– Trys vaikai, aktyvus Simono gyvenimas socialiniuose tinkluose, knygos rašymas ir jau parašytos „Mamų eilės“ populiarinimas, Ievos darbai Vilniaus miesto savivaldybėje – ar trūko dar jums veiklų, kad sugalvojote imtis dar vienos?
Ieva: Veiklų niekada netrūko, bet kažko trūko, jei ėmėmės, juokaujame. Patys turime vaikų, daug keliavome ir pastebėjome, jog trūksta Vilniuje vietų, kuriose būtų jauku šeimoms, kuriose būtų suderinti tėvų ir vaikų interesai.
Kitas dalykas – norėjosi prasmingos veiklos ir jautėme, kad esame pasirengę kurti, auginti kažką savo, taip iš lėto 2018 metais gimusi idėja virto „Uostu“.
Simonas: Na, aš tai sakyčiau, kad minčių visada buvo, bet jei ne Ieva, jos ir būtų likę mintimis. Aš labiau kūrėjęs nei vykdytojas, tad labai dėkoju žmonai, kad ji nemetė visko, kai aš jos prašiau. Nes procesas labai ilgai užtruko. Bet dabar aš labai laimingas, kad ši vieta, pilna meilės atvers duris visiems.
– Papasakokite apie „Uostą“ – kuo išsiskirs ši išskirtinė?
Ieva: Kiekvienam žmogui svarbu turėti savo uostą, kuriame jis jaučiasi patogiai, saugiai, kur gali realizuoti savo svajones, užsiėmimus. Vaikams svarbu žaisti, tėvams – kokybiškai praleisti laiką su vaikais, taip pat turėti galimybę užsiimti ir savo veiklomis. Taip pat visiems svarbu kokybiškai valgyti bei švęsti šeimos šventes kartu.
Taigi, taip ir gimė „Uostas“, kaip šeimos erdvė, kurioje galima švęsti šventes tiek viduje, tiek didelėje terasoje, taip pat leisti laisvalaikį kartu žaidžiant, pusryčiaujant ar pietaujant, turime nedidelę kavinukę, kurios meniu subalansuotas šeimoms.
„Uostas“ yra atskiras namukas su dideliu raudonu kaminu, primenančiu švyturį. „Uostas“ yra išskirtinėje vietoje – Naujininkuose, kur po truputį gyvenimas keičiasi, tvarkosi apylinkės ir trūksta panašaus pobūdžio erdvių.
Mes juokaujame, kad su „Uostu“, Stoties atgimimu ir kitais projektais, Naujininkai bus naujasis Užupis, nes čia labai tankus mikrorajonas, gyvena tikrai daug jaunų šeimų. Mūsų planuose ir edukacijos, ir užsiėmimai šeimoms, pradžioje startuojame nuo privačių švenčių ir kavinės veiklos. Mes vengiame „Uostą“ vadinti vaikų žaidimų kambariu, nes jis apima daug plačiau.
– Ar tyrinėjote konkurentus? T.y. dar iki savo idėjos, rasdavote kur nueiti su vaikais pasibūti?
Ieva: Taip, bet tas tyrinėjimas vyko natūraliai tiek, kiek planavome savo asmenines šventes, kiek išlįsdavome kažkur valgyti mieste. Yra labai daug šaunių vietų Vilniuje ir Lietuvoje, bet savo numylėtinės vietos taip ir neradome.
Taip pat nemažai kur prekiaujama alkoholiu, o mums tai ne visada priimtina, todėl šią erdvę kūrėme vadovaudamiesi savo šeimos vertybėmis – meilė, atsakomybė, pasitikėjimas, pagarba, saugumas, žaismingumas, kūrybiškumas, tobulėjimas bei laisvė.
Simonas: Naujininkuose, manau, tikrai tokios vietos nėra, o jei ir yra tai labai džiugu. Šiaip šis mūsų projektas gimė skaičiuojant ne finansus. Žinoma, nesinorėtų dirbti tik į minusą, bet mes labiau tikime, kad tokia vieta reikalinga norint, kad miesto kultūra keistųsi.
Tikiu prigalvosime daug socialinių projektų, kurie padėtų kuo daugiau šeimų atrasti kitokius laisvalaikio praleidimo būdus.
– Kodėl Uostas įsikūrė Naujininkuose? Čia juk niekas nesikuria, nes, ironizuojant galima pasakyti, jog „nelygis“!
