Mobiliosios komandos budėtojai kasdien susiduria su suaugusiais žmonėmis, kurie negeba tinkamai pasirūpinti vaikais, sukelia jiems pavojų. D. Griškaitis sako nei vieno jų nesmerkiantis, „nenurašantis“. Pagrindinis jo tikslas – skubiai padėti vaikui, suteikti jam saugią aplinką. Antrasis vaiko teisių gynėjų darbo etapas – padėti pasikeisti tėvams, kad vaikai galėtų sugrįžti į saugią šeimą.
D. Griškaitis neslepia, kad vis dar pasitaiko manančių, jog vaiko teisių gynėjai yra „vaikų atiminėtojai“, tačiau su tokiu požiūriu jis sako susiduriantis vis rečiau ir tai jį labai džiugina.
– Pagal išsilavinimą esate pedagogas, matematikas – dėstytojas. Kiek žinau, ne vienerius metus dirbote mokyklose mokytoju, vėliau policijoje nepilnamečių reikalų inspektoriumi, o dabar budėtoju vaiko teisių apsaugos skyriuje. Visą laiką dirbate su vaikais. Kodėl būtent su vaikais?
– Taip, jau beveik keturis dešimtmečius dirbu su vaikais. Matyt toks mano pašaukimas. Dirbu ten, kur galiu padėti vaikams. Kitaip negaliu, man tai labai svarbu. Darbas su vaikais man yra širdžiai mielas. Kai dirbi su vaikais, aiškiai matai savo darbo rezultatą, įdėto triūso rezultatą, matai kaip vaikai auga, kaip vystosi, tobulėja, kaip stojasi ant kojų.
Kai dirbau policijoje, mačiau daug sunkių situacijų, į kurias pakliuvo nepilnamečiai. Aš buvau atsakingas už vaikų apsaugą. Tada pats praėjau sunkią mokyklą profesine prasme.
Sakoma: padirbėjus policijoje, jau niekas nebebaisu. Tikrai pritariu. Yra labai skaidu matyti pažeidžiamą, paslydusį, apleistą, stokojantį dėmesio ir rūpesčio, dažnai nemylimą vaiką. Ir dabartinis mano darbas yra tiesiogiai susijęs su vaiko teisių apsauga.
Man labai praverčia įgyta pedagoginė ir teisinė patirtis. Tačiau vaiko teisių gynimas yra tokia sritis, kurioje negali stovėti vietoje, turi nuolat tobulėti, nes privalai vaikui padėti skubiai ir profesionaliai, čia ir dabar.
Mums, Tarnybos darbuotojams, nuolat rengiami kursai kvalifikacijai kelti, vyksta paskaitos, supervizijos. Teikiama psichologijos žinių, mokoma kaip elgtis konflikto atveju, susidūrus su priklausomybę turinčiu žmogumi, kaip elgtis su vienokią ar kitokią negalią turinčiu vaiku.
– Papasakokite apie savo darbą. Ką konkrečiai veikia VTAS budėtojas?
– Gavę pranešimą iš policijos arba mūsų Tarnybos Vidaus administravimo skyriaus koordinatoriaus apie galimą vaiko teisių pažeidimą, nedelsdami vykstame į įvykio vietą ir imamės būtinų priemonių ten esančių vaikų saugumui užtikrinti. Incidentai dažniausiai būna šeimoje: konfliktai, muštynės, tėvai girtauja, neprižiūri vaikų, smurtauja.
Mes, budėtojai, taip pat lankome globojamus vaikus, dalyvaujame kratose, kai šeimoje yra nepilnamečių, dalyvaujame vaiko apklausose policijoje, kai sulaikomas nepilnametis, dalyvaujame vaiko apklausoje pasienyje, kai mus iškviečia, vykdome kitas mums pavestas užduotis.
Budėtojai darbą pradeda tuomet, kai baigiasi vaiko teisių gynėjų darbo laikas, taip pat dirba savaitgaliais ir švenčių dienomis. Ateiname į darbą vakarais ir dirbame visą naktį, o savaitgaliais beveik visą parą.
