Literatūros pažinimo programos „Vaikų žemė“ ir Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos organizuojamas festivalis jaunuosius knygų mylėtojus, juos lydinčius suaugusiuosius bei keturkojus draugus pakvies į nuostabų gamtos kampelį – Anykščių Dainuvos slėnį. „Nuotykiai tęsiasi“ vyks birželio 10–11 d., per šias dienas literatūros šventėje lankytojai išvys teatralizuotus pasirodymus, koncertus, galės sudalyvauti tikroje knygos premjeroje ir teatralizuotuose pasirodymuose.
– Mudu kalbėjomės beveik prieš metus, tada sakei, kad norėtum parašyti knygą paaugliams ir suaugusiesiems. Kokiame taške esi dabar?
– Vis dar norėčiau parašyti istoriją tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems (ją esu pradėjęs), bet viskas stovi vietoje, nes sulaukiu to malonaus spaudimo iš savo gerbėjų, kurie nori naujų knygų. Tad nelieka nieko, kaip užsibūti prie savo dabartinių skaitytojų amžiaus – tiek prie mažesnių, tiek prie 8–12 m.
Paaugliams noriu rašyti, bet kol kas baisu, nes pirmiau reikia užmegzti su šia auditorija ryšį. Susitikimuose su skaitytojais pirmokais-penktokais yra vienaip, ir visiškai kitaip, kai dalyvauja ir šeštokų. Ten jau kitas pasaulis ir kitoks bendravimas, tie patys bajeriukai, kaip jaunesniems, nebetinka. Bet vis tiek manau, kad pavyks rasti laiko parašyti paauglių knygų parodiją ir užmegzti su jais ryšį per humorą – tokia mintis vis dar išlieka.
O dėl knygos suaugusiesiems – vis juokaudamas sakau, kad dažnai gaunu žinučių iš tėvų, jie prisipažįsta, kad kai vaikai užmiega, patys skaito mano knygas. Tad gal nėra prasmės rašyti atskirai suaugusiesiems, jeigu jie ir taip mane skaito?
– Kaip, tavo akimis, pastarieji metai atrodė vaikų literatūros lauke?
– Jeigu atvirai, nelabai domiuosi tuo, kas vyksta šiame lauke. Jau senokai pagavau save, kad kuo mažiau domiuosi, ką veikia kiti, tuo daugiau laiko lieka paties idėjoms atsirasti, joms įgyvendinti. Aišku, kai knygas išleidžia bičiuliai, pasidomiu ir paskaitau. Dar pasidžiaugčiau, jeigu atsirastų daugiau populiariosios literatūros vaikams, kuri jau pradeda rastis.
Vis dėlto skaitytojai paskui man rašydavo, kad pasiėmę vieną ar kitą knygą labai nustebo, kad stilius tarsi dirgėliškas, o pavardė viršelyje – visai kita. Būčiau už tai, kad kiekvienas rašytojas atrastų savo balsą. Tuo labiau, kad kalbame apie populiariąją literatūrą, o šiame žanre sužaisti galima daugybe variantų.
– Galbūt pradžioje taip jau būna, kad tik įžengę į šį lauką rašytojai šiek tiek mėgdžioja tekstus, nuo kurių atsispiria?
– Tiesa! Dabar, štai, mano moralizavimas atsisuko prieš mane. Aš irgi taip dariau su pirma „Domo ir Tomo“ knyga, kai kurios kitos mano istorijos aiškiai įkvėptos Roaldo Dahlo. Tik mano mėgdžiojimas buvo saugesnis, nes labiau orientavausi į užsienio rašytojus (juokiasi). O kai rašytojas, kuriuo bandai sekti, visai šalia, lengva tokį judesį pastebėti.
Man panašiai buvo su pirmąja knyga, kurioje labai aiškiai matėsi Vytauto V. Landsbergio – mano, mano vaikų rašytojo krikštatėvio – įtaka, bet dar žaliam rašytojui tai galima atleisti. O grįžtant prie klausimo apie literatūros lauką, atrodo, vis dar nedaug rašytojų bando taikytis prie šiuolaikinio skaitytojo – šių dienų vaiko.
Manau, būtent tai šiandien ir turi daryti rašytojas, norintis, kad vaikas vietoje telefono ar xbxo pultelio į rankas paimtų jo knygą. Aišku, visada galima ir toliau rašyti tam mistiniam savo vidiniam vaikui ar kritikui, o paskui murmėti, kodėl vaikams neįdomios mano parašytos knygos, nors aš jiems prieš nosį mojuoju gautais apdovanojimais.
