Pagal šią knygą rankų šešėlių teatras „Budrugana“ jau kuria teatralizuotą pristatymą, skirtą festivalio „Vaikų knygų sala“ žiūrovams. Šiais metais jis vyks lapkričio 18–19 dienomis naujoje festivalio erdvėje – Menų spaustuvėje.
Apie knygos ir pasirodymo kūrybos užkulisius kalbamės su Vaiva Rykštaite ir pasirodymo režisiere Sigita Pikturnaite-Kamanduliene.
– Vaiva, papasakok apie šios istorijos atsiradimo aplinkybes. Kaip suprantu, nusprendei išleisti ją pati, be leidyklos tarpininkavimo?
V.: Gerai atsimenu, kai mergaitėms pradėjau sekti šitą pasaką: važiavome iš pašto ir jos dėl kažko susimušė automobilyje. Tada pradėjau kurti ekspromtu. Jos sukluso. Man pačiai patiko tas tarakonas, norėjosi jam suteikti daugiau gyvybės. Kuriant kitas istorijas prisidėjo ir mano dukros – Indraja kūrė dalį apie ateivį, Žemyna išgalvojo keistąjį butą, kur viskas atvirkščiai. Taip pat labai stengiausi, kad tekstas būtų trumpas. Skaičiau mergaitėms garsiai, ir jei tik mačiau, kad dėmesys nušokdavo kitur – tryniau.
Taip, knygą leidžiu pati. Tai yra vienuolikta mano knyga, tad jaučiuosi pribrendusi šitam žingsniui. Motyvacija leisti knygą savarankiškai kilo iš smalsumo: kaip ten viskas vyksta? Ir, žinoma, dėl to, kad dėstau kursą „Kaip parašyti ir išleisti knygą“ – jo dalyviai dažnai nori knygas leisti savarankiškai, o aš beveik neturiu, ką jiems patarti.
Dabar, kai jau leidybos reikalai į pabaigą, matau, kad tai tiesiog vadyba. Man, kaip kūrėjai, tai nuobodu, nors aš puikiai susitvarkau (man atrodo). Įdomiau kurti, rašyti, derinti iliustracijas, o visa, kas po to, nuobodūs techniniai ir finansiniai klausimai. Vis linkiu sau kaip nors gyvenimo būdą persidėlioti taip, kad daugiau kurčiau ir mažiau save reklamuočiau, bet dirbant su Lietuvos rinka per didelė prabanga turėti savo literatūros agentą.
– Sigita, kuo tave sužavėjo „Baisiau už tarakoną“?
S.: Man patinka, kad tekstas nėra didaktiškas, jis nieko nemoko, o tiesiog pasakoja trumpas istorijas apie labai skirtingus žmones nebandydamas jų kaip nors teisti ar aukštinti. Skaitytojas pats gali nuspręsti, kaip jis vertina kiekvieną šios knygos veikėją ir tas trumpas istorijas.
– Kokie šios pasakos pavertimo teatralizuotu pasirodymu iššūkiai?
S.: Kūrybos procesas – visiškas žaidimas! Pradėję darbą su rankų šešėlių teatro „Budrugana“ aktoriais Egle, Veronika, Domu ir Martynu labai daug laiko praleidome tiesiog kalbėdami, skaitydami kūrinį. Dalijomės savo pačių istorijomis ir patirtimis, analizavome istorijas ir jų veikėjus. Viena iš būsimo pasirodymo aktorių ne itin mėgsta tarakonus, tad kūrybinis procesas tikrai labai smagus – vis nutinka koks nusipurtymas „oi, kaip šlykštu“ ar nuskamba kokia smagi istorija iš asmeninės patirties apie susidūrimą su šiuo ne visų mėgstamu vabalėliu.
Rankų šešėlių teatras specifinis, juk čia pagrindiniais „aktoriais“ tampa rankų šešėliai, ši forma kiek apriboja, tačiau ir suteikia netikėtų raiškos galimybių. Tad nemažai laiko skyrėme tiesiog tyrinėdami šį formatą ir mėgindami ieškoti, kaip kurį personažą sukurti, ir pan. Kadangi festivaliui „Vaikų knygų sala“ ruošiame teatralizuotą knygos pristatymą, pasirodymui nutarėme naudoti knygos iliustratorės Patricijos Bliuj-Stodulskos iliustracijas. Tad šiuo metu repeticijose bandome viską sujungti į vientisą vaizdą – originalų knygos tekstą, iliustracijas ir rankų šešėlius.
