– Šį rugsėjo pirmoji labai ypatinga – netikėtai išsiskyrę su mokytojais vaikai susitiks po labai ilgo laiko. Kuo jūsų manymu šįkart mokslo metų pradžia ypatinga?
Lolita ir Dovilė: Karalienės Mortos mokyklos bendruomenė nesijaučia, kad susitiks po labai ilgo laiko mokykloje, kadangi praėjusius mokslo metus pradinė mokykla baigė fiziškai mokykloje, o visa komanda intensyviai ruošėsi ir tebesiruošia ateinantiems mokslo metams, bendrauja su šeimomis ir vaikais net vasaros metu.
Tačiau šių mokslo metų pradžia bus ypatinga, nes naujuosius mokslo metus pradėsime anksčiau – rugpjūčio 24 dieną. Nuolat stebėdami, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje, bei projektuodami ateinančius mokslo metus, kurie tikrai bus kitokie nei iki šiol, nusprendėme ankstinti mokslo metų pradžią dėl kelių priežasčių.
Šiuo metu mokykloje ruošiamas trijų scenarijų Metų kalendorius, kuris apjungia ne tik pamokų tvarkaraštį, bet ir mokykloje vykstančius renginius, kitas veiklas ar atostogas. Vadinasi, tenka galvoti, kad, jei pirmuoju scenarijumi (mes jį vadiname žaliuoju) tektų dirbti ateinančius metus ar dalį laiko, iš karto aptariame su mokyklos komanda, kokie ir kaip vyks įvairūs renginiai, kada mokiniai ir mokytojai atostogaus.
Lygiai taip pat svarstome ir dėliojame, kaip dirbsime ugdymo virtualioje erdvėje raudonuoju scenarijumi.
Dar vienas svarbus dalykas, kurį esame nusimatę, kaip atostogaus mokytojai ir mokiniai, jei visgi ugdymas bus mišrus (geltonasis scenarijus) ar perkeliamas į virtualią erdvę – esame suplanavę atostogų išskaidymą.
Vykstant nuotoliniam ugdymui pastebėjome, kad tiek vaikams, tiek mokytojams efektyviau turėti daugiau ilgų savaitgalių, o ne savaitę atostogų.
Kita priežastis, kodėl ankstiname mokslo metus, yra naujų mokinių, kuriems bus pirmieji metai Karalienės Mortos mokykloje, supažindinimas, įvedimas, mokymai, ko tikėtis mokantis vienu ar kitu scenarijumi.
Austėja: Aš dar norėčiau pridurti, kad paskutinį pusmetį mano darbas yra dalyvauti, galiu drąsiai sakyti, pasaulio švietimo specialistų diskusijose, analizėse, dalintis su jais įžvalgomis ir dokumentais.
Pavyzdžiui, atsidarydami daugiausiai rėmėmės Danijos rekomendacijomis: jos buvo labai aiškios, konkrečiai parašytos ugdymo įstaigoms ir išsamesnės, nei Lietuvos rekomendacijos.
Nuolat konsultuojamės su mokyklomis – draugėmis, kurių turime Suomijoje, JAV, Italijoje, Islandijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Singapūre. Būtent šių mokyklų praktinė patirtis padeda susidėlioti tvarkas, kurių laikysimės ir mes.
Aišku, galima sakyti, kad „juk viską pasakys Vyriausybė“, bet Vyriausybė nepasako, ar, pavyzdžiui, patogiau chemijos kabinetą išdezinfekuoti mokytojui, ar mokytojui drauge su vaikais, ar praktiška dėl to daryti ilgesnes pertraukas ir pan. Tik kalbėdamas su tais, kurie konkrečiai tą daro, gali pasirinkti geriausią konkrečiai mokyklai variantą – ko mes ir siekiame.
– Suoluose vaikai nesėdėjo net pusę metų. Kai kurie buvę grįžę keletui savaičių. Adaptacijos, rodos, reikės ne tik pirmokams?
Lolita ir Dovilė: Visi vaikai, nepriklausomai nuo situacijos, išgyvena adaptacijos laikotarpį. Tačiau Karalienės Mortos mokykloje adaptacija šiais mokslo metais mokiniams tikime bus lengvesnė, nes vaikai žino rekomendacijas, žino, ko tikėtis, nes jau pernai tiek vaikams, tiek mokytojams teko dirbti įvairiai – ir fiziškai mokykloje, ir nuotoliniu būdu, ir taikant mišrų ugdymo modelį.
