Norintiems kurti ryšį su vaiku: penki dėmesingos tėvystės principai

Pradedant dėmesingos tėvystės kelionę, svarbu žinoti pagrindinius kelius. Taigi toliau trumpai aptarsiu svarbiausius dėmesingos tėvystės įgūdžius. Tai:

Kai galvojame apie bendravimą, dažnai labiau rūpinamės, ką pasakyti, negu kaip išklausyti kitą. Bet dėmesingam bendravimui klausymas ne mažiau svarbus.

Kas gi yra tas dėmesingas klausymas? Paprastai vos išgirdę pašnekovą jau pradedame galvoti, ką atsakysime. Ypač jei mums nepatinka tai, ką girdime: mintyse tuoj pat pradedame oponuoti, galvoti apie argumentus, patvirtinančius mūsų poziciją. O dėmesingai klausydamiesi pirmiausia stengiamės išgirsti pašnekovą – kol jis kalba, mes susitelkę klausome.

Tėvystėje, ypač auginant mažus vaikus, klausymasis svarbus ne tik kalbantis. Dėmesingas klausymasis sustiprina gebėjimą suprasti ir neverbalinius vaiko pranešimus: verksmą, emocijų protrūkius, nepaklusnumą ir t. t. Taip pat svarbu išlikti dėmesingiems ir tada, kai, regis, viskas klostosi gerai – kad probleminis vaikų elgesys netaptų vieninteliu būdu sulaukti tėvų dėmesio.

Bendraujant su vyresniais vaikais dėmesingas klausymas padeda tiksliau suprasti, ką vaikas iš tikrųjų sako, net ir tuomet (ir ypač tada), kai mūsų nuomonės nesutampa. Pasitaiko, kai norėdami išgirsti vaiką turime suprasti ne tai, ką jis pasako, o tai, ką nutyli. Kai paauglys jaučiasi išgirstas, ne tik mažėja nesutarimų bei konfliktų, bet ir padeda paaugliui atsiverti.

Dar vienas dėmesingo klausymosi privalumas – geriau pastebime ir išgirstame tai, kas vyksta būtent dabar, ir mažiau reaguojame automatiškai. Nes automatinis reagavimas remiasi išankstinėmis nuostatomis, lūkesčiais, kai dar pašnekovui nieko nepasakius jau žinome, kas bus pasakyta, o tai gali iškreipti mūsų patirtį ir sukelti konkrečiai situacijai netinkančią reakciją.

Pamąstykite, kaip dažnai ir kada būnate nepatenkinti savo vaiku. Ir kaip jums tuomet sekasi bendrauti?

Iš savo patirties žinau, kad tuomet, kai esu pavargusi, nepatenkinta savimi, dažniau būnu nepatenkinta ir savo artimaisiais, taip pat ir vaikais.

Vienas iš svarbių dėmesingo įsisąmoninimo įgūdžių – nevertinantis tikrovės priėmimas. Tai labai svarbu tėvystėje. Galbūt turime įvairių sąmoningų ir ne tokių sąmoningų norų bei tikslų, tiek susijusių su vaiku (kad būtų sveikas, gerai mokytųsi, užaugęs rastų darbą), tiek nukreiptų į save (kad būčiau gera mama ar tėtis, suspėčiau į darbą, laiku paruoščiau vakarienę, gerai jausčiausi), tiek apimančių santykius šeimoje (kad gražiai bendrautume su vyru ar žmona, vaikais). Visi šie lūkesčiai gali paveikti tai, kiek esu patenkinta(s) būdama(s) su vaiku ir tuo, ką matau ar patiriu būdama(s) su juo. Galbūt pykdama(s), kad vaikas nesusitvarkė žaislų, nebepastebiu, kaip meiliai jis prie manęs prisiglaudžia...

Būdami kažkuo nepatenkinti kur kas geriau matome tai, kas yra ne taip, ką reikėtų keisti. Iš čia ir atsiranda vertinimas. O kai kyla problemų, vertinimas dažniau būna neigiamas. O juk patys žinome, kaip nesmagu būti neigiamai įvertintam.

Tuo tarpu nevertinantis savęs ir vaiko priėmimas gali padėti atrasti pusiausvyrą, neprarasti to, kas svarbiausia: ryšio. Būdami nevertinančiame santykyje, galime įsiklausyti į tai, kaip tėvaujame. Nes vaikai labai greitai pajunta bet kokį niuansą ir tai parodo.

Dėmesingumas moko mus pastebėti įvairias vaiko savybes, jomis pasidžiaugti, mažina į save nukreiptą susirūpinimą: bijau, kad vaikas susirgs, jam nepasiseks, pykstu ar liūdžiu, kad mano vaikas nėra toks sveikas ir sumanus, kaip norėčiau... Būtent dėmesingumas padeda atpažinti nerealius mūsų lūkesčius (ach, kuri gi mama nenorėtų, kad jos vaikas būtų šauniausias ir protingiausias).

