Vasario 28-ąją Leticijai ir Olivijai suėjo keturi mėnesiai – ta proga jų tėtis žinomas fotografas ir tapytojas dvynes vėl nufotografavo. Auginant vaikus juos įamžinti įdomu dėl to, kad po kiek laiko gali palyginti, kaip jie keičiasi.
Ilgai lauktas dukreles auginantiems Scinskams dabar laikas bėga kitaip negu anksčiau, kai jie susipažino, pradėjo gyventi kartu. Šie du gyvenimo etapai labai skirtingi, bet ir savaip prasmingi, įdomūs.
Dabar fotografo, tapytojo ir jo asistentės bei meno vadybininkės kasdienybė daug ramesnė. Nemažai metų užsienyje vestuvių fotosesijas rengę Scinskai jau porą metų niekur nekeliavo, nes sąmoningai planavo tapti tėvais. Bet ši misija nebuvo lengva.
– Kas lėmė, kad baigėte keliauti po pasaulį ir netoli Vilniaus pasistatėte namą?
Monika: Su Eigirdu kartu esame dešimt metų ir nuo pat pradžių dirbome drauge.
Kai Lietuvoje Eigirdas jau buvo pasiekęs aukščiausią lygį portretų bei vestuvių fotografijoje, nusprendėme dirbti su tarptautiniais klientais visame pasaulyje. Dirbome kaip vestuvių fotografai Italijoje, Ispanijoje, Seišelių salose, Kalifornijoje (JAV), Prancūzijoje, Graikijoje. Italijoje buvome ir apsigyvenę. Nors ir kalbėjome itališkai, jautėmės kaip turistai.
Todėl viską pasvėrę ir pavargę nuo lagaminų nešiojimo grįžome į Lietuvą.
Apsigyvenome name už miesto, pušų apsuptyje. Rodos, kadaise Eigirdo ištarta frazė: „Norėčiau skraidyti į darbą“ buvo išsipildžiusi su kaupu.
Eigirdas: Tapyba atsirado natūraliai, tarsi menininko kelio tęstinumas. Aplankius didžiuosius pasaulio šiuolaikinio meno muziejus atsirado polėkis ir didžiulis noras kryptingai dirbti ta linkme.
Dabar kasdienybės neįsivaizduoju be tapybos. Abstrakcija tuo ir žavi, kad kiekvienas žiūrovas pagal savo nuotaiką arba emociją gali matyti tai, ką jaučia.
Manau, kad abstraktaus meno suprasti nebūtina, tačiau būtina pajausti, patinka ar ne. Menas turi kelti emociją.
Džiaugiuosi, kad surengus nemažai parodų mano paveikslai jau atpažįstami meno rinkoje. Labai gera, kad menas atsiranda ne tik muziejuose, galerijose, bet ir privačiose valdose. Gal mes, lietuviai, būsime kaip prancūzai ar italai ir vėliau neberasime namų be meno.
O man geriausias emocijas teikia tai, kaip į paveikslus reaguoja vaikai. Jie, matydami, kaip tėvai renkasi paveikslus svetainės ar kitai namų erdvei, užsinori turėti abstraktų spalvotą paveikslą ir savo kambaryje. Auga tikri ateities meno kolekcininkai.
– Fotografuodami jaunavedžius pasisėmėte idėjų savo vestuvėms? Kokios jos buvo?
Monika: Mūsų vestuvės buvo netgi dvejos. Vienas šventėme Italijoje, nuostabiame Ligūrijos regione: viloje „Durazzo“ vyko ceremonija, o puota su artimiausiais draugais – Portofino miestelyje.
Po savaitės grįžome į Lietuvą ir šventę šeimai, draugams surengėme Šešuolėlių dvare.
Vestuvės, žinoma, buvo Italijos tema. Tuo metu buvome lyg apakę nuo Italijos grožio, abiem atrodė, kad tai – svajonių šalis, kurios dalelę norėjosi parvežti ir parodyti artimiesiems savo šventėje. Tačiau yra sakoma: pora apie vestuves gali kalbėti tik porą metų po jų, o mes jau greitai švęsime septintąsias vestuvių metines.
– Po vestuvių sutuoktiniai neretai planuoja šeimos padidėjimą. Bet jūs neskubėjote?
Monika: Manau, kad kiekvienam žingsniui reikia pribręsti ir užaugti. Troškome pamatyti pasaulį, pažinti skirtingas kultūras, pagyventi užsienyje, gaudyti vasarą, kai čia būdavo žiema. Taip keitėsi mūsų pasaulėžiūra, suvokimas, užaugome kaip asmenybės.
Galbūt todėl dabar taip gera niekur neskubėti, mėgautis buvimu su dukrytėmis. Esame realizavę save darbinėje aplinkoje, atradę savo kelius – Eigirdas tapyboje, aš – rinkodaroje ir komunikacijos srityse.
Nesijaučiame ko nors nepatyrę, neparagavę, todėl stipriai nesiveržiame užkariauti pasaulio su dviviečiu vaikišku vežimėliu.
To daryti dabar nėra ir tikslo.
– Užsiminėte, kad prieš dvejus metus įsikūrėte Lietuvoje, nes jau labai rimtai pagalvojote apie motinystę. Nebedelsėte ir kreipėtės pagalbos į medikus?
