Apie knygą ir jos kūrybos procesą rašytoją ir dailininkę kalbina Alvilė Rimaitė.
– Naktis, mėnulis, juodas katinas, žiurkės, benamis ir šiukšlių konteineriai – regis viskas, ko reikia šiurpiam pasakojimui, o gimsta šviesi, švelni, subtili ir daugiasluoksnė istorija. Kaip vyniojosi siužeto siūlas? Kaip radosi vaizdiniai ir personažai?
Jurga Vilė: Naktį įprastas pasaulis gali nušvisti nauja šviesa. Kai didžioji dalis gyvų sutvėrimų miega, nežinai, su kuo susidursi. Tamsa baugina, bet ir vilioja paslaptimi. Šįkart viskas nutiko, man rodos, paprastai. Iš pradžių išgirdau apie šunį, išeinantį į lauką tik naktį, tuomet išgirdau apie kitą šunį, vardu Mėnulis, įkvėpta jų abiejų istorijų sukūriau naują personažą. Jis iškart pasijuto tikras ir išsivedė savo žmogų pasivaikščioti. Žmogui iš kišenės iškrito siūlų kamuolys ir nuriedėjo, suskubau jam iš paskos.
Šuo Mėnulis naktyje jaučiasi lyg žuvis vandeny. Kadangi kitų šunų aplink nėra, galima sakyti, jis karaliauja mieste. Sutinka senus pažįstamus, ieško ir naujų pažinčių. Mėnulis smalsus ir jautrus. Gal dėl to jo naktis lyg aksominė. Švelni, glostanti, globėjiška. O ir stebuklinga. Joje galima nukeliauti net iki Kolumbijos ar atsukti laiką atgal.
Deja, atgimsta ne tik malonūs prisiminimai, o netikėtai užsibuvus iki aušros, laukan pradeda lįsti kiti šunys, ir Mėnuliui darosi baugu. Bet būtent tą rytą viskas pradės keistis. Ar dainininkė Solanža – burtininkė, kuri užbūrė naują pradžią? O gal didžiausia stebukladarė – Meilė? Ji čia skleidžiasi kaip gėlės žiedas ryte, padabintas rasos lašeliais.
– Valentina, nuo ko jums prasidėjo „Šuo, kuris išeina naktį“? Kas labiausiai patraukė Jurgos tekste?
Valentina Černiauskaitė: Šuo, kuris išeina naktį prasidėjo nuo draugystės. Gal kiek juokinga, jog su Jurga susipažinome naktį, knygyno šokiuose, draugo gimtadienyje. Vėliau vaikštinėdamos po Vilnių supratome, jog mudvi domina panašios temos, o tuomet kalba jau pasisuko apie kūrybą. Sekiau Jurgos tekstus, ji lankėsi mano parodose, o po kelių metų gavau Jurgos laišką apie šunį, taip ir prasidėjo ši kelionė.
Tekstas patraukė savo daugiasluoksniškumu, detalėmis, melancholiška, vietomis mistine atmosfera. Nors knyga skirta vaikams, dar pirmąkart perskaičiusi istoriją pajutau, jog ji turi daugybę siužeto linijų, kurios patraukia ne tik vaikus, bet ir vyresnio amžiaus skaitytojus. Teksto universalumas ir daugiasluoksniškumas ir daro jį unikaliu, gražu, kai kūrinį skaitant iš naujo jis suskamba vis kitoje vietoje.
– Fragmentuotas vaizdas, koliažas ir fotografija. Tekste daug erdvės, o iliustracijos jį dar labiau praplečia, atveria detales, veda į naujas istorijas. Papasakokite apie iliustracijų kūrimą, apie pasirinktas technikas. Ar kilo iššūkių, o gal kaip tik – darbas liejosi tekėjo kaip Jurgos pasakojimas?
Valentina Černiauskaitė: Tekste išties daug erdvės, todėl daug dėmesio jai skirta ir iliustracijose. Iliustracija kūrinį atrakina, perteikia vaizdu, o tuo pačiu ir papildo. Tekstas ir vaizdas keliauja drauge ir šios paralelės sukuria knygos visumą. Vos perskaičiusi kūrinį supratau, jog kiekvienoje eilutėje atsiranda tarsi nauja, atskira istorija, nors kūrinys trumpas, jame gausu informacijos. Tuomet kilo idėja atvartus dalinti fragmentais, tokiu būdu skaitytojus nukeliant į keletą veiksmo scenų vienu metu. Fragmentiškumą papildė ir simbolių ieškojimas, kurie atsirado bene kiekviename puslapyje. Iliustracijas piešiau ranka, naudojau grafitinį pieštuką ir akvarelinius markerius.
