Nemato naudos lankant mokyklą
Iš keturis vaikus auginančios Kamilės Serstkovos, du, iš kurių antrokė dukra ir pirmokas sūnus, ateinančiais mokslo metais liks mokytis namuose.
„Nuotolinį mokymąsi esame jau išbandę ir anksčiau. Kadangi visai šeimai dažnai tekdavo gyventi užsienyje darbo reikalais, daug keliaudavome, nuotoliniu būdu vaikai pradėjo mokytis jau anksčiau, – pasakoja Kamilė. – Noriu pabrėžti, kad nuotolinis mokymosi būdas, kurį išbandė visi Lietuvos mokiniai karantino metu, nėra tas pats, kas ugdymas šeimoje. Tai, kaip bandymas perkelti mokyklą į namus, o tai yra sudėtinga ir mūsų šeimos atžvilgiu buvo neveiksminga. Todėl priėmėme sprendimą žengti dar drąsesnį žingsnį ir rinktis ugdymą šeimoje vietoje nuotolinio ugdymo.“
Šeima dažnai keičia gyvenamąją vietą ir trokšta, kad mokymosi procesas būtų paremtas patirtimi, o ne vadovėliai. K.Serstkova įsitikinusi, kad yra didžiulis skirtumas tarp, pavyzdžiui, skaitymo apie Eifelio bokštą ir jo pamatymo gyvai.
„Taip pat nematome didelės naudos vaikus laikant stacionariai patalpoje didžiąją dalį dienos, kai mokymosi procesas gali vykti bet kur kitur. Pavyzdžiui lauke, muziejuje, automobilyje“, – šypteli moteris.
Mokosi visus metus
Kiekvieno namuose ugdomo moksleivio tėvai turi sudaryti sutartį su mokykla, kuri mokinius aprūpins vadovėliais, teiks konsultacijas, įvertins pažangą ir kvies dalyvauti bendruomenės gyvenime. Pasak Kamilės mokyklų pasirinkimas pakankamai platus ir jie lengvai rado patinkančią nevalstybinę mokyklą.
Vaikus namuose Sandra ugdo ne pirmus metus, nes dėl turimos dvigubos pilietybės, dažnų kelionių į užsienį, tokią galimybę jau turėjo ir anksčiau. Moteris šypteli, kad mokslo metai nesibaigia visus metus, o šeima turi galimybę pati nuspręsti, kada pasidaryti pertrauką, kada atsigriebti.
„Tai vienas iš mokymosi namuose privalumų – mokymasis derinasi prie mūsų, o ne mes prie mokslų. Esame laisvi pasirinkti mokymosi tempą ir grafiką“, – džiaugiasi Sandra.
Namuose mokytis lengviau
Vilnietė Gintarė taip pat pati namuose žada mokyti būsimą antrokę dukrą.
„Manau, ugdymas namuose padeda sutaupyti vaiko laiko ir leisti vaikui ugdyti savo talentus, įgyvendinti svajones, kurti. Mokykloje daug laiko skiriama disciplinai, tvarkos palaikymui, mokinių žinių patikrinimui, kelionei į mokyklą ir iš jos, namų darbų atlikimui. To namuose daryti nereikia. Nereikia kontrolinių, žinių patikrinimų, nes aš matau, kas sekasi sunkiau, o kas lengviau, ką reikia pakartoti, ar pasimokyti, – teigia dviejų vaikų mama.
– Mano dukra yra meninio tipo, ji viską daro lėčiau, kruopščiau, todėl būreliuose nespėja atlikti užduočių, užsiėmimuose dažniausiai tik pradeda užduotį, o pabaigti tenka namuose. Jai netinka greitai besikeičianti veikla, todėl namuose ji gali atlikti užduotis savo tempu. Be to, dukra yra kinetinio tipo, t.y. dalykus ji geriausiai išmoksta judant, per judesį. To mokykloje atlikti praktiškai neįmanoma, nebent labai retai. Namuose dukra daugelį dalykų mokosi šokinėdama, bėgiodama, atlikdama užduotis judesio pagalba. Kas 10-15 minučių ji turi galimybę pasidaryti pertraukėles ir pabėgioti.“
Gintarė jau nuo 2018 metų, kai dukra pradėjo eiti į priešmokyklinio ugdymo įstaigą stebėjo mokymosi namuose įgyvendinimo procesą Lietuvoje, todėl apsidžiaugė priimta įstatymo pataisa.
Moters vyras yra Lenkijos pilietis, todėl ir dukra turi dvi pilietybes – Lietuvos ir Lenkijos: „Dukra nuo 2017 metų ugdoma šeimoje pagal Lenkijos programą, tokią galimybę sudarė Lenkijos valstybė Lenkijos piliečiams, gyvenantiems užsienyje. Kadangi gyvenantys Lietuvoje vaikai privalo būti ugdomi pagal Lietuvos švietimo programą, dukra taip pat mokėsi Lietuvoje pagal bendrojo ugdymo programą.“
Kaip ir anksčiau kalbintos pašnekovės, Gintarė ugdymo namuose proceso priežiūrai pasirinko privačią mokymosi įstaigą.