Monika: Nesikreipti į medikus ir tik laukti tikintis stebuklo šiais laikais būtų nedovanotina. Nepavykus natūraliai pastoti per dvejus metus, net nesvarstant teko kreiptis pagalbos į medikus. Sužinojome, kad aš pastoti galėčiau, tačiau reikalingos tam tikros procedūros.
Abu nenuleidome rankų, o tik dar labiau palaikėme vienas kitą ir tikėjome, kad pavyks ir tapsime tėvais. Ir štai tapome dviejų nuostabių mergaičių tėvais.
Jausmas nuostabus. O visi sunkumai, kurie buvo iki pastojant, pasimiršo. Nėštumas buvo lengvas ir džiugus. Visi stebėdavosi, kad laukiuosi dvynukių, nes pilvas buvo nedidelis. Jaučiausi puikiai ir aktyviai leidau laisvalaikį iki pat gimdymo.
– Turite du sūnus iš pirmos santuokos. Jūs taip pat entuziastingai norėjote turėti daugiau vaikų?
Eigirdas: Žinoma. Juk tai dviejų vienas kitą mylinčių žmonių sprendimas. Vienas kitą palaikėme ir ėjome šiuo keliu kartu, kaip ir dabar, tapę tėvais. Jos dvi, tai ir mūsų abiejų dėmesio reikia dvigubai.
Mano sūnūs užaugę, vienas jau studentas. Jie taip pat džiaugėsi šia žinia, o dabar didžiuojasi, kad turi mažąsias sesutes.
– Kaip pasikeitė gyvenimas tapus dvynių tėvais?
Monika: Labai to laukėme, todėl dabar nuostabus laikas. Kuriame namų jaukumą ir mėgaujamės, kad abu galime skirti savo laiką darbui ir vaikams būdami namuose.
Namuose atsirado ne tiktai šuniukų amsėjimo (auginame du čihuahua veislės šuniukus), bet ir vaikų gugavimo, juoko, verkimo garsų.
Jaučiamės labai laimingi.
Eigirdas juokauja, kad galvoti, kur padėti vieną ar kitą potėpį ant drobės, nebėra kada, viskas vyksta irgi daug greičiau. Dienos ritmas tapo kitoks. Mūsų pasaulis sukasi apie mergaites. Tačiau mums pasisekė, nes jos ramios, todėl mūsų naktys išmiegotos.
– Turite daugiau patirties auginant vaikus. Teko iš naujo prisiminti kūdikių priežiūrą? Kuo skiriasi buvusi ir esama patirtis?
Eigirdas: Brandi tėvystė visiškai kitokia, nei buvo prieš dvidešimt metų. Nebėra lėkimo, skubėjimo, mėgaujuosi kiekviena jų šypsena ir pagugavimu. Ir kasdienybės rutina man patinka. Jausmas nuostabus!
– Ar gimdymas buvo sklandus? Vyras dalyvavo gimdyme? Ką jums reiškia motinystė, kurios labai laukėte?
Monika: Koks gražus tas žodis: mama! Atsimenu, pirmąsias savaites grįžus iš ligoninės namo ir išvažiavus trumpam į Senamiestį galva sukosi nuo suvokimo, kad mintyse visada bus dukrytės. Ramiai būti be jų tarsi nebegaliu, toks ypatingas ryšys.
Dukrytes pavyko visiškai išnešioti, o tą dieną, prieš vykstant į ligoninę, dar ir fotosesiją pasidaryti. Eigirdas dalyvavo visuose procesuose – buvo šalia mane palaikydamas. Jaučiuosi tarsi įsimylėjusi. Ką? Dukrytes, savo vyrą ir naująją save.
– Kaip dukrelėms rinkote vardus? Ar jas rengiate vienodais drabužiais? Ar skiriasi jų išvaizda, charakteris?
Monika: Šie vardai mūsų lūpose atsirado labai natūraliai.
Kai sužinojome, kad laukiuosi dviejų mergaičių, iškart suteikėme vardus. Ir kai jausdavau spyrius, jau žinodavome, kuri čia „kalbasi“.
Jau joms gimus pažiūrėjome vardų reikšmes, pasirodo, puikiai pataikėme. Leticija, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „linksma, džiugi“. Olivija – meniškos prigimties, gal dėl to jai taip patinka žiūrėti į Eigirdo abstrakčius paveikslus.
Abi jos teigiamai reaguoja į mūsų namuose skambančią muziką meditacijos vakarais ir paveikslus, kabančius ant sienų.
Jos neidentiškos dvynės, todėl skiriasi išvaizda, jau ryškėja ir skirtingi charakteriai. Nors ir sakėme, kad nerengsime vienodai, bet dabar vis pasitaiko, kad norėdami papuošti aprengiame vienodais drabužiais.
Greitai joms sueis keturi mėnesiai, bet tik pastarosiomis savaitėmis jos pradėjo reaguoti viena į kitą. Bet turbūt visas viena kitos pažinimo džiaugsmas laukia ateityje.
Mes abu augome po vieną, todėl man džiugu, kad jos dviese. Laukia didelė laimė matyti jas abi augančias kartu.