Ieva: Nes tai atgimstantis, labai besitvarkantis rajonas, kuriame kaip tik trūksta tokių erdvių! Mes ir norime užduoti toną, parodyti, kur yra lygis, sukurti unikalią vietą, į kurią lygiuotųsi kiti.
Mums Naujininkai patinka, nes čia gyvena daug jaunų šeimų, taip pat tai realiai miesto centras, tik su per mažai išvystyta įvairia infrastruktūra, paslaugomis. Galbūt mūsų „Uostas“ taps gera paskata ir kitiems čia kurti.
Per pastaruosius turbūt 10 metų galima buvo stebėti totalų Naujamiesčio atgimimą. Mes gyvename Naujamiestyje ir džiaugiamės kiekviena diena ten. Manome, kad toks pat likimas laukia ir Naujininkų.
Simonas: Visiškai pritariu Ievai ir tikiu, kad nauji vėjai užsistovėjusioje aplinkoje gali padaryti labai didelių pokyčių. Tikiu ir noriu, kad mūsų pavyzdys paskatintų ir kitus verslus padėti Naujininkams sužydėti.
– Kiek laiko užtrukote nuo idėjos iki rytoj įvyksiančio atsidarymo?
Ieva: Idėja gimė 2018 metais, tačiau iki aktyvaus jos realizavimo ėjome metus. Pradžioje svarstėme, ieškojome patalpų, bet vis kažko trūko. Kai radome patalpas, kuriose dabar įsikūręs „Uostas“, jos buvo visiškai apleistos, kelis metus nenaudojamos, todėl su šeimininku ieškojome bendrų sprendimų šių patalpų tvarkymui.
Pradėję tvarkytis 2019 m. vasarą, šiek tiek sulėtinome tempą, nes susirgau sunkia liga. Gydymasis truko ilgai, todėl tiek jėgų negalėjau skirti, kiek čia reikėjo įdėti pastangų. Rudenį vėl suaktyvinome darbus, ieškojome tiekėjų, žaidimų įrenginių gamintojų, daug bendravome, rinkomės.
Na, o kai jau planavome, kad štai štai kovo mėnesį turėtų viskas būti baigta, pradėjo strigti medžiagos, gamintojai užstrigo Kinijoje ir pradėjome jausti, kad, ko gero, viskas taip greitai nepavyks.
Taigi, per karantiną užbaiginėjome darbus, tačiau viską pavyko atlikti iki galo tik gegužės mėnesį. Realiai viskas truko beveik metus, derinant ir kitus darbus, veiklas, šeimos reikalus. Kelias buvo kupinas iššūkių, bet įdomus!
– Kaip skirstotės darbus? Kokie darbai buvo sudėtingiausi?
Ieva: Simonas dažnai sako, kad tai Ievos projektas. Iš esmės mano darbas buvo statyti, daryti, pasirašinėti sutartis ir t.t., o Simono darbas – palaikyti, konsultuoti, padėti išsirinkti, na, ir žinoma, rūpintis šeima, vaikais. Man patinka sudėtingi iššūkiai, kuriuos vos galiu aprėpti, todėl nors iš pradžių visi atkalbinėjo, bet dabar džiaugiasi rezultatu.
Simonas: Na, tai labiau Ievos projektas, kuriame aš stengiausi dirbti svarbiausią darbą, t.y. būti geriausia parama Jai. Mačiau kiek jėgų, kiek nervų tai kainuoja. Jau kartą gavome gyvenimiškų pamokų už jos perdegimą, tad daugiau tokių kančių patirti nesinorėjo.
Tad dariau viską, kad ji pailsėtų, kad ji būtų laiminga ir nepamestų tikėjimo, kad viskas bus gerai. Na, aišku ir padažiau ir pasikrapsčiau remontuose, bet pagrinde visus procesus valdė Ieva. Jai tai labai patinka (juokiasi).
– Kaip vaikai reaguoja į žaidimų kambarį, kuris priklauso jiems?!
Ieva: Taip ir reaguoja, kad tai JŲ žaidimų kambarys. Dabar po truputį apsipranta, kad dalintis reikia ir kad jie negali dalyvauti visose šventėse. Tačiau iš pradžių tai suvokti buvo sunku.
Manome, kad po truputėlį jie galės daugiau įsitraukti į šį šeimos verslą ir padėti mums su idėjomis bei jų įgyvendinimu, nes vaikai labai kūrybingi, jei tik suteiki jiems šią galimybę.