Po karantino įsivertinę kiekvieno vaiko situaciją, pasitarę su komanda bei mokiniais ir tėveliais, kai kurie mokiniai turėjo galimybę tęsti mokymąsi vasaros atostogų metu. Tad dėl nenutrūkstamo ugdymo proceso mokykloje adaptacija kiekvienam bendruomenės nariui bus natūrali kaip ir kiekvienais naujais mokslo metais.
Austėja: Kaip tik klausiau vienos tinklalaidės, kur JAV mokslininkė pasakojo apie savo tyrimą – ji tyrė Kinijoje žmonių būseną ilgalaikio karantino metu, kas vyksta, kai žmogus gyvena griežtame karantine ilgiau, nei dvi savaites. Tiesa, ji tyrė suaugusius, tačiau pastebėjo, kad žmonės pradėjo daugiau rūkyti, daugiau vartoti alkoholio, tapo mažiau kantrūs ir pan. Žodžiu, psichologiškai jiems buvo sunku.
Kuriems žmonėms nebuvo sunku? Tiems, kurie turėjo mylimą veiklą! Dėl to labai svarbu, kad vaikams mokykla nebūtų prievolė, kad jie turėtų santykį bent su vienu kitu mokytoju, o akys žibėtų mokantis bent keletą dalykų.
Neabejoju, kad visiems šiek tiek neramu grįžti, nes, na, yra labai daug nežinomybės, o visi tyrimai rodo, kad žmogus labai nemėgsta neapibrėžtumo. Vadinasi, visi esame išstumti iš savo komforto zonos, o tam reikia emocinio atsparumo, kurio irgi stokojame, nes mažai to buvome mokyti.
Bet, kaip sakant, galima žvelgti į pozityvią šio reikalo pusę: kartais būtent vykstant tokiems įvykiams mes išmokstame dalykų, kuriuos atidėliojome. Karantinas gerai supurtė visą švietimo sistemą, o to, manau, tikrai jau reikėjo. Dabar svarbiausias klausimas – ar padarysime išvadas ir kokių veiksmų imsimės.
– Kokie jūsų patarimai būtų mokinių tėvams – kaip vaikus vėl priversti susiimti ir krimsti tas karčias mokslo šaknis?
Lolita ir Dovilė: Visų pirma, tėveliai turi patys suprasti, kad jie kartu su mokykla vaiką ruošia gyvenimui, stato pamatus ateičiai, o ne tik susifokusuoja į rezultatą – pažymį. Žinios yra labai svarbu, tačiau tai – tik pirmas laiptelis.
Nuo 0 klasės visi mokiniai mokosi keltis (pradžioje su mokytojų, tėvelių pagalba) akademinius, bet ir asmeninius tikslus bei jų siekti mokslo metų eigoje. Mokytojai nuolat kalbėdami apie mokymąsi kaip procesą, atkreipdami dėmesį į kiekvieno vaiko progresą, nelygindami vaikų vienais su kitais, formuoja vaikams suvokimą, kad pažymys – tik matmuo, kuris parodo, kur esi, kokios yra stiprybės ar silpnybės, t. y. kur reikia pasitempti – pasikartoti, pagilinti žinias.
Labai svarbu, kad pažymys neturi būti rašomas už viską (drausmė, nepadaryti namų darbai ir pan.), o už žinias, taip ugdymo procesas bus paremtas ne iškalimu ir atkartojimu, o suvokimu ir mąstymu. Vaikams mokslo šaknys nebus karčios, norės eiti į mokyklą ir siekti savo išsikeltų tikslų.
Visų antra, nuotolinio moymo metu mokyklos ir toliau ugdymą turi modeliuoti taip, kad ugdymo procesas, nenutrūktų, kad dėmesio centre būtų vaikas ir jo asmeninis augimas. Būtina suvokti, kad apie tai reikia kalbėtis ir su mokyklų bendruomenėmis, jog tai nėra tiesiog ugdymo perkėlimas į virtualią erdvę, kai dirbama įprastu tvarkaraščiu virtualioje erdvėje, ar užduočių prisegimas TAMO dienyne bei vaiko savarankiškas jų atlikimas ir vieną kartą savaitėje prisijungus aptarimas su mokytoju.