– Per tuos metus pakalbinau nemažai vaikų rašytojų, daugelis jų apgailestavo, kad literatai į vaikų rašytojus tarsi žiūri iš aukšto. Taip pat, palyginti su suaugusiųjų literatūra, trūksta didesnio kritikų dėmesio. Ką apie tai manai?
– Kaip save vertini pats, kaip į save žiūri, taip tave matys ir kiti. Lygiai taip pat ir šiuo atveju –nereikia nusivertinti, reikia pasitikėti savimi ir daryti savo iškėlus galvą, nepaisant, ar rašai vaikams, ar suaugusiesiems. Kai prieš šešerius ar septynerius metus atėjau į vaikų literatūrą, visi irgi apie tuos dalykus kalbėdavo. Mano nuomone, reikia tiesiog rašyti įdomias knygas ir tave pradės gerbti net tie poetai ir rimtieji rašytojai, kurie seniau žiūrėdavo iš aukšto. Ir man būdavo, kad štai, čia Dirgėla kažkokį popsą kepa, o dabar Vilniaus knygų mugėje prieina su savo vaiku ir ieško mano naujausios knygos nepamiršdami paklausti kaip sekasi ir padėkodami, kad jų vaikai eina iš proto dėl skaitymo.
O dėl kritikų dėmesio, tai pats jo gaunu labai daug. Tiesa, man kritikai yra mano skaitytojai, nes knygas rašau būtent jiems, ir viena trečioko padėka per instagramą su 9 rašybos klaidom man yra didesnis įvertinimas negu gautos premijos iš kritikų, iš švietimo ar kultūros ministrų rankų. Stengiuosi daryti tai, ko kiti iki manęs vaikų literatūroje nėra darę, išeiti iš tų tradicinių rėmų: tiek rašant prekybos centruose ar kitose neįprastose vietose, siekiant parodyti vaikams, kad šiuolaikinis rašytojas nėra užsidaręs bibliotekoje, tiek su vaikų rašytojų muzikos grupe ar išėjus į gatvę padovanoti savo knygų...
Noriu, kad vaikai matytų, jog šiuolaikiniai rašytojai nenuobodūs. Jie lygiai tokie pat kieti kaip vaikų mylimi tiktokeriai, dainininkai ar youtuberiai. O tada ima keistis ir vaikų požiūris į patį skaitymą bendrąja prasme.
– Kokiose viešose vietose teko rašyti?
– Kad ir vitrinoje „Raštinėje“ miesto centre. Kartais žmonės už lango atsistodavo ir išsitraukdavo telefoną. Nesuprasdavau, ar jie fotografuoja, ar filmuoja. Nusišypsau, o jie toliau laiko iškėlę telefoną (juokiasi). Bet man patiko, kad tave, rašantį knygą, gali stebėti vitrinoje iš lauko.
Kai rašiau „Ikea“ parduotuvėje, nors šalia manęs ir buvo iškaba, skelbianti, kad Tomas Dirgėla rašo knygą, žmonės vis tiek prieidavo ir sprausdavosi prie ekrano aiškindamiesi apie daiktų matmenis, prašydavo patarti dėl geriausios spintos ar kitokių dalykų.
Rašydamas „TELE2“ salone ėmiau kitaip žiūrėti į konsultanto darbą, kiek jam reikia kantrybės. Taip pat visą rašymo procesą buvo galima stebėti tiesiogiai per youtubą, tad buvo smagu bendrauti su skaitytojais atsakinėjant į jų klausimus. Įprasčiausia buvo rašyti „Caffeine“ kavinėse, nes ten aplink daug kas sėdėdavo prie kompiuterių. Be to, ir be oficialių rašymo iššūkių šiose kavinėse esu parašęs porą knygų. Tačiau buvo įdomu pamatyti, kad skirtingose rajonuose renkasi visai kitokia publika – vienokia „Akropolyje“, visai kitokia Paupyje ar Žalgirio gatvėje…
Artimiausi mano iššūkiai – per septynias dienas parašyti knygą maisto prekių parduotuvėje ir per vieną parą be sustojimo degalinėje. Man tai žiauriai smagu, nes vaikai į rašytojo darbą ima žiūrėti visai kitaip, be to, užėję gali gyvai stebėti, kaip gimsta nauja knyga.