Simonas: Aš juos vadinu mažaisiais bandytojais. Jie turi pasakyti ką smagu kambaryje veikti, ko trūksta, ką jie keistų ir ką pagražintų. Jie dalinasi patarimais, o mes darome, kaip jie pasako. O šiaip mintis, kad vaikai turi savo žaidimų kambarį man labai patinka. Nors žinau, kad tai visų UOSTAS, bet leidžiu jiems pasidžiaugti, kad tai jų.
Tiesa, Ieva labai aiškiai jiems išaiškino ir dabar jie žino, kad tai mūsų šeimos darbas, kuriame jie taip pat galės užsidirbti vieną kitą monetą į savo taupykles, skirtas svajonėms.
– Simonai, rašote (ar jau parašėte?) savo antrąją knygą – ar galima jau užsiminti, apie ką ji bus ir kada ją pamatys skaitytojai?
Simonas: Na, ji jau pabaigos procese, nors dar nėra aiškus pavadinimas. Tekstai jau baigti, iliustracijos taip pat į pabaigą. Dabar visi procesai susiję su leidykla ir labai tikiuosi, kad rugsėjį ji pasieks visus.
Tai istorija apie Gilučių šeimyną ir jų finansinius galvosūkius. Tikriausiai tie galvosūkiai yra daugelyje šeimų, todėl kiekvienos istorijos pabaigoje finansų ekspertė patars, kaip išspręsti vaikų ir tėvų finansinius iššūkius.
Šią knygelę rekomenduočiau skaityti kartu su savo vaikais, nes tikiu, kad tai padės šeimoms, kurių finansinio raštingumo pagrindai prasti. O prasti daugelio, nes juk pripažinkime, kad su vaikais apie finansus kalbėti atrodo taip pat tabu, kaip kalbėti apie seksą, nors tai labai, labai svarbu augančiam žmogui. Tad tikiuosi, kad tai bus graži pradžia ir paskatinimas apie tai kalbėti garsiau ir daugiau.
– Ieva, jūs esate savivaldos atstovė, kaip vertinate – ar daug pramogų, laisvalaikio leidimo būdų yra sostinėje būtent šeimoms su mažais vaikais?
Ieva: Manau, kad Vilnius turi išties daug vietų, pramogų tiek lauke, tiek viduje. Turime didelę pasiūlą aktyvių pramogų, netrūksta teatriukų, kino teatrų, edukacinių veiklų pasiūlymų. Jei iškyla klausimas – ką veikti, tie, kurie nori, visada ras veiklos.
Vilnius ypatingai žalias – parkai, kiemai su žaidimų aikštelėmis labai tinka praleisti laisvalaikį lauke, tačiau tai sezoninė veikla. Šaltuoju metų periodu dažniau išgirstu iš tėvų, kad nemokamai prieinamų veiklų Vilniuje trūksta. Todėl smagu, kad vaikai gali lankytis muziejuose nemokamai, vaikštinėti įvairiais maršrutais, plėsti žinias apie miesto istoriją, architektūrą, taip pat kai įvairias visiems prieinamas veiklas organizuoja bendruomenės.
Kažkada seniai, dar 2011 metais, turėjau svajonę sukurti žemėlapį jaunimui su įvairiomis lankytinomis vietomis, buvo paprastas popierinis ir elektroninis žemėlapio variantas. Dabar į neakivaizdinio Vilniaus svetainę sudėti daug įvairių maršrutų, pasiūlymų, kuriais gali naudotis nemokamai vilniečiai ir miesto svečiai.
Ar tai jau viskas, visko gana? Ne, plėsti veiklų ratą, finansuoti į bendruomenę nukreiptas idėjas, kultūros projektus būtina, taip pat svarbu sudaryti sąlygas verslui vystytis, kurti pridėtinę vertę. Tą stengiamės ir daryti.
– Kas jums abiems yra uostas?
Abu: Čia apie kurį uostą? (juokiasi). Mums uostas yra šeima. Tai tokia ypatinga vieta arba, tiksliau, jausmas, kur gali atsipalaiduoti, būti savimi, pasikrauti naujų jėgų, kurti. Norime, kad mūsų „Uoste“ taip jaustųsi šeimos, nes viską darėme taip, kad šeimoms čia būtų patogu, gera ir įdomu.
