Pasak psichologės, valstybinės šventės tampa svarbios tuomet, kai suvokiame jų prasmę ir turime asmeninį ryšį su minima data. Ji teigia, kad nacionalinės šventės yra puiki proga prisiminti savo šaknis, šalies ir giminės istoriją, apie tai papasakoti vaikams ir drauge patirti, kad Lietuvą kuriame nuolat bei kartu.
„Tremtinių, partizanų, Lietuvos kariuomenės savanorių ar signatarų šeimose Vasario 16-oji vienaip ar kitaip tyliai būdavo minima net okupacijos metais, todėl su tokia atmintimi užaugę vaikai perduoda tai savo vaikams labai natūraliai – valstybės šventė yra ir asmeninė šventė. Jei jokių tautinių tradicijų šeimoje nepaveldėjote, galima jas pradėti kurti patiems. Ritualai padeda įsiminti ir kuria ryšius“, – pasakoja psichologė S. Vizgaudienė.
Ritualai, kuriantys šventę ir ryšį
Anot ekspertės, tautinės šventės neturi tokių griežtų, nusistovėjusių papročių, kaip kalendorinės ir religinės šventės, sutampančios su metų laikų ritmu ir turinčios gilias tradicijas bei papročius. Būtent todėl minint valstybines šventes galima pasitelkti vaizduotę, improvizuoti ir prisitaikyti prie šeimos pomėgių.
Pavyzdžiui, jei kasmet su vaikais šių švenčių proga gaminsite kokį nors įsimintiną, nebūtinai įmantrų patiekalą, kad ir tautinės vėliavos spalvų želė, lankysite muziejų, kopsite į piliakalnį ar drauge su kaimynais giedosite himną ir žaisite stalo žaidimus apie Lietuvą, tą dieną vaikai įsimins nuo mažens.
„Kuo mažesni vaikai, tuo lanksčiau ir noriau priima tėvų siūlomas veiklas. Jos Vasario 16-ąją gali būti vienos, o Kovo 11-ąją ar Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – kitos, bet kasmet pasikartojančios, jau iš anksto žinomos ir laukiamos. Vėliau paaugliams tos šeimos išvykos ar vaišės greičiausiai pažadins nostalgiją, kuri sustiprins ryšį ne tik su švente, bet ir su artimaisiais“, – sako S. Vizgaudienė.
Psichologė pataria vaikams trumpai papasakoti apie minimą datą ir kasmet pakartoti istoriją, praplečiant ir pagilinant žinias. S. Vizgaudienė teigia, kad vertinga kalbėti apie praeitį ir per savo giminės istoriją, net jei tiesioginių sąsajų su istorinėmis asmenybėmis ar įvykiais nėra.
Taip pat galima kartu pavartyti senus šeimos nuotraukų albumus, prisiminti protėvius, jų darbus, o vėliau paieškoti šiandienos Lietuvos žmonių pasiekimų, taip skatinant vaikus pažinti, džiaugtis ir didžiuotis savo šalimi.
„Vaikams paprastai patinka klausytis šaunių istorijų apie savo senelius ir prosenelius, be to – tai lyg priartina prie šalies įvykių ir padeda suvokti laisvės prasmę bei jos kainą. Beje, labai svarbu nepainioti tautiškumo su politika. Vaikų kritinis mąstymas nėra pakankamas, kad atskirtų griežtą kritiką, pasipiktinimą politikais, socialinėmis problemomis nuo požiūrio į savo prigimtinę šalį apskritai – į jos kultūrą, paveldą, istoriją. Todėl reikėtų vengti apibendrinimų ir labai aiškiai pasakyti, kuo didžiuojatės“, – aiškina psichologė.
Simbolių ir atributų svarba
Lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ komunikacijos ir korporatyvinių ryšių vadovė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė pastebi, kad artėjant įvairioms valstybinėms šventėms parduotuvėse pirkėjai ima vis labiau ieškoti šventinių atributų, kurie taip pat yra neatsiejama šventinių tradicijų ir jų ritualų kūrimo dalis.
I. Trakimaitės-Šeškuvienės teigimu, valstybinės atributikos paklausa labiausiai padidėja būtent prieš Vasario 16-osios šventę – jai žmonės ruošiasi intensyviausiai.
„Valstybinės atributikos asortimente turime visus metus – apie pusantro šimto prekių, nuo smulkių suvenyrų iki beveik dviejų metrų ilgio vėliavų. Likus kelioms dienoms iki šventės, pastebime, kad pirkėjai aktyviai perka suvenyrines vėliavėles, tušinukus, ženkliukus ir aprangos detales – tautinių spalvų šalikus, riešines, pirštines, kojines, veido dažus. Šiemet valstybinę šventę ruošiantiems minėti pirkėjams siūlome ir naujovę – raudoną Vyčio vimpelą. Tai – prailginto trikampio formos vėliava, kuri yra ypač populiari Skandinavijos šalyse“, – pirkėjų įpročius pastebi I. Trakimaitė-Šeškuvienė.
Kad šventiniai atributai, pavyzdžiui, vėliava, himnas ar kiti valstybę pristatantys simboliai sustiprina šventinę dvasią, pastebi ir psichologė. Pasak jos, tuomet galima viską įprasminti vaizdiniu ir suvokti įvairiomis formomis: per spalvą, formą, muziką. Ji priduria, kad atributika, pavyzdžiui, aprangos detalės, taip pat turi prasmę.
„Juk smagu pasipuošus trispalve kepure ar pirštinėmis įsilieti į švenčiančią minią ir sutikti ten kitus, panašius į save. Taip siunčiame žinutę, savotišką linkėjimą aplinkiniams ir sulaukiame atsakymo. Tuomet lengva pajusti, kaip auga bendrystės jausmas – lyg aikštėje per krepšinio varžybas.
Beje, iškėlus trispalvę nebūtinai deklaruojama – „esu lietuvis“ pagal tautybę. Tai gali būti tiesiog pagarbos ženklas šaliai, kurioje gyvenama dabar ar su kuria sieja artimas ryšys, nors gimtoji kalba ir nėra lietuvių. Simboliai valstybinių švenčių proga gali kurti ryšį ir dialogą tarp visų šalies gyventojų – pagal kiekvieno norą ir poreikį įsitraukti“, – kalba S. Vizgaudienė.