– Teko girdėti, kad jums darbo padaugėja tomis dienomis, kai yra mokamos socialinės pašalpos. Ar tai tiesa? Ar būna laikotarpių, kai darbo būna daugiau, nei paprastai?
– Taip, iš dalies tiesa, kad tomis dienomis, kai mokamos pašalpos, mums darbo padaugėja. Žmonės gavę „dykus“ pinigus, nemoka su jais elgtis, atsipalaiduoja, prisiperka svaigalų, girtauja, mušasi. Tačiau ne tik pašalpos lemia, kad darbo mums padaugėja. Galima būtų pasakyti, kad veikia ir mėnulio fazės. Jų įtaką pastebi ir policininkai.
Tačiau mums darbo netrūksta bet kuriuo metu. Šeimose įvairūs konfliktai iš niekur nieko įvyksta, ir be šių veiksnių. Dažiausiai į iškvietimus mums tenka važiuoti nakties metu.
Taip pat yra kategorija šeimų, kurios probleminės iš kartos į kartą. Štai pasako man pavardę ir, kadangi aš dirbu jau daug metų, tai matau, kad čia tos pačios šeimos jau kita karta konfliktuoja, yra asocialūs, stokoja socialinių įgūdžių. Destruktyvų gyvenimo būdą tėvai perduoda vaikams.
– Kokios pagalbos į bėdą patekusiam vaikui reikia dažniausiai? Kokių veiksmų jūs turite imtis dažniausiai?
– Dažniausiai mes turime rūpintis laikinu vaiko apgyvendinimu saugioje aplinkoje. Matome, jei šeima girtauja, konfliktuoja, mušasi, turime pasirūpinti vaiku, skubiai jį apsaugoti, užtikrinti jam saugią aplinką. Tai pagrindinis dalykas. Iš karto ieškome giminių ar emociniais ryšiais susijusių asmenų. Prioritetą teikiame tam, kad vaikas liktų savo namuose.
– Ar lengva atrasti kur vaiką padėti, atrasti kas jį laikinai priglaus?
– Kadangi mes reaguojame per valandą laiko nuo pranešimo apie galimą vaiko teisių pažeidimą, tai jau vykdami į vietą mes bendradarbiaujame su policija. Skubiai ieškome giminaičių ar artimų žmonių. Tam pasitelkiame ir pačius vaikus, jei jie yra vyresni ir gali padėti, paskambinti, pavyzdžiui tetai ar senelei.
Taip pat ir pačių konfliktuojančių tėvų klausiame, kas iš artimųjų galėtų jų vaikus laikinai prižiūrėti. Geriausia vaikams likti namuose, kad įprastoje aplinkoje juos prižiūrėtų artimi žmonės. To, kaip minėjau, ir siekiame.
– Kitaip tariant, yra netiesa, kad vaiko teisių gynėjai siekia „atimti“ vaikus?
– Tikrai taip. Yra absoliuti netiesa.
– Ar dažnai jūs susiduriate su visuomenės požiūriu, kad esate „vaikų atiminėtojai“? Ne paslaptis, kad dalis visuomenės taip mano.
– Noriu pasidžiaugti, kad su tokiu požiūriu susiduriame vis rečiau. 2018 metų liepos mėnesį, kai mes pradėjome dirbti, toks požiūris ypatingai reiškėsi. Dabar tikrai mažiau, daug mažiau.
– Tikriausiai pasitaiko atvejų, kai nerandate kas iš artimųjų ar emociniais ryšiais susijusių asmenų galėtų laikinai pasirūpinti vaiku? Ką tada darote?
– Taip, pasitaiko tokių atvejų. Būna ir atvejų, kad girti tėvai sako: „Dėkit tuos vaikus kur norit, mums vienodai...“.
Jei niekaip nerandame kas iš artimųjų galėtų vaiką priglausti, tada apgyvendiname jį pas budinčius globotojus arba Alytaus miesto šeimos centre.
– Kaip vaikai reaguoja į jus budėtojus?
