– Nuo kada esate rašytoja?
– Man kiekvienas, parašęs istoriją, yra rašytojas! Savo pirmą istoriją parašiau būdama ketvirtoje klasėje, taigi rašytoja esu nuo tada. Tai buvo istorija apie kiaulę vardu Alisa. Jeigu jus domina, kiek jau laiko mano kūriniai publikuojami, atsakymas yra... 25 metus? 30 metų? Pakankamai ilgai, kad žinočiau, jog tai geriausias darbas pasaulyje ir jo nekeisčiau į nieką kitą.
– Ar visada žinojote, kad būsite rašytoja?
– Man visuomet patiko pasakoti istorijas. Ilgą laiką svajojau būti rašytoja, bet taip buvo ne visada. Turiu pripažinti tai, kas jus gali šokiruoti: kai buvau jauna, aš tikrai labai nemėgau skaityti. Neįtikėtina, ar ne? Maniau, kad skaityti knygas yra nuobodu. Nemačiau prasmės tai daryti. Taip buvo todėl, kad neradau tinkamos knygos. Ieškoti TOS knygos yra kaip ieškoti gero draugo. Tai gali užimti daug laiko. Ir TA knyga kiekvienam žmogui yra skirtinga. Man TA knyga buvo „Šarlotės voratinklis“. Jums tai gali būti grafinė novelė, paveikslėlių knyga, negrožinis kūrinys ar linksma knygų serija.
Svarbiausia, kad radę tinkamą knygą – kuri privers jus juoktis, verkti arba padės suprasti pasaulį šiek tiek geriau – pamatysite, kaip skaitymas gali pakeisti gyvenimą. Taigi, jei dar neradote TOS knygos, nenustokite skaityti. Bandykite. Ji laukia jūsų netoliese lentynoje. Kai ją rasite, tikrai tai suprasite.
– Kas jums labiausiai patinka būnant rašytoja?
– Visą dieną galiu dėvėti pižamą ir kurti istorijas. Kaip galėčiau to nemėgti? Kalbant rimtai, geriausia mano darbo dalis yra susitikimai su jaunaisiais skaitytojais. Daugybė mano skaitytojų dar tik atranda, kokia svarbi knyga gali būti – kaip ji gali nuvesti į stebuklingą vietą ar padėti suprasti, kas dedasi jų širdyje. Tie skaitytojai turi viltį. Jiems rūpi sąžiningumas, teisybė. Jie nebijo būti nuoširdūs. Mane jie labai įkvepia.
Be to, jeigu jiems patinka mano knygos, jie elgiasi su manimi kaip su roko žvaigžde.
– Ką patartumėte tiems, kurie nori būti rašytojais?
– Mano svarbiausias patarimas yra būti atkakliems. Taip, aš parašiau savo pirmąją istoriją ketvirtoje klasėje, bet mano knygos nebuvo išleistos iki tol, kol sulaukiau trisdešimties.
Štai trumpa istorija: vos nepasidaviau, kai rašiau knygą „Tas vienintelis Aivenas“. Prisimenu, galvojau, kad mano idėja yra beprotiška! Kas norėtų skaityti knygą, kurioje istoriją pasakoja gorila? Vieną dieną stovėjau prie šiukšliadėžės su rankraščiu rankose ir bandžiau kartą ir visiems laikams nuspręsti, ar turėčiau jį išmesti. Bet žinojau, kad noriu papasakoti Ivano istoriją. Užbaigiau pirmąjį juodraštį ir nusiunčiau jį redaktoriui. Po daugybės peržiūrų knyga buvo išleista ir vėliau laimėjo Niuberio medalį! Taigi suraskite istoriją, kuria tikite, redaguokite, perrašykite ir smagiai praleiskite laiką. Jūs būsite nustebinti to, ką galite padaryti.
Kitas patarimas būtų skaityti, skaityti ir dar kartą skaityti. Aš tvirtai tikiu, kad skaitydama kaip įmanoma daugiau knygų tampu geresne rašytoja.
– Esate parašiusi knygų iš gorilos, šuns, medžio perspektyvų. Kodėl jums patinka toks pasakojimo būdas?
– Yra du dalykai. Pirma, pasakotojai, kurie yra ne žmonės, gali suteikti jums naują požiūrį į pasaulį. Jie leidžia pasakyti ir pamatyti dalykus, kurių kitu atveju galėtumėte nepastebėti. Kalbant nuoširdžiai, aš manau, kad kartais lengviau į žmones žiūrėti ne žmogaus akimis.
Aš taip pat mėgstu bandyti išsiaiškinti, kaip koks nors veikėjas kalbėtų. Kaip gorila mąsto? Dėl ko nerimautų raudonasis ąžuolas? Tai skatina mane pasigilinti į daugybę dalykų ir man tai labai patinka. Rašyti už savo komforto ribų yra tikrai smagus iššūkis.
– Koks yra jūsų mėgstamiausias maistas?
– Spragėsiai. Duokit man dubenėlį karštų, sūrių, sviestinių spragėsių ir aš jausiuosi lyg patekusi į rojų. Bent jau iki tol, kol turėsiu valyti tarpdančius siūlu.
