Grafiniai romanai, tokie populiarūs pasaulyje, dar tik ieško savo gerbėjų Lietuvoje. Pripažįstama, kad grafinis romanas yra tinkamas būdas vaikams ir paaugliams pasakoti apie sunkius, sudėtingus dalykus: socialinę atskirtį, Holokaustą, emigraciją, mirties baimę, skausmą ir baimę. Žodis ir vaizdas juose ypač dera. Drauge su judesiu ir veiksmu grafinių knygų kūrėjai perteikia ir jausmų pasaulio subtilybes.
Per Šiaurės pašvaistės tiltą mergaitę Sonją į kitokią Norvegiją nusiveda berniukas iš stebuklų pasaulio. Jame viskas kitaip – čia gyvena vikingai, troliai ir kalbantys gyvūnai. Sonją šis pasaulis užburia nuo pirmųjų akimirkų, tačiau netrukus ji supranta, kad čia esama ir pavojų. Ypač troliai į mergaitę žvelgia įtariai.
Antrojoje knygoje Sonja su troliu Espenu susiduria su vikingais, kurie trokšta už kraują atkeršyti krauju. Trolių, vikingų ir paslaptingosios kalniečių tautos konflikto įkarštyje Sonjos nuotykiai pasuka netikėta linkme.
Kaip žinoma, troliai netgi šiame kompiuterių amžiuje yra mėgstamiausios norvegų vaikų mitinės būtybės. Gyvenantys tūkstančius metų, penkis šimtus metų nešiojantys savo kūdikius, mintantys anglimis ir guma, kartais turintys net keletą galvų, kurios gąsdina varžovus ir vilioja pateles, troliai yra puikus įkvėpimas norvegų kūrėjams.
Norvegų autorės M. Falch kūrinys „Šiaurės pašvaistė“ 2018 metais apdovanotas „Pondus“ premija, kurią įsteigė Norvegijos komiksų kūrėjas Frode’as Øverli. Į lietuvių kalbą abu vaikams nuo devynerių metų skirtus grafinius romanus išvertė Saulė Ilgė, išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autore kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Lietuviams vaikams atvėrėte gimtosios šalies – Norvegijos stebuklų pasaulį, kuriame gyvena vikingai, troliai ir kalbantys gyvūnai. Kas jums parodė šį pasaulį?
– Kaip ir daugelis norvegų, nuo vaikystės skaičiau ir žavėjausi norvegų pasakomis. Esu pakerėta Norvegijos romantinio nacionalizmo krypties mene, nepaprastai žaviuosi dailininko Theodoro Kittelseno kūryba, jis ir jo darbai, kuriuose ryškūs norvegiško folkloro akcentai, yra didžiulis mano įkvėpimo šaltinis.
– Mes, lietuviai, iš norvegų mitologijos geriausiai pažįstame trolius. Kuris personažas jums artimiausias?
– Turiu pasakyti, kad ir man – troliai! Neslėpsiu, kai kurių trolių įvaizdžiai įkvėpti to paties Th. Kittelseno. Man taip pat labai patinka švedų iliustratoriaus Johno Bauerio piešiniai. Pamačiusi norvegų režisieriaus André Øvredalio filmą „Trolių medžiotojas“, pagalvojau, kad galiu trolius pavaizduoti daug baisesnius nei filme.
– Kaip senovinių mitų pasaulį priartinate prie šiuolaikinių vaikų? Kokią žinią jiems norite pasiųsti?
– Esu menininkė, todėl – atsargi siųsdama žinutes. Galiu tik viltis, kad mano knygos skaitytojai supras, kaip svarbu gyvenime pasitikėti kitais žmonėmis. Ir kaip verta! O dar – kad visada esame laisvi ir mums leidžiama nerti į didelį nuotykį.
– Kaip manote, ar kitose šalyse užaugę vaikai supras Norvegijos istorijas?
– Manau, kad kiekvienoje pasaulio pasakoje egzistuoja gilūs, žmogaus esmę atspindintys dalykai. Štai kodėl pasakos gali tapti ir vertingu kultūros mainų pagrindu, ir mūsų pasakojamų istorijų atspirties tašku.