Žinoma, galime turėti įvairių svajonių, bet būtų gerai, kad jos mums nesutrukdytų matyti ir priimti savo vaikus tokius, kokie jie iš tiesų yra. O dėl problemų – kartais, kai nustojame joms skirti tiek daug dėmesio, jos kažkaip ima ir išsisklaido.

Kai konflikto metu mus užvaldo emocijos, jų nebepastebime, nes su jomis susitapatiname. Tada mus sprogdina pyktis, gniaužia neviltis ar stingdo baimė. Užvaldyti jausmų, nelabai suvokiame ir vaiko emocijų, tiesiog sakome arba galvojame: jis mane supykdė, nuvylė, suerzino, įskaudino...

Štai vakaras, mama pavargusi po dienos darbų, laikas ruoštis miegoti. Ir tada įsiplieskia audringas ginčas. Jaunesnioji duktė šaukia – jis mane pastūmė, vyresnėlis rėkia – o ji prie manęs lenda. Mama staiga pajunta begalinį susierzinimą, regis, tuoj sprogs galva, atrodo, kad reikia reaguoti žaibiškai, nes kiek gi galima gyventi tokiame beprotnamyje. Ir tada pratrūksta – galbūt šūkteli abiem, kad nutiltų, gal puola bausti vyresnėlį ar pamokslauti jaunėlei, kad prie jo nelįstų.

Kaip viskas vyktų, jei sugebėtume stabtelėti ir kelias minutes tiesiog dėmesingai patyrinėti šią situaciją, o galbūt pažvelgti į savo vidų ir paklausti: kaip aš jaučiuosi, kodėl taip reaguoju?

Dėmesingumas skatina mus ne tik pastebėti ir priimti tai, kas vyksta, bet ir prisiimti atsakomybę už tai, kaip reaguojame. Pirmas žingsnis – susivokti, kas vyksta, o paskui galima ir apgalvotai atsakyti, užuot iškart audringai reagavus. Ir, be abejo, turime mokytis pastebėti savo poreikius ir iš jų kylančias emocijas. O suvokę – pasirūpinti savimi. Beje, dažniausiai tai užtrunka vos kelias minutes.

Apibendrinsiu, kad dėmesingumas savo ir vaiko emocijoms padeda:

Taip pat dėmesingumas savo ir vaiko emocijoms mažina:

Kai jau sugebame pastebėti savo jausmus, galime išmokti ir su jais tvarkytis. Na, mes, suaugusieji, su jausmais visi daugiau ar mažiau kažkaip dorojamės. Dažniausios paprastai nesąmoningos strategijos: kol dar galime, slopiname, kai nebegalime, išliejame. O dėmesingumas padeda suvokti savo jausmus ir reakcijas.

Supratimas, įsisąmoninimas, nors ir ne visada, bet padeda pasirinkti kitokį atsaką. O apgalvotas, sąmoningas pasirinkimas paprastai susijęs su tuo, kokius tikslus sau keliame (kartais tiesiog užtenka sau priminti, ko siekiu savo elgesiu: tai taip pat gali padėti atvėsti).

Kai veikiame taip, kaip mums patinka, atrodo teisinga, tampame labiau savimi patenkinti. O kai esame labiau savimi patenkinti, turime daugiau resursų elgtis taip, kaip norėtume. Ir čia pokyčiai galimi dviem kryptimis: būdami dėmesingi tampame mažiau impulsyvūs, bet taip pat galime dėmesingai peržvelgti lūkesčius savo paties atžvilgiu ir galbūt pasirodytų protinga sumažinti reikalavimus. Tai ir vadinama savireguliacija.

Savireguliacija padeda:

Savireguliacija mažina:

Paprastai augdami mes išmokstame būti kritiški, t. y. gerai žinome, kas gerai, o kas ne. Tampame kritiški savo ir kitų nesėkmėms ir klaidoms. Kritiškumas yra naudingas gebėjimas, padedantis vengti klaidų, jas ištaisyti. Bet vienpusiškai besireiškiantis kritiškumas, nesušildytas atjautos ir gerumo, turi ir savo tamsiąją pusę – trukdo mums priimti save ir kitus tokius, kokie esame. Ir jei tampame kritiški ne kažkokiai netikusiai savybei ar klaidai, o savo ar savo artimojo, ypač vaiko esybei, tai trukdo užmegzti šiltą, simpatija paremtą ryšį. Todėl kartu su objektyviu mąstymu ir kritiškumu labai svarbu puoselėti ir atjautą bei geranoriškumą – sau ir aplinkiniams.