Nerado savo tikėjimo mokyklos
Eglė, auginanti keturis vaikus, du iš jų, pirmoką ir trečioką, taip pat nusprendė ugdyti namuose.
„Man nelabai tiko tradicinės mokyklos ugdymo modelis – arba atitinki lentelėje esančius reikalavimus, arba esi ne toks, blogiau vertinamas. Norėjosi, kad vaikas negautų tokio vienodo, visiems pritaikyto, „etiketinio“ išsilavinimo, – teigia vilnietė. – Kita priežastis yra susijusi su mūsų tikėjimu. Nors esame krikščioniškas kraštas, mokyklose dėstoma tik katalikybe paremtos tikybos pamokos, o mūsų šeima yra protestantiško tikėjimo krikščionys. Ugdyme matematika, gamtos mokslai susiję su kūrinija, o mūsų nuomonė apie ją yra ne tokia, kaip dėstoma mokyklose, todėl nesinorėjo „permokinti“ vaikų atgal iš naujo.“
Su vaikais moteris namuose užsiima ugdomąją veikla jau penkerius metus, todėl prisipažįsta, kad karantinas buvo dar vienas įrodymas, jog jų šeimai šis metodas puikiai tinka, vaikai itin gerai jaučiasi, o rezultatai nenukenčia.
Kadangi sostinėje vos kelios krikščioniškos mokyklos, Eglės šeima pasirinko vieną jų.
„Džiugu, kad mokykla mūsų pasirinkimą palaiko. Pagal pasaulietinę sampratą vaikas turi būti atsisukęs į šeimą, pagal krikščionišką – vaikas yra Dievo duotybė šeimai ir atsakomybė apie jį yra tėvų rankose, ne valstybės. Juk kai numirsime ir susitiksime su Dievu, jis neklaus, ką mokytojai davė vaikui, klaus ką pats davei. Mes prisiimame šią atsakomybę“, – galimybe džiaugiasi Eglė.
Namuose mokosi ne tik iš vadovėlių
Kiekviena šeima pateikdama dokumentus ugdymui namuose turėjo aprašyti, kaip vyks mokymosi procesas, kokiomis programomis bus remiamasi, kaip ir iš ko mokomasi. Žinoma, visos šeimos sulaukė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų vizito, kurie įvertina ar bus sudarytos sąlygos vaikui mokytis ir užtikrinta galimybė gauti žinių.
„Apie tai, kaip planuoju ugdymą galėčiau kalbėti valandų valandas. Šita dalis man pati smagiausia, nes kartu su vaikais išsirenkame įdomias temas jiems, suplanuojame keliones į edukacijos muziejuose ir pas amatininkus, kartu perkame knygas, priemones ar lankomės bibliotekoje. Sugalvojame kokius projektus pristatysime, kokias ir kiek knygų vaikai perskaitys. Vaikai išsikelia sau ugdymosi tikslus, sudarome susitarimų sutartį ir planą kartu su kiekvienu vaiku atskirai. Mūsų, kaip tėvų, didžiausias noras, kad jie mylėtų mokymosi procesą, kad galėtų savarankiškai išsikelti ir įgyvendinti tikslus, kad išmoktų prisiimti atsakomybę už ugdymąsi. Mokymasis yra viso gyvenimo procesas ir šią mintį mes norime įskiepyti vaikams“, – įsitikinusi Kamilė.
Mama Sandra taip pat įsitikinusi, kad mokymasis namie neapsiriboja tik vadovėlių skaitymu ir pratybų atlikimu: „Be to, kad įvairiapusiškai ugdome vaikus, taip pat bendraudami su savo vaikais sprendžiame „vaikiškus“ konfliktus. Tai irgi yra mokymasis – mokymasis bendrauti su kitais, išspręsti kilusias problemas, charakterio ugdymas ir visa kita“
Patinka projektinis mokymasis
Gintarė ir Eglė pabrėžė, kad ruošiasi dalyvauti mokyklos organizuojamose šventėse, ekskursijose.
„Rytais planuojame atlikti pagrindinius dalykus: gimtąją kalbą, matematiką, anglų kalbą, lenkų kalbą. Pasaulio pažinimą, muziką, dailę ir kitus dalykus paliksiu popietiniam laikui. Stengsiuosi visus dalykus apjungti į pasaulio pažinimo temą. Taip pat praktikuosime mokymąsi kurdamos ir atlikdamos projektus, – pasakoja Gintarė. – Dukrą taip pat mokau groti pianinu. Planuojame aplankyti įvairius muziejus, dalyvauti edukacijose. Dukra lanko vaikų choro bei sporto būrelius.
