Kaip tai padaryti, skaitykite Gabrielės Germanavičienės knygoje „Dėmesinga tėvystė“ (leidykla „Alma littera“. Ištrauka iš knygos:
„Šioje knygoje, kaip pagrindu remdamasi 8 žingsnių dėmesingo įsisąmoninimo programos modeliu, dėmesingą tėvystę aprašau atsižvelgdama į daug platesnį įvairių teorijų ir praktikų, kurių dalį čia paminėjau, kontekstą. Dalijuosi su jumis tuo, ką kaip specialistė ir mama esu sukaupusi ir patyrusi.
Tėvystės iššūkiai
Štai jūs tapote mama ar tėčiu. Atrodo, taip ilgai to laukėte ir dabar esate kupina(s) meilės. Bet praeina keletas mėnesių, vaikas kartais sunegaluoja ar būna tiesiog neramus. Ima trūkti miego ir jau daugybę dienų nėra laiko daryti to, ką taip mėgote iki atsirandant vaikui.
Galbūt kažkada jūs buvote nerimastinga mergina ar savimi nepasitikintis jaunuolis, gal bijojote savo pikto tėvo ar negalėjote pakęsti amžinai nelaimingos mamos. Tačiau jau daug metų viskas klojosi gerai – jus vertina bendradarbiai ir draugai, turite savo namus ar kambarį, kuriame viską susidėliojate taip, kaip jums patinka Ir staiga, gimus vaikui, šis nuostabus vaizdelis subyra. Nebesuprantate, kaip staiga, būdamas toks ramus žmogus, tampate piktas ar net įsiuntate (Dieve, kaip nemalonu, juk pykti taip negražu☺).
Randasi šimtai priežasčių būti nepatenkintam savimi: nesutvarkyti namai, vaikas rėkia alkanas, o pietūs dar nepagaminti, nes reikėjo eiti į lauką... O tada, kai jau galima būtų ramiai pasėdėti (galbūt net paskaityti mėgstamo autoriaus knygą), jūsų berniukas ar mergytė meta visus žaislus ir reikalauja, kad pažaistumėte su juo.
Situacija keičiasi taip greitai, kad vakar buvęs geras sprendimas nebetinka šiandien, o kartais – ir vos praėjus pusvalandžiui. Kita vertus, augindami vaiką, ypač pirmuosius septynerius metus, susiduriame su tuo, kad daugybė dalykų turi kartotis, kai kuriose srityse, pavyzdžiui, ruošiantis miegoti ar net verdant sriubą, nepriimtini net menkiausi pokyčiai. Tad kaip išlaikyti susidomėjimą pasaka, kurią skaitai gal jau dešimtą kartą, ir kaip išlikti ramiai, kai vos pakeitus vieną ingredientą maistas jaunajam maisto kritikui tampa nebevalgomas?
Taigi vaikų auginimas – nuolat kintantis procesas, kuriam reikia įvairiausių žinių ir įgūdžių. O juk paprastai mes stengiamės tapti tam tikros srities profesionalais. Deja, tėvystėje tokia orientacija nebetinka – tenka daryti įvairių įvairiausius dalykus: gaminti maistą, tvarkytis, apsipirkti ir t. t. Bet svarbiausia visoje toje sumaištyje – neprarasti ryšio su vaiku. Nes vien skanaus maisto, tvarkingų namų ir švarių rūbų nepakanka.
Turbūt svarbiausias iššūkis ir yra palaikyti nuolatinį ryšį su vaiku, mokėti vienas kitu džiaugtis. Nes bendravimas ir artumas pasirodo besąs vienas iš gyvybinių poreikių, toks pat reikšmingas kaip valgis ir šiluma. Ir jo nepatenkinus gali smarkiai sutrikti mažo vaiko raida.
Svarbu ir tai, kad augindami vaikus mes kartais susiduriame su nepažįstama... savo asmenybės dalimi. Taip atsitinka, nes aktyvuojasi mūsų pačių vaikystės patirtis. Stresinėje situacijoje, kai esame pervargę, išsigandę, supykę, imame elgtis nesąmoningai ir neretai, savo pačių nuostabai, būtent taip, kaip su mumis elgėsi mūsų tėvai.
Be to, ypač atsiradus pirmam vaikui, tarsi iš naujo turime atrasti, kaip būti su mylimu žmogumi – žmona, vyru, partneriu ar partnere. Nes santykiai su vaiku veikia ir mūsų santykius su partneriu ir atvirkščiai.
Greičiausiai, jei gyvenimą priimtume tokį, koks yra, visa tai nebūtų taip jau neįveikiama, bet juk daugelis mūsų norime būti geresni, o gal net geriausi...
Kaip vystosi vaiko smegenys
Kodėl su vaikais kartais taip sunku susitarti? Tai suprasti padeda suvokimas, kaip augant vaikui vystosi jo smegenys. Štai didžiųjų smegenų pusrutulių žievė, atsakinga už patirties apmąstymą ir sprendimų priėmimą, labiausiai formuojasi nuo 3 iki 6–8 gyvenimo metų, tačiau tai tęsiasi ir vėliau, net suaugus, bet nebe taip sparčiai kaip vaikystėje.