Pieštukas leidžia perteikti niuansus, juo kurti piešiniai pasižymi švelniomis tekstūromis, tačiau nepranyksta ir niuansai. Ši priemonė puikiai atspindi knygos atmosferą, sufleruoja skaitytojui apie jautrius momentus, atliepia iš atminties kylančius vaizdus bei pagrindinio veikėjo – šuns nuotaiką.
– Knygos miestas, aplinka tarsi sudygsniuoti iš pasaulio vaizdų, netelpantys į vieno miesto ar apibrėžtos vietovės rėmus. Ar turėjote mintyje konkrečias vietas, kurdamos knygą?
Jurga Vilė: Istorijos šaltinis ištryško Čiurlionio gatvėje Vilniuje. Ten apsireiškė mintis. Kai išgirdau apie šunį, išeinantį tik naktį. Vėliau jau kūrėsi miesto mozaika, sulipdyta iš aplankytų ir nežinomų miestų, iš svajonių ir sapnų. Tekste neliko jokių konkrečių detalių, iš kurių galėtume atpažinti, kas ir kur tai.
Žinome, kad Solanža dainuoja prancūziškai, bet miestas ne Prancūzijoje, nes šuo ir jo žmogus nustemba išgirdę jos dainą. Valentina sukūrė nuostabų miestą vaizdais. Jis ir jaukus lyg kaimas, kur visi vieni kitus pažįsta, ir didžiulis su per ilgiausius tiltus lekiančiais greitaisiais traukiniais...
Niekada neįvardijom viena kitai, kur istorija rutuliojasi. Taip, tai beribis miestas, nenuspėjamas. Man rodos, jis keičia ir formą, ir vardus. Tai taip pat miestas – vaiduoklis, galintis klajoti po pasaulį. Jis pats – svarbus knygos personažas.
Valentina Černiauskaitė: Kelionės man yra be galo svarbios, nemažą dalį metų praleidžiu vaikštinėdama po dar nepažįstamas vietas ir skirtingus pasaulio kampelius. Kelionės įkvepia, augina, parodo koks platus ir didelis yra mus supantis pasaulis. Jose matyti vaizdai rado savo kelią ir į šią knygą, vietos, kuriose kadaise lankiausi ar gyvenau vienaip ar kitaip atsispindi ir iliustracijose.
Kurdama piešinius neturėjau tikslo perteikti scenas, vietas ar konkrečius vaizdus iš realybės, tačiau gana stipriai rėmiausi jų palikta nuotaika, tuo, kokias istorijas, jausmus šios erdvės palieka, kur jos nukelia. Visos patirtys ir vaizdiniai nusėda kažkur pasąmonėje, o kuriant šis vaizdų ir idėjų bankas padeda atrasti tinkamą būdą kalbėtis su auditorija.
– Mėnulis į pasaulį išeina naktį, joje jaučiasi geriausiai, jis juodas kaip pati naktis, o balta diena kelia baugulį. Melsva – tekanti, papildanti ir pašviesinanti nakties juodą. Lyg saulės spindulys švysteli Solanža ant geltono konteinerio ir raudona – jausmų bei naujai auštančios dienos spalva. Spalvos knygoje taip pat pasakoja istoriją. Papasakokite plačiau apie teksto ir iliustracijų spalvų pasirinkimą.
Jurga Vilė: Aš mačiau daug ryškių spalvų. Tarkim, šuns žmogus mano vaizduotėje rengėsi ryškiai, gal net iššaukiančiai. Konteineriai pūpsojo spalvoti, iš tolo matomi, Solanža irgi spalvomis žaižaravo, lyg kokia cirko artistė. Ryškūs prisiminimai su liepsnomis, ryškus auštantis dangus... Valentina viską perteikė subtiliau, švelniai subalansavo spalvinę atmosferą, joje daugiau paslapties, tylos. Ir to ypatingo bespalvio kvapo.