Austėja: Dar galėčiau pridurti, kad mes kartais įsivaizduojame, kad mokykloje turi būti smagu, mokytis – lengva, ir viskas įdomu. Tai neįmanoma! Lygiai taip pat kaip ir kiekvienam suaugusiam, lygiai taip pat ir kiekvienam vaikui yra įdomių dalykų ir mažiau įdomių.
Be to, dėl to ir sakoma, kad mokykloje įgyjamas BENDRASIS išsilavinimas: tai reiškia, kad mokykloje tu gauni kryptį, gauni gaires, parodomos galimybės ir tampi, na, kaip aš mėgstu sakyti – ne Maugliu, o supratį apie pasaulį turinčiu žmogumi. Dar tai reiškia ir tai, kad kai ką mokytis bus labai sunku. L-A-B-A-I. Ir reikės daug daugiau pasėdėti. Ir pasistengti. Ir galbūt net ašarą nubraukti.
Mane, prisimenu, tėvai ne kartą rado užmigusią prie stalo, nes tiek sėdėjau iki paryčių bandydama suprasti matematiką ir fiziką. Ir aš nemanau, kad tai – prarastas laikas. Aš mokiausi tvirtumo, mokiausi ryžto, mokiausi nepasiduoti susidūrus su sunkumais ir daugybės kitų dalykų, kurie šiandien yra be galo reikalingi kasdieniame gyvenime.
Savo vaikams, kai šie sako, kad jiems kažko nereikės, aš sakau, kad bendrojo išsilavinimo visiems reikia. Taip, ne viskas yra tobulai suplanuota ugdymo programose, bet, na, tai yra vis vien geriau, nei būti Maugliu (šypsosi). Ir kai sako, kad kažkas neįdomu, aš jiems atsakau, kad niekada gyvenime nebus viskas įdomu – tai, kad mes išmokstame atlikti ir tas užduotis, kurios nėra labai įdomios, ugdo mūsų charakterį.
Be to, tai, kas įdomu, jau rinksis universitete, o mokykloje turi įgyti BENDRĄJĮ išsilavinimą, kad apskritai suprastų, kas yra įdomu, o kas ne. Juk kaip žinos, kad jiems įdomu anatomija ar astronomija, jei nieko nežinos apie jų egzistavimą?
– Nuotolinis mokymasis atskleidė ir kitą, netikėtą pusę, jog labai pagerėjo moksleivių, kurie labiau intravertai, tylesni, nemėgstantys lyderiauti, rezultatus. Kaip būtų galima išlaikyti šį pasiekimą?
Lolita ir Dovilė: Ruošdamiesi nuotoliniam mokymui, kartu su mokytojais iškart sąmoningai ir sistemiškai planavome ir socioemocinį vaikų ugdymą. Tai reiškia, kad buvo numatyti laikai tiek individualiems pokalbiams, tiek mažose grupėse ar su visa klase, o kiekviena diena pradinėje mokykloje prasidėdavo ryto ratu. Visa tai mokytojui leisdavo pajusti, kaip vaikai jaučiasi, kaip gyvena, kuo džiaugiasi, su kokiais sunkumais susiduria.
Nėra vienodo auksinio patarimo, ką daryti, nes kiekvienas vaikas individualus, savitas, tačiau individualūs pokalbiai su mokytojais virtualioje erdvėje būtent intravertus „sustiprino“ socioemociškai ir grįžus jie taip ir toliau jautėsi – labiau pasitikėjo savimi, tapo drąsesni. Be to, mokiniai žino, kad kiekvienas iš jų su mokytojais gali pakalbėti tik virtualiai, tiek esant fiziškai mokykloje.
Austėja: Įvyko įdomus dalykas: kai kuriems vaikams buvo daug lengviau, o kai kuriems – daug sunkiau. Tai tik parodė, kad, kaip ir Dovilė ir Lolita sako, reikia kuo įvairesnių ugdymo metodų, reikia diferencijuoti, pajusti vaiką, kad ugdymo(si) procesas nebūtų pagal vieną kurpalių – kaip buvo po Industrinės revoliucijos ir kaip vis dar daug kur yra ne dėl to, kad taip yra gerai, o tiesiog iš įprasto įsibėgėjimo.
