– Sonata, esate daug metų veikiančio inovatyvaus kūrybinio ugdymo darželio „Strazdanėlės“ įkūrėja, muzikos mokyklos „Vaikas ir muzika“ direktorė, viena leidyklos „Muzikija“ vadovių. Tikrai patyrėte: ką mažiems duoda ankstyvas muzikinis lavinimas?
– Pirmiausia – jautrumą pasauliui. Svarbu, kad vaikas girdėtų muziką ir pasiilgtų kažko labai nuostabaus. Patiko garsaus amerikiečių pedagogo, muzikos teoretiko Edwino E. Gordono pasakymas, kad vaikas net nesupranta, ką į jį dedi, jis juk neskiria, mažorą ar minorą dainuoji, bet informacija jame kaupiasi. Menas – muzikavimas, šokis, dailė – vaikui tampa natūralia gyvenimo dalimi, ne kokiu nors mokslu ar pastangų reikalaujančia veikla. Vaikai natūraliai sužino, kad gyvenimas yra menas, o menas – gyvenimas. Užtat reikėtų kuo daugiau sudėti mažyliui nuo gimimo iki devynerių metų, nes tuo metu galutinai susiformuoja smegenų struktūra, tada, pati pastebiu ir galiu patvirtinti, dažnam ateina tam tikros krizės laikas, vyksta mažai pokyčių. Labai klystame per ilgai laukdami. Mažiukų smegenys – dar lanksčios, imlios.
Ketverius metus dirbau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigtoje grupėje, kur rengėme ikimokyklinio ugdymo rekomendacijas, dabar su kita grupe parengėme ikimokyklinio ugdymo gaires. Tad daug metų gilinuosi į šią sritį ir galiu pasakyti: meninis ugdymas yra viskas – žaidimas, kalba, estetika, matematika, pažinimas, tyrinėjimas, kūrybiškumas, kultūra, bendravimo įgūdžiai. Kaip smagu žaisti muzikinius žaidimus ir lavinti kalbą, pažinti spalvas žaidžiant teatrą, šokant šokius suprasti matematines sekas, piešiniuose fiksuoti pirmuosius rašmenis. Per meną pažinti gamtą, kultūrą, pasaulį.
– Šiandien daug kas augina hiperaktyvius vaikus ar tokius, kuriems nustatytas autizmas. Jiems muzika gali padėti?
– Vaikai turi nepaprastą mokymosi ir pokyčių potencialą. Kiekvienas yra unikalus, turintis teisę būti gerbiamas ir vertinimas dėl savo išskirtinumo, augimo bei vystymosi ritmo. Pamenu autistą berniuką, kuris, būdamas „Strazdanėlėse“, dalyvavo visuose muzikiniuose-teatriniuose projektuose drauge su kitais. Po kiek laiko susitikę su tėvais sužinojome, kad jis domisi muzikinėmis programomis, kuria muziką. Kita mama pasakojo, kad vaikas, buvęs nedrąsus ir kompleksuotas, po meninio ugdymo užsiėmimų pradėjo dalyvauti skaitovų konkursuose, ten užima pirmąsias vietas. Panašių istorijų žinau daug. Noriu, kad darželio ir mokyklos auklėtiniams muzika taptų savastimi, kad atėję į Filharmoniją jie žinotų, ką čia daryti. Siekiu atverti kuo daugiau vaiko kalbų per meną, inžineriją, gimnastiką, teatrą, kad jis kurtų, o ne laužytų.
Man labiausiai patinka žiūrėti į vaikus, kai ruošiamės dideliam muzikiniam projektui. Negaliu atsistebėti, kiek daug patiriame, kaip paaugame: mokame palaukti, išgirsti, judėti tyliai, gerbti muzikantus, girdėti, kas vyksta aplinkui, pasirūpinti mažesniais – didesni juos paima už rankos ir nuveda, kur reikia. Tiems vaikams nebus problemos prieiti prie bet ko ir paklausti, ko reikia. Jaučiame savo draugą, kuris juda šalia. Ką ir kalbėti apie tai, kad vaikai žaisdami dainuoja, šoka. Viskas vyksta per muziką. Madingas, bet tikslus žodis – holistinis ugdymas. Muzika sužadina visus pojūčius, o tai būtina holistiniam ugdymui.
– Kaip su vaiku nepaklysti pasaulio triukšme, formuoti jo muzikinį skonį?