– Įvairiai. Mes stengiamės juos nuraminti, aiškiname, kad jais bus pasirūpinta kol tėvai išsiblaivys. Jei reikia, kviečiame vaikui psichologą, ypatingai smurto atveju. Tačiau tokių atvejų, kai reikia kviesti psichologą, nebūna dažnai. Kartais matome, kad vaikas serga, tada jį vežame į gydymo įstaigą.
– Jūs paprastai vykstate ten, kur yra problema, konfliktas. Kaip į jus reaguoja tie konflikto dalyviai, tėvai?
– Visaip. Būna visokių situacijų. Būna, kad mus puola, būna, kad girtos motinos ant kelių klaupiasi ir prašo, kad tik nepaimtume vaikų, būna, kad grasina pasinaudoti savo įtaka, kad mus iš darbo atleistų. Jie šaukia: „Jūs čia nedirbsit! Mūsų vaikai, ką norim, tą darom!...“
– O jei, pavyzdžiui, kaip jūs sakote, girta motina ant kelių klaupiasi ir prašo neatimti vaikų, ką jūs darote?
– Nuraminame ją, kad mes neimsime vaikų, kad pasirūpinsime juos palikti su artimais žmonėmis. Mes gi suprantame, kad gali būti tai atsitiktinis atvejis, kad motina išgėrė. Žmogus sako: „Norėjau atsipalaiduoti“. Tokiai motinai aiškiname, kad vaikams ieškoma globėjų tik tada, jei tėvai sistemingai pažeidžia jų teises, girtauja, neprižiūri.
– Kas jums yra sunkiausia jūsų darbe?
– Man emociškai sunkiausia susidurti su atvejais, kai tėvams visiškai nerūpi jų vaikai, kai jie sako: „Dėkit tuos vaikus kur norit...“.
– Ar buvo jūsų darbe įvykių, kurie jus sukrėtė?
– Taip buvo. Mano darbo praktikoje buvo du atvejai, kai nepilnamečiai griebėsi ginklo, tai yra peilio. Vienu atveju nepilnametis peiliu gynė savo motiną nuo smurtaujančio patėvio ir jį sužalojo, kitu atveju nepilnametis gynėsi nuo motinos. Tiems vaikams buvo 12 ir 17 metų. Vaizdas abiem atvejais buvo klaikus: daug kraujo, stiklų, viskas išdaužyta. Man baisu, kad nepilnamečiai atsiduria tokiose situacijose, kai turi gintis ginklu.
– Jūsų manymu, kodėl šeimos tampa probleminėmis?
– Aš manau, kad yra kelios priežastys: nedarbas, rutina, išprotėjęs, nenormalus gyvenimo tempas, žmonės nespėja persiorientuoti, nepajėgia. Taip pat lemia visuomenėje esantis žmonių susvetimėjimas, nemeilė vienas kitam, pagarbos trūkumas. Visa tai turi didelės reikšmės. Žmonės nemoka mylėti vienas kito, nemoka mylėti savo vaikų.
Dažnai jie stengiasi uždirbti kuo daugiau pinigų, o vaikai būna nustumiami į šoną, jiems trūksta dėmesio, artumo, tarpusavio šilumos. Konfliktai vyksta nebūtinai nuolat girtaujančiose šeimose. Būna šeimų, kuriose akivaizdžiai matosi, kad trūksta artumo, žmogiško bendravimo.
–Kokių savybių reikia žmogui, kad jis galėtų gerai dirbti tokį darbą, kokį jūs dirbate –budėtojo darbą?
–Pirmiausia reikia mylėti vaikus. Tai būtina. Dirbant mano darbą, reikia meilės žmogui, meilės vaikui. Liaudyje yra sakoma: „Žulikas – ne žmogus“. Aš nei vieno žmogaus „nenurašau“. Jei kalbėtume apie paslydusius tėvus – reikia stengtis jiems padėti. Net ir labiausiai paslydęs žmogus gali atsikelti. Reikia duoti jam nors šiaudą, reikia juo tikėti.