Taigi atjauta sau ir vaikui skatina:

Ir atvirkščiai, atjauta mažina:

Dėmesingumas tėvystėje ir motinystėje svarbus visą tą laiką, kol auginame vaikus. Kaip vienoje iš pasaulyje gerai žinomų tėvystei skirtų knygų „Everyday Blessings: The Inner Work of Mindful Parenting“ rašo dėmesingo įsisąmoninimo pradininkas Jon’as Kabat-Zinn’as ir jo sutuoktinė Myla Kabat-Zinn, tėvystė – tai aštuoniolikos metų trukmės saviugdos pratybos. Aišku, vaikui augant, iššūkiai kinta, bet yra dalykų, kurie svarbūs nuo pat akimirkos, kai pradedate lauktis vaiko, iki tol, kol jis tampa visiškai savarankiškas suaugęs žmogus.

Taigi, kol vaikelio dar tik laukiate ir pirmaisiais jo gyvenimo metais, kol jis dar negali pasakyti, ko nori ir kas jam skauda, dėmesingumas labiausiai skirtas ugdyti tyliam bendrystės jausmui ir megzti santykį be žodžių. Išmokti rūpintis ir tuo, kas malonu, ir tuo, kas nelabai, išbūti ne tik su kūdikio juoku, bet ir su verksmu, taip pat nuolatos aktyviai rūpintis savo poreikiais ir mokytis prašyti pagalbos ar paramos iš kitų suaugusiųjų, kai to reikia.

Kai vaikas paauga ir tampa judresnis, dar vėliau, kai darydamasis savarankiškesnis ima priešintis, dėmesingumas padeda su tuo išbūti ir nereaguoti spontaniškai. Juk nors trimetis audamasis batus stumia tėvų rankas šaukdamas aš pats, jūsų pagalbos dar daug kartų jam tikrai prireiks. Būtent dėmesingumas gali padėti atskirti, kada vaiką reikia paleisti, o kada vėl priartėti. Ir kaip kiekvienąkart atkurti mylintį santykį. Nes tai vaiko augimui ne mažiau svarbu nei maistas, gėrimas ir rūbai. Būnant su tokio amžiaus vaiku taip pat svarbu suvokti ir priimti tai, kad jis dar negali pasirinkti savo reakcijos ar elgesio. Ir mes galime tik padėti, bet ne reikalauti. Bausmėmis ir apdovanojimais, aišku, galima ir tokio amžiaus vaiką ištreniruoti, bet dėmesinga tėvystė – ne apie tai.

Vaikui augant problemos tampa ne tokios sunkios fiziškai, bet vis sudėtingesnės emociškai. Vaiko nebereikia nešioti ant rankų ir maitinti, galite ramiai išsimiegoti naktį (aišku, jei nelaukiate savo susivėlinusio grįžti namo jaunuolio). Bet atsiranda kitų rūpesčių, dėl kurių įsiplieskia konfliktai.

Paauglystėje pačių vaikų jausmai yra audringi, todėl nesunku į tas audras pakliūti ir tėvams. Net jei taip ir nutinka, ir toliau padeda gebėjimas įsiklausyti ir po konflikto atkurti meile paremtą santykį. Mes ir toliau galime praktikuotis, kaip paleisti ir kaip išlaikyti ryšį. Bet tos praktikos bus jau kitokios. Dabar gali nebeužtekti, o kartais ir visai netikti mylintis apkabinimas.

Paauglys nori būti išgirstas ir suprastas. Jis trokšta daryti sprendimus pats, ir tai yra laikas to mokytis. O mokomės paprastai iš klaidų. Kartais reikia leisti suklysti, o kartais nevengti pasipriešinti. Kada suteikti galimybę paaugliui eksperimentuoti su laisve, o kada turime jam priminti, kad tam tikri dalykai yra nesaugūs. Atsakymai į tuos klausimus taip pat gali ateiti per jautrumą tam, kas vyksta, mokymąsi nevengti sudėtingų temų ir būti šalia, kai reikia. Nes bendrystė ir meile paremtas ryšys su tėvais vaikui yra geriausia apsauga nuo gyvenimo negandų.

O tada ateina laikas leisti jau suaugusiems vaikams palikti namus ir kurti santykius su kitais jiems svarbiais žmonėmis. Ir dar kartą, bet jau kitu būdu, mes vėl galime praktikuoti, kaip paleisti, pasitikėti, bet kartu išlaikyti tokį patį šiltą santykį, kuris ir mums, ir mūsų vaikams bus svarbus visą gyvenimą.

Apibendrintai galima pasakyti, kad: