Šiemet „Freestarz“ ir lapkričio 16–17 dienomis Menų spaustuvėje vyksiantis festivalis „Vaikų knygų sala“ 5–8 klasių moksleivius kviečia dalyvauti repo konkurse „Drąsa skaityti“. Pirmųjų trijų vietų laimėtojai turės išskirtinę galimybę savo sukurtas istorijas atlikti kartu su „Freestarz“ grupe gyvai scenoje.
Su Sania Banginiu ir Roku Jama pasikalbėjome apie freestyle repo žanrą, knygas, kurioms įveikti vaikystėje prireikė drąsos, ir pirmuosius jų pasirodymus kiemuose.
– Rokas Jama, Sania Banginis, DJ Mamania. Gali skambėti ir kaip herojų vardai iš veiksmo filmo ar įtraukiančios knygos. Kokie personažai, veikėjai vaikystėje, paauglystėje formavo jūsų herojiškumo sampratą, kokiomis savybėmis pasižymėjo?
Banginis. Mano herojai dažniausiai būdavo smalsūs tyrinėtojai – ar tai būtų Aliaskos pionieriai Žiulio Verno romanuose, ar tolimųjų planetų užkariautojai mokslinės fantastikos knygose. Smalsumą priskirčiau ir prie savo pagrindinių bruožų.
– Ant scenos lipate be išankstinio pasiruošimo, jūsų koncertuose neskamba prieš tai pasirašyti tekstai. Nepaisant to, kiekviena jūsų daina pasižymi vidine struktūra, primena trumpus pasakojimus. Kaip manote – tai įgimtas talentas ar kažkas, ko galima išmokti?
Banginis. Žiupsnelis talento ir daug darbo.
Rokas. Turbūt įgimtas labiau buvo potraukis šiai meno formai. Žaisti žodžiais, jų sąskambiais ir rimais mėgau būdamas dar ikimokyklinio amžiaus. Apie freestyle repą sužinojau paauglystėje, tačiau tik studijų metais pirmąsyk išgirdau jį atliekamą aukščiausiu meistriškumo lygiu. Ši patirtis buvo tokia paveiki, kad nuo tos dienos freestyle tapo pačia mėgstamiausia mano saviraiškos dalimi.
– Šiemet esate ne tik laukiami festivalio „Vaikų knygų sala“ svečiai, bet 5–8 klasių moksleivius taip pat kviečiate dalyvauti repo konkurse „Drąsa skaityti“. Papasakokite, kurioms knygoms įveikti jums patiems prireikė drąsos – susikaupimo, tinkamo laiko.
Banginis. Vaikystėje ir paauglystėje reikėdavo drąsos skaitant savo to meto mėgstamiausių rašytojų knygas – tai buvo tokie siaubo meistrai kaip Stivenas Kingas ir Govardas Lovkraftas. Suaugus viena emociškai sunkiausių knygų buvo „Knyga be pavadinimo“, pasakojanti žmonių, kurių artimieji savo noru pasitraukė iš gyvenimo, istorijas.
Rokas. Ankstyvoje paauglystėje iš mano kieme buvusios bibliotekos gavau dovanų knygą už tai, kad buvau vienas daugiausiai knygų tais metais perskaičiusių bibliotekos lankytojų. Ta knyga – Valterio Skoto „Rob Rojus“. Ten dirbusi bibliotekininkė manęs labai nemėgo, nes jos darbo vietoje lankydavausi kas porą dienų, vis rinkdamasis knygas, kurių ji man neleisdavo neštis namo argumentuodama, kad esu per jaunas „tokiai“ literatūrai. Minėtas „Rob Rojus“ buvo išskirtinai sunkiai skaitoma knyga, kurios autorius vienam peizažui aprašyti nesibodėjo skirti ir keliolikos puslapių. Šiai knygai tinkamo laiko taip niekad ir neradau, bet nemanau, kad mano vidinis pasaulis dėl to ką nors prarado. Gal ir ne visai atsakiau į klausimą, bet atsiminęs šią istoriją panorau ja pasidalinti. Turbūt noriu pasakyti, kad nebūtina skaityti visko iš eilės ir nereikia jausti jokios kaltės, jei viena ar kita knyga skaitytojui taip niekada ir neprilimpa.
– Muzikos kūrinius minėtam konkursui kviečiama rašyti apie knygas, kurias moksleiviams draudžia skaityti, apie pasaulyje draustas knygas, arba tas, kurias jie patys uždraustų skaityti mokykloje. Kokie literatūros kūriniai atsidurtų jūsų asmeniniuose draudžiamų knygų sąrašuose?
Banginis. Nesu draudimų šalininkas. Šių dienų ir mūsų šalies kontekste, vykstant karui Ukrainoje lyg ir norėtųsi riboti priėjimą prie atvirai propagandinės rašliavos, bet manau kad žymiai svarbiau būtų padėti moksleiviams ugdyti kritinį mąstymą, išmokyti kritiškai vertinti informaciją, kad jie patys galėtų atskirti melagienas ir nepasiduoti manipuliacijai.
Rokas. Akimirką pagalvojau, kad kai kuriems kūriniams galėtų praversti šiokios tokios pratarmės, jų autorių biografijų ar pačių knygų įtakos visuomenei konteksto apibūdinimai. Bet tuomet pagalvojau, kad kai kuriais atvejais tokios pratarmės galėtų tapti dar žalingesnės nei patys kūriniai.
– Viena iš konkurso sąlygų skelbia, kad repo tekstas turi būti cenzūrinis ir korektiškas. Tačiau keiksmažodžiai ir būtent necenzūrinio pobūdžio tekstai ilgą laiką atrodė tarsi neatsiejama repo muzikos dalis. Vis dėlto ne kartą įrodėte, kad keiksmažodžių galima ir išvengti. O gal necenzūrinis turinys apskritai turi mažai bendro su teksto kokybe?
Banginis. Repas ir necenzūriniai tekstai yra gajus stereotipas. Tam tikra dalimi tai turi realų pagrindą – repas laužė stereotipus, kalbėjo apie tai, apie ką kalbėti buvo draudžiama, ir kalbėjo ta kalba, kurią mokėjo. Tik niekad neapsiribojo vien tuo – repas buvo ir mąstytojų, tyrinėtojų, empatiškų kūrėjų kalba. Ir įveikti sienas, su kuriomis susidūrė šis žanras, anaiptol nebuvo lengva. Pats manau, kad keiksmažodis turi būti vartojamas labai laiku ir vietoje, kaip akcentas, pabrėžiantis emociją – deja, gana dažnai pastebime, kad jais tiesiog užpildoma vieta tekstuose. Tai man nesukuria papildomos vertės ir tokių tekstų klausytis nėra įdomu.
Rokas. Keiksmažodis yra labai specifinis ir stiprus prieskonis. Esu ragavęs muzikai pritaikytų tekstų, kuriuose tas prieskonis tinka ir kuriuos būtų sunku be jo įsivaizduoti. Bet nepalyginamai dažniau esu susidūręs su patiekalais, kuriuos nepatyrę, fantazijos stokojantys virėjai pavertė nepakenčiamo skonio prieskonių jovalu. Vis dėlto aukščiausią meistriškumą atspindi tie tekstai, kuriuose papildomas prieskonis juntamas minimaliai arba jo visiškai nėra.
– Neatsiejama kiekvieno jūsų pasirodymo dalyvė – žiūrovų auditorija. Kokią įtaką ji daro improvizacijai ir koks žiūrovų tipas, jų kuriama atmosfera labiausiai atpalaiduoja?
Banginis. Mūsų pasirodymai – savotiškas imersinis, interaktyvus, įtraukiantis teatras muzikoje. Žiūrovai juose dalyvauja tiesiogiai ir kuo aktyviau jie klausosi ir reaguoja, tuo geresnę atmosferą mes visi kartu sukuriam. Smalsūs ir drąsus žmonės, žvelgiantys atviromis akimis – dovana bet kuriam kūrėjui.
Rokas. Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Atsipalaidavimas yra kintamas dydis, nepavaldus taisyklėms. Freestyle savotiškai primena dangų – jis niekada nebūna toks pats. Tačiau tai įvertinti gali tik dangų stebintis žmogus, taip ir freestyle stebuklas yra visiškai įžvelgtinas tik jo besiklausančiam stebėtojui.
– Šiųmetinis festivalis „Vaikų knygų sala“ nemažai dėmesio skiria cenzūros temai. Savicenzūra – taip pat dažnai pasitaikantis reiškinys, ypač tarp pradedančiųjų kūrėjų. Juk pasitikėjimas savimi neretai auga su įgyjama patirtimi. Ar patiems yra tekę susidurti su cenzūra, savicenzūra arba mintimis, kad pasirodymuose, vengiant įžeisti, reikėtų ko nors atsisakyti?
Banginis. Yra tekę susidurti ir su cenzūra, ir su savicenzūra. Tokiais atvejais mes ieškome sprendimų, kurie padėtų ją apeiti – leistų ištransliuoti savo požiūrį, savo vertybes tam tikra subtilia forma. Tais atvejais, kai matome, kad mūsų vertybės prasilenkia ir mes negalime rasti sprendimo, kuris tenkintų abi puses, mes tiesiog neinam toliau nei pirminė užklausa ir pranešam, kad sudalyvauti negalėsime. Kelis savicenzūros atvejus sėkmingai peržengėm, pasitarę grupės viduje. Ir tai buvo puikūs sprendimai.
Rokas. Praėjusiais metais vieno Lietuvos miesto kalėdinėje šventėje organizatoriai mūsų labai prašė susilaikyti nuo komentarų apie to miesto, sakykime, smarkiai abejotinos reputacijos merą. Nors ir negalėjom tiesiogiai išsakyti visko, ką apie jį manom, tačiau radom būdų išreikšti savo poziciją taip, kad ji būtų akivaizdi, tačiau niekas negalėtų prie mūsų dėl to prisiknisti.
– Jei kartais drąsos prireikia skaityti, dar daugiau drąsos pareikalauja kūryba. Ar prisimenate pirmuosius savo pasirodymus, parašytus tekstus? Kas buvo pirmieji jūsų skaitytojai, žiūrovai?
Banginis. Apskritai pirmieji mūsų pasirodymai vyko kiemuose tarp draugų. Pirmieji pasirodymai scenoje man kėlė didžiulį stresą, nes bijojau suklysti, bijojau būti netobulas ir prireikė daug darbo, kad tų baimių atsikratyčiau. Ir, nors jos vis dar kažkur gyvena, jau gyvenimo nebegadina. (šypsosi)
Rokas. Dvylika draugų mažyčiame Vilniaus bare „Atviro mikrofono“ renginyje 2009-ųjų balandį.
– Jūsų tekstuose netrūksta tiek ironiškų, šmaikščių frazių, tiek socialinės kritikos, už kurios slypi ir tam tikras nusivylimas visuomene. „Spotify“ platformoje radau vienintelę „Freestarz“ dainą pavadinimu „Laisvės Prospektas“, kurioje klausiate: „Ar mes jauna drąsi tauta, ar tauta bobučių“. Ar repas padeda rasti atsakymus? Kokie lietuviai jums atrodo iš šiandieninės perspektyvos?
Banginis. Repas padeda nebijoti ir veda į vietas, kuriose kitaip nebūtume atsidūrę. Manau, mes kur kas labiau jauna drąsi tauta, nei tauta bobučių, tiesiog dar ieškom savo kelio, dar patys tos drąsos savyje bijome. Ir tokį didelį kelią nuėjom per tokį trumpą laiką – lietuviai yra nuostabūs.
– Esate viena žinomiausių ir labiausiai vertinamų repo grupių Lietuvoje. Vien Rokas Jama „Freestyle MC battle“ kovose ne kartą tapo nugalėtoju. Neabejoju, kad turite daug jaunosios kartos gerbėjų, laukiančių jūsų pasirodymų, besimokančių iš jūsų. Kokius žodžius savo kūrybinio kelio pradžioje patys būtumėte norėję išgirsti?
Banginis. Įsiklausyk į savo vidų – ko tu labiausiai trokšti? Kas tave džiugina? Leisk tam troškimui ir džiaugsmui veikti. Kalbėk apie tai, kas tau svarbu. Nė viena klaida nereiškia, kad esi kažkuo blogas – klysk darydamas ir švęsk kiekvieną, net ir mažiausią pergalę. Nes jos yra svarbios ir įvyksta kasdien.
Rokas. „Taip, tai irgi įmanoma. Ir tu gali tai įrodyti“.
– Kodėl jums svarbu vaikus kviesti repuoti, taip mėginti save išreikšti?
Banginis. Repas suteikia drąsos kalbėti atvirai, moko jausti ritmą ir muziką. Repas vienija ir parodo, koks pasaulis gali būt skirtingas.
Rokas. Atlikėja Lauryn Hill kadaise yra sakiusi, kad „hip-hopas yra balsas tų, kurie neturi balso“. Repavimas nereikalauja išskirtinių muzikinių žinių, prabangių įrašų studijų ar, kaip pasakytų „Šventinis Bankuchenas“, „švedų prodiuserių“ indėlio. Repas yra gatvėje gulintis mikrofonas, kurį pakelti ir per jį prabilti gali kiekvienas to norintis. Kuo daugiau žmonių tai supras, tuo daugiau įdomios muzikos galėsim išgirsti ir ja didžiuotis.
Interviu parengė Lina Simutytė.