Man labai patiko, kaip neuromokslininkė Urtė Neniškytė, kuri vedė mokymus mūsų mokytojams, pasakė, kad nėra tokio dalyko kaip tinkamas ugdymo(si) stilius – stiliai turi būti kuo įvairesni. Nes yra tokia nuostata, kad jei jau man geriau girdėti informaciją, tai man ją ir reikia pateikti žodžiu. Pasirodo, ne. Informaciją reikia pateikti kuo įvairiau. Vadinasi, klasėje turi būti ir pamokos-paskaitos, ir pamokos-darbas grupėse, ir pamokos-savarankiškas darbas, ir patyriminės pamokos – kuo įvairiau, kuo daugiau, tuo geriau.
Viena vertus, gerai, kad bent karantinas privertė apie tai garsiai kalbėti. Kita vertus, aš jaučiuosi jau 20 metų apie tai kalbanti! Tai galiu pasakyti tik viena – PAGALIAU!
– Šiais mokslo metais dar viena naujovė – nuo rugsėjo vaikai gali mokytis namuose. Užsienyje tai populiari praktika, o kaip ją vertinate jūs?
Lolita ir Dovilė: Svarstant galimybę vaikui mokytis namuose pirmiausia tai daryti reikėtų atsakingai apmąstant, ar tai yra tinkamiausia konkrečiam vaikui ir konkrečiai šeimai. Vienos tobulos mokyklos, vieno tobulo ugdymo metodo ar sistemos visiems nėra, nebuvo ir nebus.
Kodėl? Todėl, kad kiekviena šeima yra unikali, turinti savo požiūrį, vertybes, ir renkantis mokyklą ar ieškant kitų alternatyvių būdų ugdymui turės vienus prioritetus, o kitos šeimos – kitus. Todėl, visų pirma, būtina nesivaikyti naujovių, neskubėti, nepulti aklai kliautis kitų šeimų istorijomis ar sklandančiais mitais, o reikėtų remtis tuo, kas konkrečiai šeimai yra svarbu, kas atliepia šeimos vertybes, nes kas vienai šeimai tinka, nebūtinai tiks ir kitai šeimai, o ypač jos atžalai.
Austėja: Aš norėčiau Lolitą ir Dovilę papildyti, kad populiariausias namų mokymas yra JAV, dar ganėtinai populiarus Didžiojoje Britanijoje. Žemyninėje Europoje, iš Vakarų pasaulio, mažiausiai. Per karantiną JAV apskritai buvo pastebėta tendencija, kad tėvai arba nusprendžia vaikus mokyti namuose, arba renkasi privačias mokyklas.
Kodėl taip yra? Manau, kad dėl pasitikėjimo valstybine švietimo sistema stokos. Nors visur yra privačių mokyklų (net ir Suomijoje – nors daug kas Lietuvoje teigia priešingai – tikrai yra privačių ir darželių, ir mokyklų), tačiau valstybėse, kur yra stipri valstybinė švietimo sistema, privačios ugdymo įstaigos yra labiau nišinės, na, pavyzdžiui, yra tarptautinės ar dirba pagal Kontekstinio ugdymo kaip Karalienės Mortos mokykla arba Montessori sistemas.
Aš asmeniškai visada esu už pasirinkimą, tačiau tuo pačiu tikiuosi, kad bus sukurta sistema, kur tėvai, pasiryžę vaikus mokyti patys, gaus profesionalią pagalbą, kad ir vaikams, ir tėvams šis procesas būtų sklandus.
– Pavojaus varpais skambinama dėl tūkstančio darbo vietas žadančių palikti mokytojų. Teigiama, kad darbo neranda pusantro tūkstančio. Ar šiais laikais sunku rasti bei išlaikyti gerą pedagogą?
Lolita ir Dovilė: Karalienės Mortos mokykla nuolat ieško pedagogų, nes mums mokytojas – pašaukimo pedagogas, kuriam mokytoju būti yra gera, jis tuo didžiuojasi, nesigėdija sakyti, kad dirba mokykloje su vaikais, taip pat mato ir suvokia šio, išties sunkaus darbo, prasmę ir vertę.
Svarbu, kad žmogus norintis ir turintis visą reikiamą asmeninių savybių, tokių kaip atsakomybė, bendradarbiavimas, adaptabilumas ir kitų, ir patirties rinkinį darbui su vaikais taip pat suprastų, kad ši profesija, greta gydytojo ir kunigo, yra tarnystė, gyvenimo būdas. Todėl visuomet ieškome tokių perliukų ir dažnu atveju tai žmonės, kurie yra nedirbę mokytoju, tačiau viduje turi tą ugnelę, tą norą juo tapti.
