Vyrišku požiūriu į vaikų auginimą socialiniuose tinkluose besidalinantis Tomas: vaikus auginti yra lengva!

2020 m. lapkričio 6 d. 18:28
Interviu
Vilnietis renginių vedėjas Tomas Tracevskis nuo liepos mėnesio laiką leidžia namuose prižiūrėdamas vasarą gimusį sūnų Vincentą. Kasdienybės nuotykiais per humoro prizmę, pagardintais angliškais žodeliais ir slengu jis dalijasi feisbuko ir instagramo paskyrose „Beržinė košė“, kuri per keletą mėnesių sulaukė daugybės gerbėjų.
Daugiau nuotraukų (9)
„Šis puslapis – tai požiūris į vaikų auginimą vyro akimis. Pagrindiniai istorijos veikėjai – 7 metus einanti dukra Elizabeta ir naujagimis sūnus Vincentas, tėtis Tomas ir mama Greta“, – įžangoje rašo tėvystės atostogose esantis vyras.
– Kaip kilo mintis rašyti tinklaraštį apie tėvystę?
– Įvairiuose savo gyvenimo etapuose aš visada rašau. Seniau keliaudavau motociklu ir vedžiau kelionių dienoraštį. Laukiant Vincento kilo mintis rašyti dienoraštį apie vaikų auginimą iš vyro perspektyvos. Šiam žingsniui labiausiai pastūmėjo dvi priežastys.
Pirmoji, norėjau parodyti ir akcentuoti, kad vyrų dalyvavimas vaiko auginime ir auklėjime yra norma ir net būtinybė. Nes kartais atrodo, mūsų visuomenėje vis dar gaji nuostata, kad vaikai – „bobų reikalas“.
Antroji, interneto erdvėje yra daug rašančių mamų ir bėda tame, kad didžioji dalis tekstų yra per saldūs: „sveikos, mano brangiosios“, „mano mažylis tą“, „mano mažylis aną“, „mes ten, mes čia“, „puiki dienelė ir nuotaikėlė vau“ ir t.t. Ir iš tokios situacijos formuojasi anekdotinis „supermamyčių“ žanras, į kurį patenka visi, auginantys vaikus.
Mano galva, moterys nesugeba emociškai atsiriboti nuo vaiko ir jų požiūris į savo vaiko auginimą yra labai subjektyvus. Vyrai šioje situacijoje sugeba į vaiką pažiūrėti neutraliau, iš šono ir „neperspausti“.
Be to, išeidamas vaiko priežiūros atostogų žinojau, kad turėsiu laiko, todėl nusprendžiau pabandyti rašyti apie vaikus iš vyriškosios perspektyvos.
– Ar tos pačios supermamos nekritikuoja jūsų? Kokių komentarų dažniausiai sulaukiate?
– Iš tiesų, sulaukiame nemažai komentarų, bet visi jie yra pozityvūs. Nemažai žmonių parašo, kaip gera skaityti ir suprasti, kad visi mes tokie patys paprasti žmonės. Internete dažnai viskas pagražinta – ar realu, kad nuotraukoje iš šeimos pusryčių mama būna su vakariniu makiažu? Visi dailiai apsirengę ir susišukavę? Produktai ir maistas dailiai sudėlioti ant stalo? Juk paprastą dieną būna visko – vilkime treningus, apatinius ir galbūt išvis nieko! Realiame kadre tikrai matytųsi besimėtantys vaiko žaislai, neplauti indai ar šiukšlių maišas kampe.
Įdomus faktas – su žmona pastebėjome, kad daugiausiai „laikų“ sulaukia nuotraukos, kur dalinamės „feilais“ arba visiškai nepagražinta realybe, kur esame pavargę ar užsimiegoję.
Žmonės mielai dalijasi savo nuomone, jei klausi patarimų – kokias sauskelnes išsirinkti, kokie daiktai svarbiausi, auginant kūdikį, kokias priemones naudoja sudirgusiam pilveliui ar ką daryti, jei kas nors nepavyksta.
– O kas dažniau komentuoja, spaudžia patiktukus – vyrai ar moterys?
