Žaidė nuo pirties iki turgaus
Istorijos mokslų dr. Vilma Losytė pasakoja, kad antikiniai žaidimai turėjo ritualinę reikšmę. Žaidimas antikoje buvo socialumo, integracijos miesto bendruomenėje išraiška, kurioje kiekvieną pilietį simbolizavo žaidimo figūrėlė. Aristotelis asocialų asmenį lygino su izoliuota žaidimų lentos figūra.
Parodoje „Archimedas ir jo laikas“ eksponuojami Antikoje sukurti žaidimai, kurie vėliau paplito visoje Europoje, ypač tarp vikingų. Kai kurie iš jų populiariais Skandinavijos šalyse išliko iki šiol. Energetikos ir technikos muziejaus gidas Marijus Mažiūnas pasakoja, kad vienas iš tokių žaidimų yra iki šiandien gerai žinomas „Polis“.
„Antikoje žaidimai buvo žaidžiami viešose vietose: turguje, gatvėse, teatre, pirtyse ir t. t. Senovės graikams žaidimų lenta asocijavosi su miesto-valstybės, polio, gyvenimu ir jo tvarka. Todėl mokėti žaisti ir išmanyti žaidimo taisykles reiškė išmanyti miesto-valstybės piliečio pareigas. Vienas populiariausių stalo žaidimų taip ir vadinosi – „Polis“. Vienu metu žaidimą žaidžia du žaidėjai. Abiejų jų tikslas užkirsti kelią varžovui ir pačiam pirmam sudėti figūrėles į vieną apskritimo liniją. Griežtos žaidimo taisyklės apriboja ėjimų skaičių ir pasirinkimų galimybes. Kaip ir polio gyvenime pilietis turi mokėti pasinaudoti esamomis taisyklėmis, siekiant pergalės“, – sako M. Mažiūnas.
Pasak dr. V. Losytės, antikiniai žaidimai ypatingi ir tuo, kad jie galėjo taip pat tapti ateities spėjimo ritualais. Istorikų gerai dokumentuota ateities spėjimo praktika: ateitis buvo spėjama kauliukus metant penkis kartus, kartais septynis, o iškritusi suma reiškė tam tikrą pranašystę. Sunumeruoti pranašysčių tekstai buvo įrašyti ant didžiulių akmens luitų, pastatytų miestų agorose (aut. pastaba: miesto centrinėse aikštėse).
„Pranašystėmis galėjo būti ne tik kauliukai su skaičiais, tačiau ir kauliukai su įrašytomis raidėmis. Kartais ateitis galėjo būti pranašaujama tiesiog stebint žaidžiančius vaikus, kurie žaisdavo ne tik namuose ar gatvėse, bet ir netoli šventyklų. Šiandien šiose vietose archeologai randa įvairių žaislų, kurie buvo aukojami dievams, atliekant perėjimo ritualus t. y. iš vaiko tampant suaugusiu“, – pasakoja dr. V. Losytė.
Kauliukai buvo kitokie
Vaikų mėgstamiausi žaidimai beveik visi žaidžiami kauliukais. Parodoje „Archimedas ir jo laikas“ eksponuojami tokie žaidimai, tačiau jie skiriasi dėl skirtingų rūšių kauliukų: keturių, penkių ar mums žinomų šešių briaunų.
„Kauliuko puselės turėjo skirtingus taškus ir/ar pavadinimus. Laimėdavo tas žaidėjas, kuriam iškrisdavo didesnis taškų skaičius. Dabartiniai šešių briaunų kauliukai, kuriuos naudojame ir šiandien, buvo pasirenkami tik jau suaugusiųjų, žaidžiančių azartinius žaidimus“, – žaidimus su kauliukais pristato M. Mažiūnas.
Žaidimai buvo tokia svarbi senovės graikų gyvenimo dalis, kad jų elementai formavo ir meno stilius. Dr. V. Losytė atskleidžia, kad graikai atvaizduodami žaidimus mene, žaidimui suteikdavo perkeltinę reikšmę.
„Senovės graikų vazų dailininkai žaidimą naudojo metaforiškai, kalbėdami apie jaunystę, meilę, amžiaus tėkmę, pomėgį varžytis ir vaidinti, ypatingą santykį su atsitiktinumu ir rizika. Pavyzdžiui, parodoje „Archimedas ir jo laikas“ eksponuojama amfora vaizduoja stalo žaidimus žaidžiančius herojus Achilą ir Ajaksą. Šiandien archeologai skaičiuoja virš 100 tokių vazų, vaizduojančių tą patį motyvą – stalo žaidimais žaidžiančius herojus, tačiau šios scenos reikšmė nėra iki galo aiški“, – nurodo mokslininkė.
Daugiau informacijos apie žaidimus ir kitus senovės graikų išradimus bei galimybė sužaisti antikinius žaidimus parodoje „Archimedas ir jo laikas“.
Paroda veikia iki lapkričio 24 d., Energetikos ir technikos muziejuje.