– Vaiva, kaip kilo mintis iliustruoti savo knygos pasikviesti Patriciją Bliuj-Stodulską?
V.: Per knygų mugę man kažkas padovanojo D. Zavedskaitės ir Patricijos knygą „Paštininkas ir serbentai“, kuri man pasirodė tokia keista, ypatinga, labai išsiskyrė iš kitų. Vėliau paprašiau pažįstamos man rekomenduoti keletą iliustratorių. Patricija buvo sąrašo virušuje. Kai atsidariau jos profilį iškart supratau, kad čia ta pati anos knygos iliustratorė! Tai iškart jai ir parašiau.
– Ar iš anksto turėjai lūkesčių savo istorijos iliustracijoms?
V.: Ne! Nesu iliustratorė, todėl daviau laisvę Patricijai. Manau, ji knygos istoriją unikaliai išpildė. Jos iliustracijos atrodo lyg vaikiškos, bet lyg ir skirtos suaugusiesiems, tokios tikrai ypatingos, neįprastos. Man jos labai patinka, tikiuosi, kad patiks ir vaikams.
– Kodėl pagrindinis šios knygos personažas tarakonas?
V.: Nes jis yra kontroversiškas herojus. Jo niekas nemėgsta, bet jis vis tiek egzistuoja. Be to, tarakonas gali matyti, kas vyksta namuose iš skirtingų perspektyvų: grindų, lubų, spintelių vidaus, palovio ir t. t. Pati vaikystėje siaubingai bijojau tarakonų ir dabar jų nemėgstu, todėl tam tikra prasme gal norėjau juos prisijaukinti? Man jie tokie šlykštūs, bet kartu ir mistiški. O vaikai, pastebėjau, kaip tik jų nebijo – mano dukroms tai dar vienas vabalas.
– Sigita, o kokį tarakono personažą nusprendėte kurti pasirodyme?
S.: Jis bus šiek tiek komiškas ir tarsi „nukritęs iš mėnulio“ (ar kito buto), smalsiai tyrinėjantis pasaulį ir jo gyventojus. Taip pat aktoriai skyrė nemažai laiko ieškodami paveikiausio ir įtikinamo tarakono personažo, sukurto iš rankų šešėlio. Galiu išduoti, kad jis labai mielas.
– Kaip sprendžiate keliavimo po skirtingus daugiabučio butus motyvą?
Čia mums padeda knygos iliustratorės Patricijos kurtos ir pasirodymui kiek adaptuotos iliustracijos.
– Vaiva, kodėl savo istorijoje pasirinkai skalbimo miltelių ant tarakono motyvą?
V.: Jei atvirai – nežinau! Tiesiog taip pasąmonė sužaidė, kai reikėjo pagauti dukrų dėmesį joms improvizuojant pasaką. O paskiau, aišku, jau galima visokių prasmių pripaišyti – kad tai tarsi mėginimas būti kažkuo kitu, kad kiti tave mėgtų ar nepatebėtų, ir pan.
– Pasakoje kalbama apie butelius iš džino, savo vidiniame pasaulyje paskendusią, galbūt išprotėjusią rašytoją, atmintį praradusią senutę – kokią reikšmę socialinės temos ir įvairovė turi tavo knygoje?