Limbinė sistema, arba emociniai centrai, formuojasi kiek anksčiau – 1–4 gyvenimo metais. Smegenėlės, arba motoriniai centrai, bręsta nuo gimimo iki 2 metų. Ši smegenų dalis leidžia išmokti koordinuotų judesių ir pusiausvyros. O smegenų kamienas, arba gyvybiniai centrai, pradeda vystytis dar prieš gimstant ir bręsta iki 8 mėnesių – tai užtikrina pagrindines gyvybines funkcijas ir aplinkos jutimą.
Iki ketverių metų besiformuojanti limbinė sistema lemia greitą emocinį atsaką. Tuo galima paaiškinti dažnus emocijų protrūkius ir pykčio priepuolius. Todėl mažiems vaikams reikia suaugusiųjų pagalbos tvarkantis su jausmais, nes mažieji jaučia ir veikia tuo pačiu metu. Jų galimybės suvaldyti savo elgesį yra ribotos, nes vaikai dar nesugeba susieti jausmų, minčių ir elgesio. Mat gebėjimas apgalvoti ir nuspręsti, kaip pasielgti, dar nėra susiformavęs: kaip jau minėta, jis atsiranda tik subrendus galvos smegenų žievei, todėl to neverta tikėtis iki šeštųjų gyvenimo metų. Tik subrendus smegenų žievei vaikas, kažką pajutęs (pojūčiai) ar pajautęs (emocijos), gali pirmiau pagalvoti, o tada padaryti. Ši vėliausiai išsivystanti smegenų dalis kartu yra ir pati jautriausia nepalankiems poveikiams (nuovargis, apsinuodijimas, stresas). Todėl pavargus ar susijaudinus, o ypač išsigandus, net ir vyresnių vaikų, o kartais ir suaugusiųjų, elgesį vėl ima reguliuoti limbinė sistema.
Kad smegenys galėtų bręsti, o kartu vystytųsi gebėjimas apmąstyti savo patirtis ir apsispręsti, reikalinga ramybė ir sveikas dienos ritmas. Smegenims bręstant ne tik susiformuoja naujos neuronų jungtys, bet taip pat vyksta ir vadinamasis genėjimas – tos jungtys, kurios dažnai aktyvinamos, stiprėja, o tos, kurios naudojamos retai, silpsta ir nyksta. Taigi tam, kad įsimintų naujus dalykus, vaikas viską turi daug kartų pakartoti. Kaip vystosi vaiko smegenys, labai priklauso nuo jį supančių suaugusiųjų. Tad tėvai yra neabejotinai svarbūs vaiko smegenų formuotojai.
Kaip emocijos veikia elgesį
Suvokti, kodėl kartais konfliktuojame su vaikais, gali padėti ir žinios apie emocijų poveikį elgesiui.
Pagrindinis žinotinas dalykas: susijaudinęs žmogus, juolab vaikas, mažai ką girdi iš to, kas jam yra sakoma. Mat tuo metu mąstanti smegenų dalis išsijungia, ir elgesį ima kontroliuoti emocinė smegenų dalis. Tai yra: vaikas reaguoja taip, kaip jaučiasi. Jis negali apgalvoti savo elgesio, laikytis jam įprastų elgesio taisyklių ar tiesiog imti ir padaryti tai, ko prašo tėvai.
Kaip ir vaikai, tėvai kartais taip pat susijaudina, pavargsta, tampa neramūs ar pikti. Tuomet mus taip pat užvaldo jausmai ir mums taip pat sunku elgtis apgalvotai. Nebegalime išlaikyti dėmesio ties tuo, kas svarbiausia. Tarsi pamirštame ar nepastebime, dėl ko vaikas tapo suirzęs ar piktas. Nes supykstame patys. Ir, užuot pasirūpinę vaiku, reikalaujame, kad jis... pasirūpintų mumis: nurimtų, nebeverktų, nebepyktų.
Jei visuomet sugebėtume išlikti sąmoningi ir ramūs arba suirzę bandytume pirmiausia nurimti patys, padėtume ir vaikams to mokytis (juk mažieji pirmiausia mokosi žiūrėdami į mus kaip pavyzdį). O būdami dėmesingi tam, kas vyksta, galime išlaikyti ryšį su vaiku, o tuomet – ir pastebėti tikruosius jo poreikius ir juos patenkinti.
Jau minėtas Gabor’as Maté, tyrinėjantis įvairių priklausomybių (ne tik nuo narkotikų ar alkoholio, bet ir apsipirkinėjimo ar pramogų) bei aktyvumo ir dėmesio sutrikimų priežastis, teigia, kad daugelis tyrimų įrodo, jog ankstyvoje vaikystėje – iki penkerių metų – patirtas stresas, prievarta, meilės ir prieraišumo trūkumas sukelia ne tik įvairių gyvenimiškų problemų, bet ir ilgalaikius smegenų veiklą veikiančius neurobiocheminius pokyčius, stabdo endorfinų ir dopamino, kurie leidžia pajusti malonumą ir malšina skausmą, išsiskyrimą, o tai sąlygoja polinkį į priklausomybes nuo psichoaktyviųjų medžiagų.
Knygos „Dėmesinga tėvystė“ autorė daugiau nei dvidešimt metų tėvystės patirtį turinti keturių vaikų mama, gydytoja psichiatrė, dėmesingo įsisąmoninimo tėvystėje mokytoja Gabrielė Germanavičienė itin profesionaliai, tačiau be galo nuoširdžiai, suprantamai ir gyvai dalijasi gausiomis, puikiai susistemintomis teorinėmis ir praktinėmis žiniomis, neabejotinai padėsiančiomis tapti geresniais tėvais ir laimingesniais žmonėmis.