– Kas dar įdomesnio nutiko tavo gyvenime per šiuos metus?
– Išsigrynino kai kurie dalykai, supratau, kad vaikų literatūroje jau esu taip įsitvirtinęs, kad galiu drąsiai žengti ir į kitas mažiau išbandytas sritis. Iš pradžių turėjau planą rimtai judėti su muzika suaugusiesiems, tačiau drauge su Justinu Žilinsku įsivažiuojame su elektronine muzikos grupe „Knygų vaikai“. Kadaise būdami penkiese grodavome bibliotekose ir vaikams mokyklose, o dabar išaugome į festivalius ar miesto šventes ir mūsų klausytojų auditorija tapo visa šeima. Tad savo muzikinius sumanymus ir idėjas pasilieku šiam projektui, apie kurį vienas muzikos profesionalas yra pasakęs: „Jūs kaip Solo ansamblis – tik vaikams.“
Taip pat judėsiu į stendapo žanrą. Gruodį jau turėjau penkių dienų miniturą „Skaitymas kenkia medžiams“ po didžiųjų Lietuvos miestų didžiųjų bibliotekų didžiąsias sales. Išsibandžiau stendapo pasirodymą vaikams ir tėvams, o tokio dalyko visai šeimai Lietuvoje dar nebuvo. Viskas pavyko, dabar laukia pasirodymai poroje festivalių ir kitur. Šį žanrą toliau plėsiu, nes kokybiško humoro vaikams labai trūksta – vasarą atsiras youtubo kanalas, kuriame vaikai turės savo podcastą ir kitų su humoru susijusių dalykėlių. Ir dar žengsiu į stendapą suaugusiesiems – nežinau kaip pavyks, būsiu nušvilptas ar palydėtas plojimais, bet žiauriai nekantrauju išsimėginti. Kaip man sykį pasakė Mantas Stonkus, gerą humoro jausmą turintiems žmonėms priklauso ateitis. Ir aš jam pritariu šimtu procentų!
– Palyginti ne taip seniai pradėjai rašyti vaikams, ir štai – tu vienas populiariausių lietuvių rašytojų. Kada pajutai, kad TAI vyksta? Ar daug prie to dirbai, turėjai susigalvojęs kopimo į populiarumo olimpą planą?
– Nuo pat pradžių, gal nuo trečios savo knygos, pradėjau dalykus daryti taip, kaip man atrodė, kad juos reikia daryti. Nors iš šono susilaukdavau įvairių komentarų, kad darau nesąmones, tikri knygų autoriai taip nedaro, esu ne rašytojas, o verslininkas…
Pradžioje išleidęs pirmąsias knygas dar pasukdavau galvą, ką apie mane pasakys vaikų literatūros kritikai, vis norėjau, kad pagirtų. Bet tuoj supratau, kad jeigu eisiu tokiu keliu, tai praeis dešimt metų, o aš ir toliau sukinėsiu galvą ir svarstysiu, ką apie mane galvoja kiti. Ir ką daryti, kaip rašyti, kaip su kuo bendrauti, kad tik galvotų kuo geriau!
Žinojau, kad jei noriu pasiekti daugiau negu kiti, reikia eiti kitu keliu, kuriuo iki manęs dar niekas nėjo. Ir tai galioja turbūt visose srityse. Taip žingsnis po žingsnio ir ėmiau tolti nuo to stereotipinio rašytojo paveikslo.
Neatkapstau tos vietos, kai įvyko lūžis. Tiesiog kaip kažkada savo karjeros pradžioje, taip ir dabar darau viską pagal save. O tavo įvardytas TAI dar neatėjo – viskas dar tik įsivažiuoja (mįslingai šypsosi).
– Ar šlovė turi kainą?
– Prieš porą dienų važiavau Vingio parke dviračiu į savo renginį be šalmo, nes nenorėjau, kad plaukai smarkiai susiplotų. O ir šiaip suaugusiesiems šalmas nėra privalomas. Ir štai tos pačios dienos vakare gaunu žinutę iš mamos, kurioje ji piktinasi, kad važinėju be šalmo ir rodau blogą pavyzdį vaikams, nes jiems esu autoritetas.