KMM turime neįprastą Lietuvoje poziciją – augančio mokytojo poziciją, kurios dėka suteikiama galimybė tokiam žmogui pasimatuoti mokytojo profesiją, augti į mokytoją ir įgyti reikiamą išsilavinimą. Taip pat svarbus yra naujo darbuotojo įvedimas į organizaciją nepaisant to, ar naujas darbuotojas dirbęs mokytoju, ar ne.
Austėja: Džiugu pasakyti, kad didžioji dalis atvejų yra sėkmingi. Kita vertus, yra žmonių, kurių aš išvis nesuprantu, kodėl ateina į mokyklą. Ir tuo labiau nesuprantu, kodėl kai kurie ateina pas mus.
Man atrodo, kad žmogus turėtų pasidomėti, turėtų pasigilinti, kai renkasi, kur praleis didžiąją dalį savaitės! Pavyzdžiui, visi mūsų mokytojai dalyvauja Mokytojų akademijoje ir yra apie tai papasakojama atėjus ir išreiškus norą dirbti mūsų mokykloje.
Kartais, prasidėjus Mokytojų akademijos mokymams, tas pats žmogus ateina ir sako: ei, kodėl aš turiu dar ir mokytis?! Na, nes Romoje tu darai kaip romėnas, o Karalienės Mortos mokykloje kaip Karalienės Mortos mokyklos darbuotojas!
Taigi aš nesakyčiau „šiais laikais“. Aš labiau kalbėčiau apie apskritai žmogaus motyvaciją dirbti konkretų darbą konkrečioje organizacijoje. Pavyzdžiui, švietimo akademijos profesorės dr. Vilmos Žydžiūnaitės tyrimas aiškiai parodė: mokytojo apkrova su noru mokytis ir kokybiškai mokyti nekoreliuoja.
Tad yra mitas, kad didelės apkrovos trukdo. Jos sunkina, bet nėra esminis kliuvinys. Mokytojo asmenybė ir apsiskaitymas, saviidentifikacija profesijoje yra esmė.
Man apmaudu, kad mes Lietuvoje ir per mažai, ir per tyliai apie tai kalbame.
– Visuomet domitės švietimo naujovėmis – kokios jos dabar pasaulyje ir ko mes galėtume pasimokyti?
Austėja: Dabar daug kalbama apie neuromokslininkų ir edukologų bendradarbiavimą. Mes turime begalę mitų apie tai, kaip geriausiai mokosi žmogus, ir tie mitai yra taip giliai įaugę, kad, ką besakytum, visada kas nors atrems „aš geriau žinau“ argumentu.
Aišku, konkrečiai dabar visi kalba apie kintančią ugdymo(si) paradigmą dėl COVID-19: apie socio-emocinę vaikų ir mokytojų gerovę, apie jų sveikatos užtikrinimą, apie tai, kad, nors irgi yra tai neigiančių, vis dėlto vaikai daug prarado dėl to, kad buvo uždarytos ugdymo įstaigos.
Man visada keista, kai tie tėvai, kurie patys daug užsiėmė su savo vaikais, kalba apie tai, kad karantinas buvo labai gerai. Taip, JIEMS.
Bet, na, pasaulyje yra daug daugiau šeimų, nei tos, kurių namuose netrūko maisto, vaikams netrūko dėmesio, kurių vaikai galėjo prisijungti ir dalyvauti pamokose bei sulaukti tėvų pagalbos ir t.t. Kai žvelgiame plačiai, matome daug liūdnesnį paveikslą.
Dar viena mintis, kuria norėčiau pasidalinti, yra ta, kad jau stengiamasi nebekovoti: ar čia žinių reikia, ar gebėjimų. Ar svarbu kaip vaikas jaučiasi, ar svarbu pažymiai.
Jau visi, tą tyrinėjantys, sutaria, kad reikia ir žinių, ir gebėjimų. Kad vaikas turi jaustis mokykloje pakankamai gerai. Kad svarbu užmegztas ryšys bent su vienu mokytoju. Kad kartais reikia padirbėti, kad save motyvuotum. Kad svarbu tėvų įtaka. Kad mokytojas – net ir labai norintis padėti vaikui – jam negalės padėti, jei pats vaikas nesistengs. Kad svarbu ir patyriminis, ir projektinis mokymasis, bet svarbu kai ką atsisėsti ir tiesiog išmokti. Kad negali viskas patikti.