– Jūsų knygos herojė yra mergaitė vardu Sonja. Ar ji atspindi jūsų asmenybę?
– Sonja iš tikrųjų – labiau ne aš, o mano jaunesnioji sesuo, kuri žmonėse visada pamato geriausias jų savybes ir nuolat siekia kurti gėrį. Kita vertus, kiekviename personaže natūraliai randasi ir dalis manęs, noriu, kad skaitytojas suprastų – žmogus nėra tik blogas arba tik geras. Juk dažnai tam tikrose situacijose elgiamės taip, kaip mums atrodo būtina ir geriausia.
– Grafinis romanas – tai pasakojimas vaizdais. Ypač šiuolaikiniams vaikams didesnį įspūdį daro būtent jie, o ne tekstas. Kokią funkciją jūsų kūryboje užima tekstas, kiek svarbos jam teikiate?
– Istoriją paprastai pradedu piešti, o ne rašyti. Piešiu mažus paveikslėlius, miniatūras, iš jų dėlioju siužetą ir jį planuoju. Vėliau – eskizai, kuriuos paryškinu juodomis linijomis, o tada nuspalvinu. Tekstas dažniausiai yra paskutinis mano kūrybos etapas.
– Studijavote JAV, ten pradėjote karjerą, tačiau vis dėlto grįžote į savo šalį. Kas patraukė atgal? Kodėl nelikote šalyje, apie kurią svajoja daugelis menininkų?
– „Šiaurės pašvaistę“ pradėjau piešti Amerikoje, buvau tikrai pasiilgusi namų. Kai kurie skaitytojai sako, kad tą ilgesį pirmosios knygos piešiniuose galima įžvelgti. Pasaulyje tikrai nedaug dalykų gali prilygti Norvegijos gamtos grožiui. Vis dėlto svarbiausias veiksnys, lėmęs mano apsisprendimą, buvo tas, kad iš Norvegijos kultūros ministerijos gavome paramą mano pirmosios komiksų knygos leidybai. Taigi, susikroviau lagaminus, grįžau į Norvegiją ir pirmąją knygos dalį baigiau namuose.
– Amerikoje komiksai – itin populiarus žanras. Lietuvoje jis vis dar skinasi kelius į skaitytojų širdis. Mes tarsi neturime tradicijos pasakoti apie išgyvenimus per komiksų žanrą. Kodėl jūs pasirinkote šį žanrą?
– Man visada patiko kurti istorijas piešiniuose, norėjau jomis dalytis su pasauliu. Man atrodė, kad komiksai – labiausiai tam tinkamas būdas, juk galiu tai daryti viena, be niekieno pagalbos. Kai buvau jauna, labai mėgau komiksą „W.I.T.C.H.“, iki šiol dievinu japoniškus komiksus – japonų mangas. „Naruto“ ir „Fullmetal Alchemist“ buvo ir yra mėgstamiausios mangų serijos, o jas kūrę menininkai formavo manąjį stilių.
– Kūryba atveria ne tik šviesiąsias, bet ir tamsiąsias sielos puses. Ar piešiniai iš tiesų sugeria emocijas?
– Man atrodo, visiškai neįmanoma, kad rašydami autoriai į savo tekstus neįdėtų savęs. Lygiai taip pat kuria ir menininkai, – jų kūryba atspindi tai, ką jie tuo metu jaučia, išgyvena. Labai stengiuosi piešiniuose pernelyg neatskleisti subjektyvių savo jausmų, man svarbu, kad kūrybą suprastų plati auditorija.
– Grafinį romaną gana lengva paversti filmu. Galbūt tai jau įvyko?
– Kai kurios pasaulio kino gamybos kompanijos jau parodė susidomėjimą kurti „Šiaurės pašvaistės“ filmą, teises į šį projektą turi „Nordisk Film“. Laikau kumščius, kad jiems pasisektų. Ir bus tiesiog nuostabu, kai „Šiaurės pašvaistė“ Norvegijoje taps teatro spektakliu.