V.: Na, rašytoja tikrai neišprotėjusi! Čia veikiau aš pati arba bet kuri kita rašytoja, visiškai pasinėrusi į savo kuriamą pasaulį. Kol neturėjau vaikų, taip tikrai gyvendavau – tarp kavos puodelių ir peleninių, nežinodama kas vyksta kitur. Tik peleninių knygoje nebeliko, nes rūkyti jau seniai nebe cool. O kiti personažai… Norėjau, kad jie būtų skirtingi ir kad vaikai galėtų kai kur atrasti save arba pažįstamus žmones. Geriantis tėtis knygoje atsidūrė labai sąmoningai. Laikausi požiūrio, kad knygos turi atlikti dvi funkcijas: lango ir/arba veidrodžio. Langas – kai knyga suteikia skaitytojui, šiuo atveju vaikui, progą pažvelgti į kitą, jam svetimą pasaulį. Veidrodis – kai istorijoje atpažįsti save. Nepatogi tiesa, bet visi žinome, kad geriančių tėvų yra ne vienas ir ne du. Stengiausi tai pavaizduoti žaismingai, jautriai ir su viltimi.
Senutė su šimtu kačių man atrodo yra tokia klasika, kad negalėjau be jos apsieiti. Gal ir nuvalkiota, bet mano vaikams labai patiko jos personažas, kuris turbūt žmonių sąmonėje jau bemaž mitinis. Kiekvienas šios knygos peronažas man svarbus, ką nors reiškiantis. Vienas juokingas, kitas liūdnas, kaip ir gyvenime…
– Sigita, o kokią pagrindinę mintį jūs išskaitėte tekste ir atnešite į pasirodymą?
Vieną mintį išskirti nėra lengva, nes tekstas daugiasluoksnis ir žinučių čia galima rasti daug. Vis dėlto visai mūsų kūrėjų komandai labiausiai patinka mintis apie žmonių įvairovę – visi esame labai skirtingi ir dėl to pasaulis yra gražus. Tačiau festivalyje pasirodymo tikslas – pristatyti knygą, parodysime tik keletą istorijų siekdami sužadinti būsimų žiūrovų smalsumą paimti knygą į rankas ir ją perskaityti.
– Tiesa, pasakoje veikėjai gyvena pandemijos sąlygomis. Vaiva, kodėl grįžai į tuos laikus?
V.: Iš tikrųjų tai knygą rašiau senokai, kai pandemijos atsiminimai buvo itin švieži, bet viskas su leidyba užtruko ilgiau, nei planavau. Vėliau buvo siūlymų išbraukti tą dalį apie pandemiją, bet ji užima labai mažą dalį. Pasakoje pandemija yra priežastis, dėl kurios visi lieka namuose. Tačiau lygiai taip pat namuose liekame ir šiaip sirgdami, tad manau, vaikai vis tiek galės puikiai susitapatinti su tekstu, net jei ir nepamena pandemijos. Be to, pandemija buvo didelis istorinis įvykis – gerai, kad vaikai sužinos apie jį, galės tai išsamiau aptarti su tėvais. Beje, paskutiniai knygos puslapiai palikti tušti – čia vaikai kviečiami nupiešti, kaip atrodo jų pačių namai ir gyvenimas, kai visi serga.
– Kokius įsivaizduoji šios knygos skaitytojus?
V.: Mane labiausiai nervina klausimas „kokio amžiaus vaikams skirta knyga?“, nes nuoširdžiai nežinau, ką atsakyti, ir nemėgstu tokio spraudimo į rėmus. Pavyzdžiui, mano šešerių metų Indraja mėgsta, kai jai skaitau kūdikių knygas. Aštuonerių metų Žemyna skaito paaugliams skirtus komiksus. Manau, tėvai patys žino, jaučia, kas įdomu jų vaikams, ir knygas turėtų rinti pagal vaiką, o ne pagal amžiaus žymą „skirta 8–10 metų vaikams“. Apskritai, tikroji geros pasakos esmė ir tikslas įtikti visiems – nuo mažo iki seno.
– Sigita, o ko tikėtis ir laukti žiūrovams, kurie ateis į pasirodymą festivalyje „Vaikų knygų sala“? Kokio amžiaus auditorijai jis bus skirtas?
Šešėlių teatras visada turi tam tikros magijos, o čia žiūrovai išvys su rankų šešėliais kuriamus įvairius veikėjus – magija tik padidėja! Rekomenduojame vaikms nuo 5 metų, tačiau tikime, kad pasirodymas bus įdomus visiems.
Ačiū!
Literatūros festivalį „Vaikų knygų sala“ organizuoja VšĮ „Mokyklų tobulinimo centras“ įkurta literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