Aš su savo mokytojais labai daug kalbu apie augimo mąstyseną ir jos ugdymą, apie atkaklumą (angl. grit), apie tvirtumą/atsparumą (ang. resilience). Man atrodo, kad šiandien nepaprastai svarbu yra charakterio ugdymas – tarsi grįžtame prie Platono ir Sokrato. Bet, kai kas yra amžina – ir tą mes, besiblaškydama atrasti naujų dalykų irgi supratome. Ir pakeliui atradome nemažai naujų dalykų – kaip, pavyzdžiui, kad ugdyme yra labai svarbūs duomenys ir jų interpretacija – kurie padeda įtvirtinti tai, ką jau žinome.
– Na, o pabaigai, kokie būtų svarbiausi dalykai, kuriuos patartumėte pirmokų tėvams – kaip pripratinti vaikus prie mokyklos ir pamilti mokymąsi?
Lolita ir Dovilė: Pirmoji savaitė mokykloje didelis išbandymas visai mokinuko šeimai. Nauja aplinka, nepažįstami vaikai ir mokytojai, pasikeitęs ir intensyvus dienos ritmas natūraliai sukelia nerimą dažnu atveju net baimės jausmą. Beveik visada prieš pradedant vaikui lankyti mokyklą tokį jausmą išgyvena ir tėveliai.
Turime atsiminti, jog vaikai jaučia ir mato mūsų emocinę būseną, o dažnai jos išmoksta iš mūsų. Kaip padėti mūsų mokinukui susitvarkyti su nauju gyvenimo iššūkiu bei lengviau adaptuotis mokykloje.
Visų pirma, mieli tėveliai, pasistenkite nusiraminti, pasikalbėkite su vaiku, kaip jis įsivaizduoja savo mokyklą, mokytoją ar klasę.
Taip pat papasakokite, kokios taisyklės yra mokykloje, kas bus kitaip nei darželyje ar namuose. Jei yra galimybė, apsilankykite kartu su vaiku mokykloje. Ir nesakykite „tau bus labai įdomu“ ar „tu susirasi labai daug draugų“, nes, na, nebūtinai taip bus, ypač iškart.
Pasitikėkite pedagogais, jie išmano savo darbą. Jei turite klausimų, visada klauskite ir niekada nepamirškite, kad Jūsų ir mokytojo ryšys toks pat svarbus, kaip mokytojo ir vaiko.
Mokinių tėvai nuo pirmos dienos, kai vaikas įžengia pro mokyklos duris, turi tapti ir mokyklos partneriais, t.y. kuo daugiau ir kuo aktyviau įsitraukti į mokyklos gyvenimą, domėtis, kas vyksta mokykloje, vaiko klasėje, kad vaikas pajustų, kad jo artimiausi žmonės yra visada šalia, kad jis jiems rūpi. Kaip smagu vaikui, kai jo tėtis ar mama atvyksta į klasę paskaityti, veda vieną ar kitą užsiėmimą visai vaiko klasei, ar prisideda prie mokyklos puošimo didžiosioms metų šventėms.
Mokinių tėvai nuolat turi kalbėtis ir diskutuoti su savo vaiku, apie tai, kaip jam sekasi, kas vyksta aplink jį, visada padrąsinti, paskatinti ieškoti sprendimų, taip ugdant atsakomybę už vieną ar kitą savo poelgį, t.y. leisti vaikui suklysti, patirti pasekmę, kuri skatintų mokytis ir kitą kartą tokioje situacijoje kitokį poelgį.
Vaikui pradėjus lankyti mokyklą ir jam grįžus namo, pasiteiraukite „ką naujo sužinojai šiandien mokykloje?“, nes taip skatinsite vaiko žingeidumą. Nepamirškite akcentuoti vaiko pastangų.
Nepamirškite, kad dėl didelių pokyčių vaiko gyvenime atsirandantis nerimas išsklaidomas tik bendravimu, supratimu, meile ir dėmesiu.
Daugiau mokytojų, psichologų, ekspertų patarimų besiruošiantiems naujiems mokslo metams – specialiame lrytas.lt projekte „Rugsėjo 1-osios Akademija“.
