Projekte „Rugsėjo 1-osios Akademija“ kalbiname edukologę, darželių ir mokyklų įkūrėją dr. Austėją Landsbergienę apie adaptacinį darželinukų periodą, naują raštingumo tyrimą ir jos požiūrį į ugdymo ankstinimą.
Adaptacija būna visiems
Jei daugelis moksleivių pirmąsias savaites į mokyklą keliauja su džiaugsmu, darželinukams šis periodas yra pats sunkiausias ir daugybė tėvų mažylius palieka su ašaromis akyse. Verkia ir jie patys, ir vaikai.
„Moksliniai tyrimai rodo, kad adaptacija vaikams užtrunka apie šešias savaites. Aišku, gali trumpiau, gali ilgiau, bet per pusantro du mėnesius vaikai adaptuojasi ikimokyklinėje įstaigoje. Dažnai girdžiu sakant, kad mano vaikui adaptacijos nebuvo – ėjo ir nuėjo. Jei neverkė, nereikėjo atplėšti rankų nuo savęs, tai nereiškia, kad adaptacijos nebuvo. Visi vaikai ją išgyvena, tik vieni labiau viduje, kiti parodo savo veiksmai“, – teigia A.Landsbergienė.
Kodėl adaptacija reikalinga ir net tvirčiausio charakterio vaikams sudėtinga priprasti prie darželio? Dar vaikų psichologija tyrinėjantys Žanas Pježė ir Erikas Eriksonas įrodė, kad vaikai iki 8-9 metų neturi vadinamo abstraktaus mąstymo.
„Adaptacijos periodu sudėtingiausia yra jausmas, kad tėvų nebėra. Vaikas nežino, kada jie ateis – tėvai sako, kad vakare, bet vaikui tas laikas iki vakaro trunka amžinybę. Jiems turi susiformuoti įgūdis, įprotis ir saugumo jausmas, kad jie tikrai grįš. Kol nėra abstraktaus mąstymo, kuris atsiranda tik iki dešimtų gyvenimo metų, viskas grindžiama patirtimi. Todėl vaikai per 6-8 savaites įgyja patirtį ir sužino, kad tėvai visuomet ateina, tada nusiramina“, – paaiškina edukologijos daktarė.
Kartais tėvams, pergyvenantiems dėl šio ilgo adaptacinio periodo Austėja primena, kad sesės ar brolio gimimas vaikams yra didesnė trauma nei išėjimas į ikimokyklinio ugdymo įstaigą.
Raštingumas – ne tik rašymas ir skaitymas
Šių metų birželį A.Landsbergenė septyniose skirtingose darželių tinklo „Vaikystės sodas“ klasėse pradėjo ruoštis ypatingam ikimokyklinio amžiaus vaikų raštingumo tyrimui. Pirmiausiai, buvo apmokomi pedagogai ir įrengiama speciali aplinka, o jau nuo prasidėjusių mokslo metų, tiriami ir patys vaikai.
„Dalyvavau konferencijoje, kur JAV Harvardo universiteto mokslininkai pristatė šį tyrimą. Po to susisiekiau su jam vadovavusia mokslininke ir pasiūliau jį replikuoti Lietuvoje. Ir ji sutiko! Tirsime vyresnius nei trejų metų vaikus. Jei pasiseks, jį vėliau vykdysime visose savo darželiuose, o jeigu kas nors norės – pasidalinsime patirtimi“, – pažada A.Landsbergienė.
Raštingumas dažniausiai suprantamas, kaip vaiko gebėjimas rašyti ar skaityti, bet iš tiesų jo tyrimą sudaro daugybė dedamųjų dalių.
Pirmoji, kaip ir minėta, tinkamos aplinkos sukūrimas. Joje turi būti pakankamai elementų, kurie skatina raštingumą – įvairių knygų, kurias vaikai gali patys pasiimti, rašymo ir piešimo priemonių, kurios lengvai pasiekiamos.
Tuo pačiu metu bus sistemiškai plečiamas vaikų žodynas įvedant naujus žodžius.
„Vaikai kalbėti mokosi nesąmoningai, nes mes su jais kalbamės, bet norime įvesti žodžius, kurių paprastai vaikai negirdi. Pavyzdžiui, jei dienos tema yra transportas, aptarsime ne tik pagrindines transporto priemones, bet pasigilinsime, kad ir į laivų rūšis, išsiaiškinsime, kad traukinius sudaro garvežiai ir vagonai, – pasakoja Austėja. – Ką tai duoda? Įrodyta, kad kuo platesnis vaiko žodynas, tuo didesni jo akademiniai pasiekimai jau šeštoje klasėje. Toks vaikas greičiau atkoduoja žodžius, auga jo pasitikėjimas savimi, todėl jis imasi sudėtingesnių tekstų, o jo rezultatai yra geresni.“
Skaityti reikia viską
Šiuolaikiniams vaikams vis dažniau prireikia logopedo pagalbos ištariant tam tikrus garsus. Viena iš priežasčių yra tai, jog tėvai daug žodžių perduoda vizualiai, pavyzdžiui, vaikui parodžius pirštu, be žodžių paduoda norimą daiktą.
Aplinkoje atsirado daug išmaniųjų įrenginių, kurie tampa vaikų auklėmis, todėl tėvai su vaikais kalba mažiau. Na, o dar viena priežastis – tėvai mažyliams vis ilgiau duoda minkštą maistą, todėl vaikų žandikaulio raumenys nėra tokie stiprūs ir dėl to tampa sunkiau ištarti tam tikrus garsus, jie nukanda galūnes. Tyrimo metu darželiuose su vaikais bus kalbama pilnais sakiniais skatinant vaikus aiškiai išreikšti norimą mintį.