Prieš lietų, per lietų, po lietaus. Yra ir sniego, atsikartojančio baltumo. Ir nespalvotos foto juostelės grūdo. Mes abi su Valentina jį labai mėgstam. Kartais sakau, kad aplinka man atrodo gan šiaurietiška, bet vis dėlto iš knygos sklinda šiluma. O tekstas? Dizainerė gražiai jį sudėliojo, suderino su piešiniais. Kiekviena detalė gali papasakoti atskirą istoriją. Viskas čia lyg kokiose Jurgio Mačiūno „Fluxus“ dėžutėse.
Valentina Černiauskaitė: Limituota spalvų paletė knygoje pasirinkta tikslingai. Vaizdas mus pasiekia greičiau negu tekstas, vos pažvelgus į iliustracijas galima nuspėti knygos siužetą ir tekste vyraujančią nuotaiką. Piešiant kadruotę ir numatant knygos spalvas rėmiausi raktažodžiais, kurie apibūdina tekstą.
Man jis suskambėjo savo lengvumu, paprastumu, paradoksais, ramybe, tačiau jame esama ir paslapties. Pagrindinis knygos personažas, šuo Mėnulis – jau nebe jaunas, o daug matęs ir patyręs šuo. Jo personažas neprimena vietoje nenustygstančio jauno šunelio, veikiau atsiduoda ramybe, vidiniu žinojimu, o jo patirtis ir praeitis iš lėto atsiskleidžia pasakojime. Visa tai ir, žinoma, mano pačios mėgstama estetika nulėmė spalvų pasirinkimus.
– Šuns Mėnulio prototipas – dedikacijoje minimas Bardas. Knygos priešistorėje įsipina ir Avyžiaus „Bardo nuotykiai ir žygiai“, Jurgos skaitomi vaikams. Šunys – tikri ir literatūriniai, ką jie veikia jūsų gyvenimuose?
Jurga Vilė: Kaip minėjau, Mėnulis gimė iš dviejų šunų. O gal ir daugiau jų jame slypi. Vaikystėje labai norėjau šuniuko. Bet niekada neturėjau. Kartais parsivesdavome namo kokį benamį, mėgindavom įkalbinti tėvus, bet nepavykdavo. Mums leido laikyti žiurkes, žiurkėnus, jūrų kiaulytes, žuvytes, vėžlius, žalčius ir t. t. Bet ne šunį. Todėl didžiausia laimė man buvo leisti laiką su drauge Julyte, kuri turėjo didelę baltą kalaitę Barą. Išdidžiai sukdavom ratus Šeškinėje. Šunys pasipylė kaip iš gausybės rago, kai iškeliavome į Andalūziją. Jie tiesiog ateidavo. Ir išeidavo. Ateidavo kiti.
Gyvenome nedideliame miestelyje, daug šunų ten laisvai bėgioja, nors ir turi šeimininkus. Su kai kuriais labai susidraugavome, vieni kitus savais laikėme. Grįžę gyventi į Vilnių šuns neįsigijome, vaikai turi vieną pas savo tėtį kaime. Mielai paglobojame draugų šunis. Man patinka, kai atsiradus namie šuniui, pasikeičia kasdienis ritmas. O lauke akys, rodos, plačiau atsiveria. Ir visokios naujos geros idėjos lenda į galvą.
Valentina Černiauskaitė: Niekuomet neturėjau šuns, jų nebuvo ir artimoje aplinkoje kai augau. Šeimoje turėjome katę ir begalę kitų gyvūnų, tačiau nei vienas nei iš tolo nepriminė šuns. Kiek vėliau šunys atsirado draugų gyvenimuose, todėl galima sakyti, kad šunis prisijaukinau per bičiulius. Būtent dėl to, jog niekada neauginau šuns, kuriant personažą buvo svarbu sukaupti kuo daugiau žinių apie šiuos keturkojus – skaičiau knygas, žiūrėjau filmus, stebėjau visus gatvėse praeinančius šunis, klausinėjau draugų apie jų elgesį, savybes. Kuriant personažą mintyse turėjau vieną veislę kaip atspirties tašką, kuri sufleravo veikėjo fizinę išvaizdą, todėl šiuos šunis dar ir dabar mieste pastebiu labai dažnai.
– Jurga – Vilniuje, Valentina – Helsinkyje. Kaip vyko knygos kūrimas, judviejų bendradarbiavimas?
