– Kada atradote pomėgį rašyti? Kada parašėte savo pirmąją knygą?
– Pirmąją vaikišką knygą išleidau būdama keturiasdešimt penkerių, tačiau rašyti pradėjau labai jauna. Savo pirmąją mažą knygelę parašiau būdama septynerių ir nuo to laiko nenustojau kurti. Mokiausi, dirbau įdomius darbus ir užauginau du sūnus – ir visą tą laiką nešiojau užslėptą, bet neblėstantį norą rašyti knygas, kurti istorijas. Būdama keturiasdešimties nusprendžiau rimtai pabandyti. Mėgstu gaminti ir pirmoji mano knyga „Maisto gaminimas imperatoriui“ buvo jaudinanti istorija apie berniuką, kuris turi gaminti, kad išgelbėtų savo gyvybę.
– Ar turite kokių nors ritualų, susijusių su rašymu? Ar rašydama klausotės muzikos?
– Taip, turiu net per daug ritualų ir bijau, kad esu profesionali atidėliotoja. Kai sunku susikaupti, stengiuosi sutelkti protą spręsdama sudoku, kepu duoną su raugu, darbuojuosi darže... Beje, šiuo metu intensyviai dirbu prie naujos knygos ir esu susikūrusi nuostabią, veiksmingą rutiną – anksti keltis, sparčiai pasivaikščioti, išgerti didelį puodelį kavos ir... rašyti. Ir, be abejo, muzika! Kiekvienai knygai sudarau grojaraštį, kad įgaučiau tinkamą istorijos nuotaiką.
– Kaip jums kilo idėja parašyti knygą „8-oji diena. Kvota“?
– Mane labai įkvepia mus supantis pasaulis, žmonių santykiai vienų su kitais, sistemomis, valdžia. Beveik visos mano knygos yra susijusios su aktualijomis, nes visada galvoju: kas gali atsitikti? Ką gali nulemti tam tikri sprendimai?! Taip ši istorija ir prasidėjo. Pastebėjau, jog yra žmonių, kurie mano, kad tam tikras krizes pasaulyje sukelia gyventojų perteklius. Kad daug problemų išnyktų, jei būtų mažiau žmonių. Taigi pagalvojau: pažiūrėkime, kas atsitiks, jei šalys turės nustatytą maksimalų gyventojų skaičių ir privalės pašalinti daug žmonių.
– Gyventojų kvota, liekių sistema, slapta angelų piktadarių organizacija. Kas įkvėpė sukurti tokį pasaulio valdymo modelį?
– Mane įkvepia neabejingumas šiandieninėms pasaulio problemoms. Šiuo metu pasaulis kenčia nuo daugybės problemų: karas, klimato kaita, pabėgėliai... Kaip galime pagerinti situaciją? Mano knygoje „Angeli Terrae“ organizacija teigia, kad saugo Žemę, bet jie patys neprisiima atsakomybės. Kaip tai gali būti sprendimas? Norėjau parašyti jaudinančią istoriją ir kartu sukurti daug paralelių su mūsų pasauliu ir mūsų pačių dilema.
– Trumpai papasakokite, apie ką yra ši knyga.
– Ši knyga yra apie pasaulį, esantį ant žlugimo ir karo slenksčio, ir apie organizaciją, kuri įtikina Pasaulio Tarybą, kad tėra viena išeitis – sumažinti žmonių skaičių. Dalis Žemės gyventojų turi išnykti. Europoje taip pat. Čia sugalvojamas kūrybiškas, bet žiaurus būdas išsaugoti visus gyventojus – liekių – savotiškų antrarūšių civilių – sistema. Tai knyga apie du brolius, kurie stengiasi išgyventi šiame pasaulyje ir išsiaiškinti, kokia slapta organizacija slypi už šios baisios idėjos.
Tai istorija apie pilkąją zoną tarp gėrio ir blogio, apie valdžią ir populizmą, apie draugystę ir viltį.
– Kokiems skaitytojams ji skirta?
– Visiems nuo 12 iki 112 metų, mėgstantiems nuotykius ir norintiems pasinerti į kitą pasaulį, taip pat nebijantiems tam tikrų paralelių su mūsų pasauliu...
– Kaip manote, ką gero dėl mūsų planetos galėtų padaryti kiekvienas žmogus?
– Būti malonus. Sau, kitiems, mūsų planetai. Kartais problemos atrodo tokios didelės, kad pasijuntame bejėgiai, bet visada galime būti malonūs. Nežinau, ar to užtenka, bet tai gera pradžia.
– Vertėte knygą į lietuvių kalbą. Kuo ji jums įsiminė?
Birutė Avižinienė: M. Morshuis puikiai kuria netikėtus siužeto vingius – su skaitytoju žaidžia, tai vedžiodama už nosies, tai pateikdama kraują stingdančių situacijų. Dar įsiminė ryškūs, įdomūs personažai, su kuriais skaitytojui lengva tapatintis.
– Kam rekomenduotumėte perskaityti šią knygą?
Birutė Avižinienė: Manau, kad „8-oji diena. Kvota“ pirmiausia turėtų sudominti jaunuosius skaitytojus. Jie, regis, daug jautresni savo aplinkai nei vyresnės kartos, tad romano ekologiniai klausimai turėtų juos patraukti. Knygą atsiversti turėtų ir tie skaitytojai, kurie iš literatūros kūrinių tikisi įtraukiančio nuotykio.
– Kaip manote, kuo šis kūrinys gali būti vertingas jaunimui?
Birutė Avižinienė: Distopijos visuomet yra kritika dabarčiai – jos pateikia vaizdą ateities, kuri gali mūsų laukti, jei tam tikroms blogybėms bus leista dominuoti. Besaikis Žemės išteklių vartojimas, populizmas, valdžios siekimas bet kokiomis priemonėmis – štai temos, analizuojamos M. Morshuis romane. Jos knygoje pateikiamos per konkrečią dviejų brolių istoriją. Manau, verta drauge su jais išgyventi ir tokią žmonijos ateitį.
