Vaikų psichologė Sonata Vizgaudienė įsitikinusi, kad ožiukai yra labai normali reakcija nuo vienerių iki ketverių metų vaikams: „Jie atranda save kaip atskirą „aš” ir kai mes vaikui kažko neleidžiam, tai viena priežastis, kodėl gali kilti tie ožiukai. Vaikas turi nepatenkintą poreikį ir jam kyla natūralus pyktis, kuris gali pereiti ne tik į paprastą patrepsėjimą kojytėmis, bet iš tikrųjų į tokį verkimą, griuvimą ant žemės.”
Psichologė šypteli, kad svarbiausia nepūsti iš ožiukų didelio burbulo – ožiuojasi visi vaikai ir jūsų vaikas nėra dėl to blogesnis. Net jei mažylis iš pykčio krenta ant žemės, cypia, verkia, rėkia – mes, tėvai, turime reaguoti ramiai.
„Jei pradėsime patys panikuoti, vaikai pajus mūsų nerimą ir paniką, pradės dar labiau ožiuotis ir viskas virs į didesnį erzelį.
Jeigu jis sėdi ar guli, pasilenkiame prie vaikučio, bandome pasakyti: suprantu, kad tu pyksti, tu nusiminei, bet turi nusiraminti, o aš palauksiu, kol tu nurimsi. Žodžių turi būti kuo mažiau, nes vaikai ilgų išvedžiojimų nesupranta. Kuo daugiau tokių atvejų bus, kai mes ramiai sureaguosime į vaikučio vadinamus ožiukus, tuo iš tikrųjų jam kils mažesnis noras kartoti ir kartoti, nes matys, kad nepasiekia, to ko jis nori”, – pataria tėvams S.Vizgaudienė.
Kodėl kyla ožiukai?
Vieni ožiai kyla iš neįgyvendintų vaiko norų – nepirkome ledų, žaislo ar neleidome eiti į žaidimų kambarį. Taip pat nepasitenkinimas gali kilti, kai trūksta realaus tėvų dėmesio. „Sėdime su draugėmis, geriame kavytę ir net negirdime šalia esančia zirzimo, nereaguojame į mažylį. Normalu, kad ir vaikučiui po valandos kils normalus nepasitenkinimas, nes jis negauna natūralaus dėmesio, kurio jis turi gauti.
Kita ožiukų priežastis, tai, kad kartais mes neatsižvelgiame, jog vaikams reikalinga dienotvarkė , rutina ir disciplina. Ir jei mes to nesilaikome pakankamai dažnai, diena būna išblaškyta, tai gal tiesiog vaikas pervargo, nori valgyti”, – teigia psichologė Sonata.
Reikia įvertinti ir tai, kad vaikai ne visada nori dalintis daiktais su kitais, todėl jei kas nors atima jo mėgstamą žaislą, gali kilti natūralus konfliktas. S.Vizgaudienė įsitikinusi, kad dalintis gražu, bet nereikia versti to daryti.
Kaip išvengti ožių?
„Pirmiausia šeimos suaugusieji turi susitarti tarpusavyje, kokie dalykai auklėjant vaikus yra svarbūs. Tartis tada, kai vaikai negirdi! Jeigu mes norime turėti kokį nors elgesio pokytį, tai būtinai nuosekliai to laikomės. Tą taisyklę mes turime įsidiegti ne per kokį pyktį, bet pagal normalų draugišką aiškinimą ir kantrybę“, – pataria vaikų psichologė. Visi pokyčiai daromi „per jėgą”, pyktį, nepasitenkinimą ir ožius pasmerkti žlugti – kiekvieną kartą vaikui tas pokytis asocijuosis su neigiama emocine būsena.
S.Vizgaudienė visiems tėvams siūlo kuo labiau pasitikėti savimi: „Aš esu geriausia mama ar tėtis savo vaikui ir tikrai galiu auklėti taip, kaip manau esant teisinga. Ir tada, su meile, kantrybe ir ramybe, tą daryti.”