– Moterys, bet smagu, kad vis dažniau atsiliepia ir vaikus auginantys vyrai, kurių Lietuvoje yra ne vienas. Žinojau, kad internete didžiausia auditorija yra moterų, bet mano tikslas išlieka tas pats – rašyti iš vyro perspektyvos. Naudoju daug anglizmų, vyriškų juokelių, griežtesnių pasisakymų, žinučių apie kompiuterinius žaidimus ar vyrišką tingumą.
Vyrų ir moterų požiūris į vaikų auginimą iš tikrųjų skiriasi – mamos pergyvena: pavalgęs, nepavalgęs, pamiegojo ar ne, karšta ar šalta... Vyrui tiek daug minčių nekyla, vyras niekada nepamiršta ir savo komforto, nes pripažinkime – kiekviename vyre yra nemažai vaiko. Tačiau apie tai nereikia bijoti kalbėti – tai yra natūralūs dėsniai.
– Gal ateityje planuojate suburti tėčių bendruomenę?
– Yra visokių minčių. Gal atsiras kokios nors veiklos vaikams ar stovyklos. Daug mamų buriasi į bendruomenes, kartu keliauja ar susitinka sekmadieniais – bet į ten papulti nenorėčiau (juokiasi). Nors ir esu renginių vedėjas, esu pratęs bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, bet aktyvių mamų kompanijoje greitai pervargstu ir mane viskas pradeda erzinti.
Tad blogo rašymas man kol kas yra saviraiškos forma ir prisiminimų archyvas. Juk tiek fotografuojame vaikus, kai jie daro tą ar aną, bet paskui nebepameni tos emocijos, detalių, aplinkybių... Dabar gi, aš pagaunu momentą, emociją, padarau nuotrauką, aprašau ir kažkada, kai skaitysiu savo padarytus įrašus, jie mane „teleportuos“ į tą momentą (šypsosi
– Kaip sugalvojote „Beržinė košė“ pavadinimą?
– Oi, buvo gal penki šeši variantai, bet visi dužo, nes buvo užimti socialiniuose tinkluose. Aišku, Greta baiminosi, kad šiame pavadinime daug agresijos, bet aš čia mačiau dviprasmiškumą – mano kartos žmonės žino, kas yra beržinė košė, o štai dukra nė karto nėra jos ragavusi. Vyresnius pavadinimas gali šokiruoti, o jaunesniems gali nubusti smalsumas – „Chm? Kas čia per košė?“. Tas pavadinimas neša vyrišką energiją – kai kas gali būti neskanu, kai kas tiesmukiška ir nepagražinta.
– Kiek žmona Greta prisideda prie turinio kūrimo?
– Ji slapstosi, kai noriu ją nufotografuoti (kvatoja). Iš tiesų, jai kyla daug idėjų, pasiūlo padaryti vienokį ar kitokį įrašą, tad yra šio projekto bendraautorė. Tuo pačiu, ji yra didžiausia cenzorė, nes labai retai leidžia pasidalinti nuotrauka, kurioje ji yra nepasidažiusi ar matosi nesutvarkyti namai (juokiasi). Nors dabar jau po truputį „atsileidžia“ ...
Be to, turiu pasakyti, kad iš tikro ji ir yra „Beržinė košės“ pirminė sumanytoja – dar iki Vincento gimimo ji man rodydavo įvairių tėčių iš kitų šalių socialinių tinklų profilius ir, galima sakyti, įkvėpė mane šiai veiklai. Esu dėkingas jai už palaikymą.
– Kaip ruošėtės kūdikio atėjimui į šeimą?
– Mano žmonai tai ne pirmas vaikas, tad didelė dalis žinių bagažo jau buvo, o aš, savo ruožtu, skaičiau įvairią literatūrą, domėjausi detalėmis. Didžiausias pasiruošimas buvo inventoriaus kūdikiui pirkimas, nes tai pradėjome daryti vos sužinoję, kad turėsime antra vaiką.
Man 39-eri, aš gan „vėlyvas“ tėtis ir kadangi daug dirbu renginiuose, sutinku daug įvairių žmonių, iš kurių dažnai girdžiu, kad vaikus auginti labai sunku ir tam reikia didelio pasiaukojimo. „C`mon“, už mus grindis siurbia robotai, indus plauna robotai, turime sauskelnes, automobilius, galime užsisakyti pusgaminius ar maistą į namus... Ką reiškia „sunku“? Atsukime 25-30 metų atgal – ką tada reiškė auginti vaiką? Mano teiginys – vaiką auginti nėra sunku! Nors prisipažinsiu – būna dienų, kad šis pasakymas eižėja (juokiasi).
