su kuo vaikas bendrauja. Taigi, domėtis reikia ne tik geru vaikų mokymųsi, svarbu yra kuo atžala gyvena, kaip jaučiasi, kaip jis „piešia“ savo ateitį ir nebūtinai tik dėl ateities profesijos pasirinkimo. Vaiko palaikymas bei platesnis gilinimasis į jo pasaulį grįžta teigiama grąža.
100 proc. su vaiku tėvai per dieną būna vos 15 minučių
Specialistams kalbant apie būtinybę tėvams rasti ir užmegzti ryšį su vaikais, juos geriau pažinti, realybę atskleidžia NTAKD tyrimas.
2020 m. vykdytos apklausos, kurioje sudalyvavo daugiau nei 18 tūkst. mokyklinio amžiaus vaikus auginančių tėvų, duomenimis, 74 proc. tėvų mano, kad jų ryšys su vaikais yra stiprus ir artimas. Panaši dalis (71 proc.) tėvų kasdien pagiria savo vaikus bent dėl vieno dalyko, kurį vaikai daro gerai.
Bet tik kiek daugiau nei pusė tėvų kasdien bent 15 minučių būna su vaiku visu 100 proc. (išjungus telefoną, televizorių, kompiuterį).
„Sunerimti verčia ir tai, kad tik 55 proc. apklaustų tėvų mano, kad jų vaidmuo yra reikšmingas vaikų sprendimui vartoti psichoaktyviąsias medžiagas“, – naujienų portalui lrytas.lt teigė NTAKD direktorius dr. R. Čiužas.
Anot jo, nors vaikui augant gali kisti jo santykiai su šeima, mokykla ar bendraamžiais, bet siekiant, kad į naują ar pasikeitusią socialinę aplinką patekęs vaikas išvengtų galimų rizikos veiksnių, tėvų įtaka išlieka labai svarbi.
NTAKD direktoriaus teigimu, įtraukti tėvus į prevencinę veiklą gali būti sunku: „Tai gali žymiai padidinti prevencijos efektyvumą. Dalyvavimo prevencinėse programose, kurios moksliškai pagrįstos ir įrodytos kaip veiksmingos, nauda yra visokeriopa: pagerėja tėvų tarpusavio santykiai ne tik su vaikais, bet ir su mokytojais, padidėja tėvų įsitraukimas į mokyklos gyvenimą, pagerėja vaikų elgesys mokykloje, vaikai aktyviau dalyvauja pamokose, pagerėja vaikų pasiekimai moksle.“
Apklausos duomenimis, 8 proc. tėvų nuo pokalbių su vaikais apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo keliamą pavojų sulaiko informacijos trūkumas, tėvams neramu, kad vaikai žino daugiau ir pritrūks argumentų.
11 proc. tėvų bijo sužadinti vaikų susidomėjimą, o 15 proc. mano, kad jų vaikai dar per maži tokiems pokalbiams. „Klaidinga manyti, kad vaikas bus apsaugotas nuo problemų, susijusių su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, jei apie tai neturės jokios informacijos. Užaugintas „šiltnamio“ sąlygomis vaikas, pradėjęs savarankišką gyvenimą, gali susidurti su dar didesnėmis problemomis, nes neturės žinių ir įgūdžių, kaip jas spręsti.
Nereikėtų vaiko gąsdinti akcentuojant ilgalaikes neigiamas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo pasekmes – sveikatos sutrikimus ar mirtį. Tačiau būtina paaiškinti, kodėl psichoaktyviųjų medžiagų negalima vartoti“, – šeimos santykių ekspertei antrino dr. R. Čiužas.
Vis dėlto, namuose vaikai neretai mato ką kita – nemaža dalis tėvų rūko, vartoja alkoholį. Jeigu tėvai, aiškindami vaikams apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo keliamą žalą, patys vartos šias medžiagas – vaikams bus sunku atskirti, kas yra teisinga, o kas ne.
Be to, jaunesnio amžiaus vaikai mokosi stebėdami, kartodami ir išbandydami tai, ką pamatė, ar imituodami tėvų veiksmus. Todėl tėvai turėtų elgtis atsakingai, nedemonstruoti ir neformuoti netinkamo elgesio modelių, pavyzdžiui, nerūkyti ir nevartoti alkoholio vaikų akivaizdoje.
Juk pagrindinis prevencijos šeimoje elementas – tai asmeninis tėvų ar kitų vaikams svarbių suaugusiųjų teigiamas pavyzdys.