Didžiausi mūsų tikslai: padėti dukrai kūrybingai atlikti užduotis, pabaigti pradėtą darbą, mokytis su motyvacija ir užsidegimu sužinoti, ką nors naujo, padėti dalį laiko išmokti mokytis savarankiškai, išmokti planuoti savo laiką ir vertinti savo pasiekimus, žiūrėti į mokslus pozityviai.“
Eglė taip pat pasidžiaugė, kad jau praėjusiais mokslo metais išbandė projektinį mokymą – vaikai ruošdavo pristatymus artimiesiems įvairiomis temomis ir jiems tai itin patiko.
„Tęsime projektų kūrimą. Kaip mokymosi „stuburą“ naudosiu vadovėlius ir pratybas, kurie jau yra parengti pagal bendrąją programą. O jau tada turiu teisę ir laisvę išaiškinti vaikui temą, kaip jam priimtiniausia“, – dalijosi įžvalgomis Eglė. Ji priduria, kad mokymasis namuose suteikia didesnę laisvę lankyti įvairius būrelius, užsiėmimus kurie dienos metu, būna daug tuštesni.
Socializuotis namuose daug lengviau
Mokymosi namuose oponentai įžvelgia grėsmę, kad visą dieną būdami namuose tarp keturių sienų, matydami tik mamą, tėtį, brolį ar sesę, vaikams kils socializacijos bėdų, jiems vėliau bus sunkiau pritapti kolektyve, prisitaikyti visuomenė.
„Mūsų vaikai nuolat apsupti kitų žmonių ir palyginus su įprastas mokyklas lankančiais, tai sakyčiau yra atvirkščiai – pastarieji bijo prieiti, bendrauti, mažiau socialūs. Man sunku suprasti, kaip gali vykti socializacija per dešimties minučių pertrauką, kai daugelis vaikų panirę į telefonus arba tiesiog nori atsikvėpti ir įkvėpti naujai pamokai“, – pastebi Eglė.
Jai pritaria ir K. Serstokova, kuri šypteli, jog į klausimą apie socializaciją mokykloje ji gali atsakyti klausimu – o kaip mokykla užtikrina vaiko socializaciją?
„Daugybė vaikų mokyklose patiria patyčias ar net smurtą dėl tinkamos socializacijos stokos. Mes vaikams užtikriname bendravimą su kitais bendraamžiais, taip pat jaunesniais ir vyresniais žmonėmis tiesiog gyvendami gyvenimą. Ar vaikai socializuojasi kavinėje patys užsisakydami maistą? Ar jie socializuojasi kalbėdami su kaimyne apie jos vaikystės mėgstamiausius žaidimus ir pasakodami apie savo mėgstamas veiklas? Ar jie socializuojasi kokybiškiau, žaisdami su bendraamžiais, kuriuos mėgsta ir spręsdami iškilusius konfliktus kai jų gerove suinteresuoti tėvai yra šalia ir padeda rasti kompromisą, ar mokykloje, kurioje ne visada bendraamžiai yra ir draugai, o konfliktui iškilus dažniausiai šalia nėra suaugusiojo, nes jis užsiėmę kitų 20 vaikų sužiūrėjimu ir dokumentų pildymu?“, – retoriškai klausė Kamilė, kurios vaikai taip pat lanko įvairius būrelius, keliauja ir dalyvauja bendruomenės veikloje.
Gintarė įsitikinusi, kad būtent mokykla „įtraukia“ vaiką į dirbtinai sukurtą socialinę aplinką, kuri kartais primena net kariuomenę: „Nei šeimoje, nei darbe nebūname vien tarp bendraamžių. Vaikui nereikia konkuruoti dėl dominavimo. Ugdydama vaiką šeimoje planuojame toliau tęsti vaikų choro ir sporto būrelius. Taip pat reguliariai susitikti su įvairių šeimų vaikais, kaip tai darydavome iki šiol.“
Šventę vis tiek paminės
Kalbintų šeimų vaikai su džiaugsmu priėmė žinią, jog liks mokytis namuose ir nekantriai laukia rugsėjo pirmosios. Tiesa, ją kiekviena šeima švęs skirtingai – Kamilė mokslo metų pradžią pavadino „Negrįžimo į mokyklą diena“ ir planuoja ją atšvęsti iškylaujant, maudantis ežere bei išlaikant šeimos tradiciją įsiamžinti fotoatelje.
Gintarės dukra džiaugiasi, kad nuo šiol jai nereikės skubėti atliekant užduotis, o rugsėjo 1-ąją aplankys mokyklą ir mokytoją, kurie kuruos jos ugdymosi procesą.
Eglės šeima tradiciškai mokslo metus pradėdavo pasivaikščiojimu prie jūros – pakrantė, kaip niekad būdavo, tuščia, bet šiemet apsilankys mokyklos šventėje.