Dar viena iš tyrimo dalių – nuo ankstyvo amžiaus vaikus supažindinti su raštu. Nesvarbu, jei vaikas neskaito, jis mato raides, kaip simbolius ir ateityje daug lengviau juos atkoduos dėliodamas žodžius.
Pedagogai taip pat vaikus skatins skiemenuoti – prisistatant suploti tariant savo vardą, kitus žodžius ir taip atsiras supratimas apie žodžio dalis.
„Paskutinė dalis – teksto supratimas naudojant sisteminį skaitymą, kai skaitoma pasaka, vėliau tai, ką vaikas nori skaityti ir trečią kartą prieš miegą. Tris kartus per dieną vaikas supažindinamas su tekstu ir ne tik grožinė literatūra, bet ir poezija ar net techniniais tekstais, instrukcijomis, meniu. Taip atsiranda kultūrinis raštingumas, nes vaikas supranta, kaip veikia visuomenė, kad skirtingais tekstais mes pasakome skirtingus dalykus. Visi šie išvardinti dalykai susisieja į bendrą dalyką, ką vadiname raštingumo tyrimu“ – šypteli Austėja.
Ateitis – humanitariniuose moksluose
Lietuvoje dabar dažnai aukštinamas STEM ugdymas, kuomet didžiausias dėmesys skiriamas technologijoms ir gamtos mokslams, bet A.Landsbergienė įsitikinusi, kad mes jau į šį traukinį pavėlavome ir geriau sėsti į ateities vagoną – humanitarinius mokslus.
„Jau keletą metų kalbu, kad mūsų fokusas ne ten, kur turėtų būti. Harvardo, Kolumbijos, Stanfordo universitetuose atlikti tyrimai rodo, kad technologijos, nors ir nepaprastai svarbios, jos eina į priekį nepriklausomai nuo to ką darome ir ko nedarome. Žinoma, privaloma turėti supratimą kas yra programavimas, žinoti fizikos, chemijos, biologijos pagrindus. Mėgstu juokauti, kad STEM yra nuliukai ir vienetai, juose galioja formulės, juk nėra pusiau traukos dėsnio! Jie turi savo sekas ir tobulėjat visuomenei, juda į priekį. O štai net pats Albertas Einšteinas pasakė, kad net fizikoje reikia kūrybiškumo. Iš kur atsiranda kūrybiškumas? Dažnai klaidingai manoma, kad tai šokis, dailė, įgimti talentai… Ne, kūrybiškumas yra lavinamas ir labiausiai gimsta humanitariniuose moksluose kur analizuojame literatūrą, reflektuojame, išmokstame mąstyti apie mąstymą, gilinamės į filosofiją“, – įsitikinusi edukologijos specialistė.
Sunkiausia – mišrios klasės
Pastarąsias savaites dažnai prabylama apie ugdymo ankstinimą. Jau dabar tėvai gali pasirinkti, kada vaikus leisti į priešmokyklinę grupę – penkerių ar šešerių, o prezidentas Gitanas Nausėda pateikė pasiūlymus suteikti lygų startą visiems, ankstinti priešmokyklinio ugdymo ribą ir pradėti ugdymą dar ankstyvesniame amžiuje.
A.Landsbergienė mano, jog šio pasiūlymo negalima vertinti vienareikšmiškai ir daugiausiai lemia socialiniai dalykai. Tam turi būti pasiruošusi ne tik švietimo sistema, pedagogai, bet ir net tėvai.
„Jei mes siekiame, kad visiems vaikams būtų lygus startas, gal ir reikėtų pradėti nuo tikslinių intervencijų su socialinės rizikos šeimų vaikais, kuriems to reikia ir kurie iš to gaus daugiausiai?“, – retoriškai klausia Austėja.
Sudėtingiausia, kai vienoje klasėje atsiduria skirtingo amžiaus vaikai – dabar rugsėjo pirmąją mokyklos duris gali praverti tuoj tuoj šešerių sulauksiantis penkiametis ir po kelių mėnesių būsimas aštuonmetis.
„Lietuvoje mokytojai nėra ruošiami dirbti su mišraus amžiaus grupe. Kalbu ne tik apie akademinius skirtumus, bet apie fizinius. Koks fizinis pajėgumas yra penkiamečio, kuris vos moka batus užsirišti, o koks aštuonmečio, kuris jau laisvai dviračiu važiuoja? Šiaip daugybėje šalių vaikai penkerių pradeda lankyti mokyklas, bet mes turime kalbėti apie turinį – ar esame mes tam pasiruošę?“, – retoriškai klausia A.Landsbergienė.
Linki supratingumo
Pokalbio pabaigoje edukologė visiems palinkėjo kantrybės. Praėjęs karantino laikotarpis buvo stiprus sukrėtimas visiems: mokytojams, vaikams ir tėvams, bet, pasak Austėjos, taip pat tai galimybė nepaprastai daug išmokti.
„Jei pasisemsime kantrybės, o ne pykčio dėl esamos situacijos, viskas bus gerai. Pabandykime įsivaizduoti, kaip jaučiasi mokytojas. Juk jis nesėdi namuose galvodamas, kaip pakenkti tiems vaikams klasėje. Jis, greičiausiai, ir vakare, ir savaitgalį, galvoja, kaip padaryti, kad ir jam, ir vaikams būtų gerai. Tai jei tai prisiminsime, galime sėkmingai bendradarbiauti“, – linki A.Landsbergienė.
