– Apdovanojimuose, priimdama Adomo Druktenio premiją, kalbėjote apie gan vienišą ir neviešą vertėjo darbą. Pokalbį pradėkime nuo jūsų darbo rutinos. Kaip ji atrodo?
– Reikėtų pradėti nuo to, kad man, ir, manau, daugeliui literatūros vertėjų, vertimas nėra pagrindinis darbas. Dėl to vertimas – tai darbas naktimis, pavargus, vienumoje. Bet nenoriu pasakyti, kad jis nemalonus. Atvirkščiai. Paprastai, gavusi knygą, pirmiausia ją išverčiu, o tada dar tris, keturis, penkis kartus atidžiai skaitau, taisau, perrašinėju, kankinuosi: ar šitas žodis tinkamas? Ar aišku? Ar ši vieta, kuri turėjo būti juokinga, iš tiesų juokinga? Ar liūdna vieta iš tikrųjų liūdna? Betaisydama išmoksti tekstą kone atmintinai, o veikėjus imi pažinti geriau už geriausius draugus. Dėl to dirbti vertėja labai smagu.
Bet kartu šis darbas iš tiesų gana vienišas ir neviešas, nes su kolegomis – redaktorėmis, korektorėmis, projektų vadovėmis – bendrauji tik elektroniniu paštu, o ir pabaigus skaitytojų reakcijų nematai. Be to, dauguma žmonių į vertimą atkreipia dėmesį tik tuo atveju, jeigu jis blogas – gero net nepastebi. Dėl to kartais apninka dvejonės – ir kam viso to reikia?
Tačiau visos abejonės nuslopsta laikant rankose baigtą knygą. Nepaprastai gera žinoti, kad suteikei kitiems progą ją perskaityti, kad galbūt kas nors ja džiaugsis, kaip džiaugeisi tu.
– IBBY Geriausių metų knygų vaikams ir paaugliams apdovanojimuose gautas įvertinimas – Adomo Druktenio premija – ką jis jums reiškia?
– Žinoma, labai smagu, kai tavo darbą įvertina! Bet džiaugiuosi ne tik dėl savęs. Manau, kiekvienas įvertinimas, premija, padėka vertėjams – labai svarbu, nes vertėjai dažnai apskritai pamirštami. Rodos, manoma, kad geras literatūros kūrinys, išverstas į kitą kalbą, automatiškai bus lygiai toks pat geras. Nieko panašaus. Mano galva, vertėjas – kaip dainininkas: jis pats neparašė dainos, nesugalvojo melodijos ir teksto, bet kaip nuskambės daina, priklauso tik nuo jo. Netikęs dainininkas gali sugadinti ir geriausią dainą – taip ir netikęs vertėjas gali sugadinti ir puikiausią knygą. Norėčiau, kad vertėjai dažniau būtų giriami už gerus vertimus, ir dažniau peikiami už prastus. Norėčiau, kad geriau suprastume, koks reikšmingas vertėjo darbas ir iš vertėjų reikalautume daugiau. To nusipelno rašytojai, kurių kūriniai verčiami, to nusipelno ir skaitytojai, visi, kam brangios knygos ir literatūra. O ypač vaikai ir paaugliai, kurių kalbos ir skaitymo įgūdžiai dar tik formuojasi.
– Paauglystė – sudėtingas amžiaus tarpsnis, paauglių literatūra taip pat neretai pasižymi sudėtingomis temomis. Kodėl pasirinkote versti Kimberly Brubaker Bradley knygą „Kovos žodžiai“, kurioje dešimtmetė Dainė pasakoja apie labai skausmingas savo ir sesers patirtis – seksualinį išnaudojimą, socialinį apleistumą? Kaip atsirenkate knygas, kurias norite versti?
– Iš tiesų „Kovos žodžiai“ – jau antroji mano versta Kimberly Brubaker Bradley knyga, pirmoji buvo „Pusiaukelėje į dangų“. Joje pasakojama apie mergaitę, kuri pabėga iš namų, nes nori pereiti 3487 kilometrų ilgio Apalačų kalnų kelią. Jos broliui mirus nuo genetinės ligos, tėtis laidotuvių dieną išsikrausto iš namų pas savo nėščią meilužę, ir mergaitė tikisi, kad iškeliavusi į kalnus, kur susipažino jos tėvai, atras ramybę ir susitaikys su netektimis. Šioje knygoje taip pat aptariamos labai skausmingos temos – nieko nepagražinant ir neslepiant, jautriai ir šmaikščiai. Išvertusi šią knygą nepaprastai susižavėjau autore ir, vos tik pasitaikė proga versti dar vieną jos kūrinį, iš karto sutikau.
Žinoma, kur kas lengviau versti jau pažįstamo autoriaus kūrinį. Paėmus nežinomą autorių, tarsi leidiesi į kelionę, negali nuspėti, kokie netikėtumai laukia. Kartais pradžioje pasirodo, kad knyga nuobodi, o baigiant skaityti net apsiverki, kaip gražu.
– Skaudžios, rimtos, sudėtingos temos vaikų ir paauglių literatūroje – jums atrodo svarbu apie tai rašyti, kalbėtis, versti? Ar apskritai vertėjai lengvai renkasi versti tekstus, skirtus vaikams ir paaugliams?
– Žinoma, be galo svarbu. Gyvenimas ne visada rožėmis klotas, ir vaikai, kaip ir suaugusieji, dažnai patiria skausmingų akimirkų, netekčių, baimės, gėdos. Žinoti, kad esi ne vienas, knygose atrasti į tave panašių veikėjų – be galo svarbu. O vaikai, kurie tokio skausmo nėra patyrę patys, mokosi suprasti kitus, išklausyti, užjausti. Juk ir „Kovos žodžiuose“ Dainė tik perskaičiusi draugės Salegnos parekomenduotą knygą supranta, kaip jai skaudu, kad tėtis paliko mamą, kaip baisu buvo nebeturint pinigų nakvoti automobilyje. Knyga padeda mergaitėms geriau pažinti viena kitą ir užmegzti tvirtesnę draugystę. Tad, manau, su vaikais ir paaugliais reikia kalbėtis apie viską.
O dėl vertėjų, kartais vis dar atrodo, kad gyvuoja nuostata, jog vaikams ir paaugliams rašyti ir versti lengva, kad tokios knygos „nerimtos“ (priminsiu, kad „Kovos žodžius“ išleido leidykla „Nieko rimto“). Bet iš tiesų knygos vaikams ir paaugliams dažnai kur kas įdomesnės, rimtesnės ir išradingesnės negu suaugusiesiems. Galbūt, kreipdamiesi į jaunesnius skaitytojus, rašytojai jaučiasi laisvesni kalbėti apie tai, kas jiems išties svarbu, nevaržomi lūkesčių, kokia turi būti „rimta“ literatūra?
– Kaip manote, kas vaikus bei paauglius galėtų paskatinti daugiau skaityti? Ar matote/jaučiate šią problemą?
– Man rodos, visą gyvenimą nuolat girdėdavau suaugusiuosius skundžiantis, kad vaikai ir paaugliai neskaito, tad nesu tikra, gal čia tik įprastas bambėjimas: „Tas jaunimas! Mano laikais...“
O jeigu rimtai, manau, vaikai skaito, jeigu skaito tėvai. Vargu, ar priversi vaikus skaityti, jeigu pats mieliau renkiesi televizorių. Abu mano tėvai nuolat vaikščiodavo įkišę nosį į knygą, tad ir manęs su broliu raginti nereikėjo. Būdavo labai smalsu – ką jie ten skaito? Tad abu išmokome ir įpratome skaityti nuo mažens. Prisimenu, net bardavo, kad skaitau per daug: „Valgydama neskaityk!“ „Jau per vėlu skaityti, eik miegoti!“
Kita vertus, Lietuvos rinka gana maža, lietuviškų knygų pasirinkimas nėra didelis, tad galbūt kartais vaikams ir paaugliams sunku atrasti tai, kas iš tiesų domina? Pavyzdžiui, man visada patikdavo siaubo istorijos, bet, be Stepheno Kingo ir vienos nutrintos Edgaro Allano Poe knygelės, daugiau nieko neturėjau. Daugumą savo mėgstamiausių šio žanro rašytojų atradau tik pradėjusi skaityti anglų kalba. Galbūt ir dabar paaugliams kyla panašių problemų?
– Jau užsiminėte, kad skaitote nuo vaikystės. Kokius skaitinius dar prisimintumėte, kaip jus formavusius, kas jums įdomiausia?
– Skaitau nuo vaikystės ir negalėčiau net įsivaizduoti gyvenimo be knygų. Manau, visi su knygomis dirbantys žmonės tokie. Dažnai kalbama, kad skaityti, ypač vaikams ir paaugliams, labai svarbu, nes tai padeda formuoti kalbos ir rašybos įgūdžius, plečia akiratį, ugdo empatiją, skatina kritinį mąstymą ir t. t. Žinoma, visa tai tiesa, bet kartais norėčiau, kad nepamirštume ir dar vieno dalyko – skaityti labai smagu.
Rasti tikrai patinkančią knygą – neprilygstamas malonumas, ir norėčiau, kad kuo daugiau žmonių galėtų jį patirti. Dėl to galbūt nereikėtų nuolat versti vaikų skaityti tik to, kas, suaugusiųjų akimis, rimta ir vertinga, o kartais leisti paskaitinėti ir tai, kas jiems tiesiog patinka. Pavyzdžiui, vaikystėje man be galo patikdavo skaityti pasakas apie velnius, istorijas apie vaiduoklius, bet kokias siaubo istorijas.
Šis žanras man labai patinka ir dabar. Nepaprastai norėčiau versti į lietuvių kalbą savo mėgstamiausius rašytojus, pavyzdžiui, Shirley Jackson arba Montague Rhodes James. Didžiausia mano svajonė – išleisti trumpų siaubo istorijų rinkinį lietuvių kalba. Ne dėl to, kad tai populiaru, pelninga ar turi didelę kultūrinę vertę, bet dėl to, kad man šis žanras teikia didžiulį skaitymo malonumą.
Manau, labai gera, kad turime galimybę rašydami, versdami, leisdami knygas dalintis šiuo malonumu su kitais, ypač vaikais. Tai – didžiausia dovana, kokią galime jiems suteikti.
Dėkoju už nuoširdų ir įdomų rašytinį pokalbį.