–„Tai – mano dukra Elizabeta. Auginti buvo labai lengva, nes ji atkeliavo į mano gyvenimą jau būdama 3,5 metų. Ramios bitės!“ – rašote viename pirmų įrašų. Kaip vyresnėlė reaguoja į mažąjį brolį?
– Tėvystei ruošiausi ne tik kaupdamas žinias, kaip auginti Vincentą, bet ir kaip parengti Elizabetą jo atėjimui. Tai yra ypatingai svarbi ir jautri tema – pridarius klaidų vyresnis vaikas gali pasijausti nemylimas, atstumtas, atsiriboti nuo jaunesniojo vaiko, užsisklęsti savyje. Tad mes turėjome išsamų planą, kaip tinkamai „apžaisti“ šią situaciją.
Pavyzdžiui, brolio lopšyje ji rado auksinius auskarus, „mikimauzus“. Elizabetai papasakota auskarų atsiradimo istorija tokia – auskarus radome ką tik gimusio Vincento rankose, o ant dėžutės buvo užrašytą – „Mano mylimiausiai sesei Elizabetai“. Arba, kai mus aplanko svečiai, mes prašome Elizabetos, kad ji nuvestų svečius į kambarį ir parodytų savo brolį. Viskas (o gal laimė?) slypi detalėse.
Manau, kad mes, suaugusieji, galime pasistengti padaryti viską, kad išvengtume potencialių traumų ir problemų. Todėl dabar džiaugiamės labai gražiais santykiais.
– Ar sunku buvo apsispręsti likti namuose tėvystės atostogų?
– Greta – profesionali vizažistė. Prieš pastodama sėkmingai dirbo šioje srityje. Pamanėme, kad jai nebūtų į naudą ilgas iškritimas iš rinkos, tad nusprendžiau į vaiko priežiūros atostogas eiti pats. Kadangi esu renginių vedėjų susivienijimo „A komanda“ narys, o ir atėjus koronavirusui renginių natūraliai sumažėjo, tad mano, kaip renginių vedėjo veikla, dabar aprimusi, o gal net apmirusi. Tad viskas susidėliojo natūraliai.
– Kaip atrodo eilinė jūsų diena?
– Vincentas ir Elizabeta keliasi septintą. Dukra susiruošia į mokyklą ir aš ją nuvedu. Gyvename netoliese, tad dažniausiai einame pėstute. Kai grįžtu, sūnus jau būna pamaitintas, aprengtas ir keliauja į vežimėlį – išvežu jį vienai valandai į lauką, draugiškai apsukame įprastą ratuką parke prie Neries. Man, tokiam tinginiui, tai išeina labai į naudą – padarau apie 4000 žingsnių, 20 pritūpimų, 20 atsispaudimų.
Grįžus – pusrytukai. Vėliau, kiek leidžia Vincentas, poilsis ar buitiniai darbeliai namuose, pietų ruošimas. Į pavakarę pasiimame pirmokę iš mokyklos, gaminame vakarienę, darome namų darbus, einame į šokių būrelį. Pusę aštuonių gulasi mažasis, devintą mama, o pusę dešimt – Elizabeta. O tada tėtis „pasileidžia plaukus“ ir iki vidurnakčio pliekia kompiuterinius žaidimus.
– Kas toliau?
– Kol kas – tos pačios krypties laikymas. Jokių blizgesių, tik natūralūs nutikimai, smagi kasdienybė. Organiškas pasiekiamumas (be jokių papildomų reklamų) gan didelis, tad manau, jog esame teisingame kelyje. Žmonės atsirenka, kas tikra, o kas – ne.
Esu išpirkęs domeną tuo pačiu pavadinimu, gal ateityje kažkas iš to išaugs? Gal vaikų stovyklos, prekės vaikams ar panašūs dalykai. Nors man labiausiai norėtųsi kažkokios iniciatyvos, kuri vienytų daugiau tėčių, aktyviai dalyvaujančių vaiko auginime. Nes vyriškas rūpestis ir meilė, tai kaip ta beržinė košė – ne visada skani, ne visada patogi, bet tikrai reikalinga (šypsosi).
Daugiau Tomo ir jo šeimos nuotykių rasite www.facebook.com/berzokose

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.