– Formuoti vaiko skonį reikia kuo anksčiau. Tai daroma pateikiant daug įvairios muzikos – nuo klasikinės iki šiuolaikinės – pavyzdžių. Vaikui viskas yra gražu, o nuomonę „negražu“ dažniausiai suformuoja taip sakantys suaugusieji. Mažiukai yra smalsūs, pagaulūs ir įsijaučiantys. Tereikia stabdyti suaugusius, kad neįvertintų, jog kažkas yra „nesąmonė“. Čia tas pats, kas bijoti voro. Jei kartą jį pamatęs parodei, kad labai išsigandai, vaikas taip pat ims jo bijoti.
Vieni specialistai sako, kad svarbu, jog mama klausytų muzikos ar dainuotų tai, kas jai pačiai labai patinka, o jei muzika leidžiama kaip fonas, būtų gerai, kad išsiskirtų aiškus atskirų instrumentų – fleitos, smuiko ar fortepijono skambesys. Mažiausiems patinka žemesni tonai, augant toleruojami ir aukštesni tembrai. Dirbdama su vaikais, visada stengiuosi atskirti melodiją, ritmą ir žodį.
Kūdikiams geriausia – dainavimas be teksto, muzikos pjesės be žodžių, jiems iki metų mamos ir tėčiai galėtų dainuoti naudodami garsiažodžius „ba“, „ma“, „te“. Tekstą naudokite, kai kalbatės su vaiku, jam ką nors pasakojate, o muzikuodami stenkitės, kad jis išgirstų kuo daugiau melodijos ir ritmo įvairovės. Nes jei dainuojate su žodžiais, vaikas koncentruojasi į juos – aplinkoje jų yra daugiau nei muzikos. Siūlyčiau nepabijoti greta tos muzikos, kuri šeimai patinka, pridėti ir neįprastų, keistesnių skambesių, neužsidaryti ir, pavyzdžiui, bent kartą per mėnesį ateiti į koncertą Filharmonijoje, nepaskęsti tik popkultūroje. Į ją vaikai ir be pastangų labai gerai reaguoja, ten yra ritmas, pagal jį galima šokti.
– Kaip pati susidomėjote ankstyvuoju muzikiniu ugdymu? Ir ar pritaikėte žinias, su vyru, trombonininku ir garso režisieriumi Petru Kričena augindami tris savo vaikus?
– Buvo 2000-ieji, kai pirmąsyk susitikau su profesore iš Amerikos Beth Bolton. Tai buvo pirmi mokymai Lietuvoje, kur galėjome patirti, ką reiškia ankstyvasis muzikinis ugdymas, kai muzika yra bendravimo būdas, kai vaikai, tėvai ir mokytojai puikiai susišneka dainuodami, judėdami, skanduodami. B. Bolton buvo profesoriaus, pasaulyje žinomo muzikos pedagogikos tyrinėtojo, E. E. Gordono kolegė, bendražygė ir jo idėjų skleidėja.
Į pamoką, kur buvo kalbama apie muzikinio ugdymo ankstyvame amžiuje naudą, atėjau su aštuonių mėnesių dukrele Beatriče ant rankų. Tai, ką išgirdau, labai sudomino ir nuo tada įsitraukiau į ankstyvojo muzikinio ugdymo judėjimą pasaulyje ir Lietuvoje, nebegalėjau sustoti. Su grupe entuziastų muzikų rengėme konferencijas, kursus muzikos mokytojams, dalyvavome tyrimuose. B. Bolton tapo mūsų mentore, 7 kartus lankėsi pati, kviesdavo kitus muzikinio ugdymo specialistus, šie skaitė paskaitas, vedė praktikumus ir pamokas su vaikais. Ji yra pagrindinė figūra, pristačiusi E. E. Gordono muzikos mokymo teoriją ir praktiką Lietuvoje.
Prieš 20 metų, kai gimė Bernardas, mamos įkvėpta įkūriau mokyklėlę visai šeimai „Strazdanėlės“ Vilniuje, šiuo metu veikia ir du vaikų darželiai. Bernardas ir Beatričė mokėsi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje. Tiesa, dukrai pritrūko ryžto ją pabaigti ir įeiti į muzikinį kelią, ji studijuoja lietuvių kalbą ir medijas, tačiau ir toliau skambina pianinu, gali groti įvairiais instrumentais, lengvai prisijungė prie grupės studentų šventėje, grojo elektrine gitara. Muzika jai – ne profesija, o gyvenimas. Bernardas studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra violončelininkas. Penkiolikmetė Žemyna groja smuiku ir fortepijonu mūsų įkurtoje muzikos mokykloje „Vaikas ir muzika“.