Jurga Vilė: Viskas prasidėjo nuo gyvo susitikimo. Tuomet dar nežinojome, kur jis mus nuves. Nuvedė į Lukiškių aikštę, prisėdom ant suoliuko. Pajutome, kad norime kažką kartu sukurti. Knygą? Kokią? Papasakojau Valentinai tris vizijas. Jos dar nebuvo virtusios istorijomis. Valentina pasirinko apie naktinį šunį. Man beliko ją užrašyti ir nusiųsti į Helsinkį.
Pamenu, Valentina buvo užsiėmusi – ji tiek visko veikia – ir nepuolė iškart skaityti. Per tą laiką spėjau viską pergalvoti ir pakeičiau istorijos pabaigą. Nusiunčiau jai naują versiją. Tą ji ir perskaitė. Jai iškart patiko, atliepė. Tuomet jau ėmėme konkrečiau kalbėti. Apie veikėjus, atmosferą, stilių. Nemažai susirašinėjimo, virtualių susitikimų. Įdomu, kad šuo iš pradžių buvo visai kitoks. Kartais ir jį prisimenu. Tokį mažutėlį, su užriesta uodega. Norėčiau, kad Mėnulis jį vieną dieną sutiktų. Ir nepultų loti, o gražiai susipažintų, draugiškai apsiuostytų.
Valentina Černiauskaitė: Pati knygos idėja ir mintis dirbti kartu kilo dar man būnant Vilniuje, po kiek laiko iškeliavau gyventi į Helsinkį. Galbūt tai, jog Vilniuje matėmės ne kartą padėjo pažinti vienai kitą ir žinojome ko tikėtis, kaip komunikuoti, todėl fizinis atstumas nesukūrė didelių iššūkių. Bendravome laiškais, elektroniniais ir fiziniais, skambinomės. Žinoma, laiškai neprilygsta susitikimui prie kavos puodelio, todėl kai lankausi Vilniuje, kaskart susitinkame, dabar aptarti jau ne šuns istorijas, o kitus kūrybinius procesus.
– Valentina, tai jūsų pirmoji knyga, iliustruota vaikams, jau įvertinta ir tarptautinėje erdvėje, Bolonijos knygų mugėje – atrinkta į išskirtiniausių pasaulio 2023 metų paveikslėlių knygų šimtuką . Ar turite sumanymų toliau kurti augančiam žmogui?
Valentina Černiauskaitė: Iliustracijos laukas platus ir įkvepiantis, jame matau daug potencialo bei vietos perteikti mintims. Turiu nemažai idėjų bei sumanymų, kuriuos norėčiau įgyvendinti ateityje. Šiuo metu dauguma minčių ir kūrybinių procesų sukasi aplink iliustraciją suaugusiems, kurios Lietuvoje, beje, beveik nėra. Tačiau manau, jog ateis laikas ir darbui su augančiais žmonėmis, man jis atrodo prasmingas bei atveriantis naujas perspektyvas, juk visa tai — apie ateitį.
– Jurga, ar turite kūrybinių planų, kuriais galėtumėte pasidalinti su skaitytojais?
Jurga Vilė: Galiu užsiminti apie du projektus, nes jie jau įsibėgėję. „Skalvijos“ kino centro užsakymu kartu su iliustruotoja Kornelija Žalpyte kuriame edukacinę knygą vaikams apie kiną „Džuljeta ir kino kaukai“. Didelis malonumas prie jos dirbti ir atskleisti savo seną, nerūdijančią meilę kinui. Su Kornelija taip pat dirbame prie naujos serijos „Lašas jūroje“ paveikslėlių knygos apie jūrų arkliuką.
Žadame netikėtą istoriją ir nuostabių spalvų pliūpsnį. Yra ir kitų planų, kol kas dar kabančių ore. Tikiuosi, jau greitai galėsiu juos sugaudyti už virvelių ir paversti žodžiais. Ir, žinoma, mano tekstą, kaip visada, papildys piešiniai. Bendradarbiavimas su iliustruotojomis – nuostabi kūrybinio proceso dalis. Atiduoti savo įsivaizduojamą pasaulį į jų rankas ir laukti – labai jaudina. Kaip pamatys, kaip papasakos vaizdais, kaip išpildys, kuo papildys... Persipina idėjos, užgimsta naujas pasaulis. Užsimezga dar viena graži draugystė.