Arba sykį rugsėjo pradžioje apsimiegojęs palikau vaiką mokykloje ir skubėjau į repeticiją. Įvažiavau kitai mašinai į galą, išlipo vairuotojas, jis man kažką leptelėjo, aš jam atgal – visiems sunku pirmąsias rudens dienas pasibaigus vasarai (juokiasi). Viską supildėme, tada tas vairuotojas sako: „O jūs ne tas rašytojas? Mano dukra beveik visas jūsų knygas perskaitė.“
Taigi visada turiu būti nusiteikęs, kad esu matomas ir dėl to, kaip elgiesi viešumoje, atsakomybė didesnė. Turint galvoje, kad mane atpažįsta ir pačiose keisčiausiose situacijose – štai kad ir po savo stendapo Kaune užsukau į kavinę Laisvės alėjoj, jau buvo vėlus šeštadienio vakaras, veiksmas verda. Prie staliuko šalia manęs taip pat švenčia nemaža moterų kompanija, tai pašūkauja, tai uždainuoja, matosi jau tikrai linksma. Ir tik staiga visos nutyla, o kažkuri, girdžiu, tyliai klausia: „Palaukit, čia ne šitas rašytojas?“ Tada pradeda ginčytis, gūglinti, kol galų gale atsisuka į mane ir kelios jų padėkoja, kad dėl manęs jų vaikai pamilo knygas.
– Kokį save, kaip rašytoją, regi po dešimties metų?
– Manau, knygų rašymas bus antroje ar trečioje vietoje, o pagrindinė veikla bus kitokia.
– Kodėl?
– Nes vaikų literatūroje jaučiuosi įsitvirtinęs, paleidęs dirgėlizmo (termino autorystė vienos skaitytojos mamos) virusą – kad ir dabar būtų galima imti ir drąsiai sumažinti rašymo apsukas ar keliones pas skaitytojus, jie ir toliau taip pat skaitys mano istorijas, lauks naujų knygų. Tiesiog, kai įsitvirtini vienoje vietoje, visai sveika neužsisėdėti ir bandyti judėti dar kitur. O tas dar kitur bus muzika ir stendapas , nuo kurių, tikiuosi, lygiai taip pat kasdien kaifuoti kaip tai darau dabar kaip vaikų rašytojas.
– Šių metų festivalyje „Nuotykiai tęsiasi“ pristatysi savo knygą, girdėjau, kad bus ir raudonas kilimas, ar gali apie tai plačiau?
– Kadangi festivalio tema – draugystė, gavau pasiūlymą šia tema parašyti knygą. Žmonės pirmąkart ją pamatys tik festivalyje per iškilmingą knygos atidengimo ir pristatymo ceremoniją, kokios dar nėra turėjusi jokia kita knyga. Raudonu kilimu skaitytojai žengs į knygos premjerą, nes knyga visada nusipelno didelio dėmesio, o visi, kurie ten bus, jausis ypatingas. Nes kiekvienas knygas skaitantis žmogus, ypač vaikas, kasdien turėtų taip ir jaustis – juk jis SKAITO! Dar bus žurnalistų, fotosienelė, televizijos kamerų su tiesiogine transliacija, dovanų… Žodžiu, lauks tikras šou, o visi atvykę bus lygiavertė jo dalis!
– Ką apie šį festivalį galėtum pasakyti ten dar nė karto nesilankiusiems?
– Festivalio puslapyje vartojama mano citata (beje, gal jau baigėsi jos galiojimo sutartis, reikia pasitikslinti), tuoj surasiu. Štai: „Kai vienoje gražiausių Lietuvos vietų susirenka laimingos šeimos, smalsūs vaikai ir vasariškai nusiteikę knygų vaikams autoriai – gero nelauk. Lauk žiauriai gero!“ „Nuotykiai tęsiasi“ yra reiškinys, o tam prieštarauti galėtų tik tie, kurie čia niekada nesilankė.
Tie žmonės, kurie sako, kad vaikai nesidomi knygomis, turėtų atvažiuoti ir patys pamatyti, kokios būna vaikų akys pamačius gyvai savo mėgstamą rašytoją. Čia susirenka skaityti mėgstantys vaikai, o tie, kuriems knygos nuobodu, išvyksta iš festivalio visiškai pakeitę nuomonę. Kertu lažybų, kad šios dvi „Nuotykiai tęsiasi“ dienos vaikams ir tėvams paliks didesnį įspūdį negu likusi vasara su atostogomis, ledais ir kelionėmis!