– Kaip gimė jūsų projektai vaikams, kuriuos pristatėte teatruose, renginiuose, dabar – ir Nacionalinėje filharmonijoje?
– Viskas klostėsi natūraliai. Pirmieji spektakliai mums sekėsi, tai augino sparnus. Vienu etapu tyrinėjome, kiek liaudies muzika yra paveiki vaikui, kiek greičiau jis ją supranta nei sukurtą muziką, – taip siekėme folklorą atnešti į šeimą. Įnikome į folkloro projektus. Penkis projektus sukūrėme su Veronika Povilioniene, Skirmantu Sasnausku, jau anapilin išėjusiu Algirdu Klova ir kitais. 2004-aisiais į sceną pirmąsyk pakvietėme mamas su kūdikiais. Pamenu, atėjusi šviesaus atminimo režisierė Dalia Tamulevičiūtė negalėjo atitraukti akių ir sakė: „Štai čia – tikrasis teatras!“. Vaikai scenoje veikė, kaip jiems įdomiausia ir smagiausia čia ir dabar, mes juos tik provokavome. Mažieji nuoširdžiai, be vaidinimų, o žaisdami, autentiškai kūrė teatrą.
„Vienaragio istorija“, kurią netrukus rodysime Nacionalinėje filharmonijoje, mums ypatinga. Šiuo projektu 2017 metais pradėjome ciklą „Klasikinė muzika vaikams“. Pagal šią muzikinę istoriją yra sukurta muzikinė knyga „Vienragio mįslė“. Šiuo projektu mes pristatysime šiuolaikinę muziką, kurioje yra neįprastų ritmų, skambesių, taip pat tai puikus programinės muzikos opusas. Muzikinės istorijos „Vienaragio mįslė“ libretą sukūriau drauge su muzikologe Jolanta Vaišviliene, muziką parašė kompozitorė Diana Čemerytė, kostiumų dailininkė – Rita Kosmauskienė.
Scenoje išvysime „Strazdanėlių“, „Vaikas ir muzika“ auklėtinius drauge su profesionaliais muzikantais, Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ jaunučių choru. Visi drauge pasakosime fantastinę muzikinę misteriją apie Vienaragį, kuris, nukritęs nuo debesies, ieško kelio namo. Žemėje jis atranda stebuklingas savo rago galias ir, išgelbėjęs mūsų pasaulį nuo ekologinių nelaimių, susidraugauja su vietiniais gyventojais. Bet kaip jam rasti kelią namo?
Kito koncerto įkvepiantis kontekstas – tai Geoffroy de Pennart’o knyga „Muzikalioji karvė Sofija“ – mano bičiulės ir bendramintės prieš dešimtmetį parvežta iš Vokietijos. Pagal ją „Strazdanėlėse“ sukūrėme įvairių projektų, koncertų, spektaklių. Kai prieš ketverius metus su leidykla „Muzikija“ vadove Indre Šeputiene išvažiavome į Frankfurto knygų mugę, kurios garbės svečiai buvo prancūzai, vos įžengus į jų stendą mums į akis iš plakato žvelgė gerai pažįstama muzikalioji karvutė Sofija. Tad neįsigyti teisių išleisti šią knygą tiesiog negalėjome.
Koncertą apie Sofiją galima sukurti kokį tik nori – nuo klasikinės muzikos iki džiazo, roko. Filharmonijoje rinksimės klasikinę versiją, gros Čiurlionio kvartetas, dainuos Jomantė Šležaitė-Paukštė. Kvarteto muzikantai ne tik atliks smagius įvairių stilių kūrinius kvartetui, bet ir drauge su dainininke Jomante žais teatrą, kad vaikams koncertas būtų tikra šventė. Juk teatralizuoti koncertai vaikams, o ypač patiems mažiausiems, – geriausias būdas pažinti muzikos pasaulį. Pažinsime styginius instrumentus, klausysime jų skambesio po vieną ir drauge. O svarbiausia – karvė Sofija yra labai smagi ir įdomi muzikantė, siekianti savo tikslo, nebijanti sunkumų. Ji moko nenukabinti nosies, tikėti savo galiomis. Jei ne iš pirmo karto – iš šešto pasiseks (šypsosi).
