Paskatino pandemija
Knygos teksto autorė poetė Marija Meilė Kudarauskaitė atskleidė, jog poemos apie Vilniaus įkūrimo legendą iniciatorius prieš dvidešimt metų buvo jos anūkas Lukas. Šis, būdamas dar trečiokas, , paprašęs močiutės vaidinimo apie Gediminą. Vaidinimui tėtis išdrožė kardą, pagamino skydą, o Lukas suvaidino kunigaikštį, smarkiai mojuodamas kardu (daugiau, nei buvo numatyta scenarijuje).
Tačiau pasibaigus vaidinimui, poemos rankraštis kažkaip pasimetė tarp popierių ir dviems dešimtmečiams nugrimzdo į užmarštį. Tik per pandemiją, kai buvo daugiau laiko būti namuose ir susitvarkyti popierius, poema išvydo dienos šviesą. Atrastasis tekstas šiandien jau tapo knygele, kurios redaktorė buvo jau minėto Luko mama, o išleido leidykla „Pamėginčius“.
Paklausta, iš kur semiasi kūrybiškumo, Marija Meilė Kudarauskaitė prisiminė sunkų pokario Lietuvos gyvenimo kontekstą. Jos mama kilusi iš Aukštaitijos, tėtis iš Dzūkijos, tačiau atstumai buvę dideli ir iki 14 metų ji savo senelių iš tėvo pusės veik nepažinojo. Pirmasis susitikimas įvyko tėvo šeimai dramatiškomis aplinkybėmis, kai buvo sudeginti senelių namai, senelis vos liko gyvas, o tėvo jauniausioji sesuo nušauta parsidavusio milicijai partizano. Tuo metu būdama paauglė ji prie tetos kapo pirmą kartą išgirdo močiutės raudotą dzūkių moterų raudą. Pasakodama apie unikalų to krašto kultūros reiškinį, kai nuo raudų žodžių sunku išbūti, kad net širdis plyšta, poetė apibendrina, kad ir jos eilėraščiai yra tikras išsiraudojimas... „Aš nebūčiau pakėlusi gyvenimo, jei ne mano galia išsiraudoti“, – sakė ji. To, žinoma, negalima pasakyti apie jos gyvą ir žaismingą poeziją vaikams.
Poetė, aktorė, pedagogė M. M. Kudarauskaitė yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 1985 m. Parašė ir išleido knygas vaikams: „Vorų žemėlapiai“ (1977), „Po dangaus kepure“ (1982), „Ar vingri kalbos gaida“ (1989), „Ant karalių kelio“ (2002), „Vaikystės skaitiniai“ [6–8 m. vaikams] (2014), „Mano mažutės dienos“ (2016). Į du garso diskus įrašė muzikinę-literatūrinę kompoziciją vaikams „Spindulių pirščiukai“ (2008). Išleido poezijos rinkinius: „Rymojimai“ (1979), „Tako šviesa“ (1984), „Žodžio valanda“ (1989), „Kęstaičių žemaičiai“ (1993), „Sekunde, smėlio karaliene“ (1997), „Mitra ir plunksna“ (2000), „Pažado žemės žybsniai“ (2003), „Tik valandos gėlėta skiautė“ (2007), „Kasdienė“ (2008), „Vasaržiemis“ (2009). Jos kūryba spausdinta eilėraščių rinkiniuose „Būdravimai“ (2012) ir „Nuošalė“ (2015).
Iliustracijose liejasi Vilnius
Knygos dailininkė Loreta Uzdraitė savo iliustracijas sakmei pavadino tarsi vaizdo kūrimu tekstui. „Gedimino sapno“ vaizdinį raktą suradusi gana lengvai, – skaitydama rankraštį ieškojusi eilutės, kuri kalbintų ir išreikštų jausmus. Poemos tekstas mintyse jai piešė Vilniaus vaizdus, kur Vilnelė, banguojančios kalvos, miškai, o juose vilkai ir daug kitų veikėjų:
„Čia valdovas Gediminas
Į medžioklę suvadinęs
Visą būrį palydovų
Taurą milžiną nukovė.
Vyrai prie laužų budėjo,
Kunigaikštis jau ilsėjos.
Paryčiu sargai prisnūdo –
Tąsyk Sapnas ir įsprūdo.
Su visa svita sapnovų
Gediminą jie apstojo.“
Tą vaizdą reikėjo labai greitai fiksuoti, nes atsibudus (tekstą ji ir sapnuodavo), būna, kad vaizdai pabėga... Iliustratorė demonstravo pirmuosius pieštuku padarytus eskizus, po to spalvinės gamos ir kompozicijos paieškas kompiuterinėje programoje. Taip kiekvienam piešiniui dėliojami elementai, kuriantys kompoziciją, kol sukuriama iliustracija, galiausiai nukeliaujanti į knygą. Kuriant iliustracijas stengtasi eiti dekoratyviu keliu, o ne realistiškai vaizduoti gamtos peizažus. Sakmės tekstas sukurtas kaip spektaklis, tad ir iliustracijos atrodo tarsi scenografija: vilkai kaip aktoriai, jų galvos kyšo iš kostiumų.
Kai Loreta pati dar buvo maža, jai labai patikdavo vartyti iliustruotas knygas, ypač lietuvių autorių. Tyrinėdama iliustracijas pati sau susikurdavo vaizdinius, į kuriuos žiūrint gimdavo naujos istorijos, ir tik paskui skaitydavo tos knygos tekstą. Tad ir dabar stengėsi iliustruoti taip, kad vaikams būtų įdomu, kad jie sau atrastų kažką naujo. Knygos vaikams yra didelė kūrybos terpė, kurioje gali plačiai reikštis dailininko fantazija.
Knygos dailininkas esąs kaip burtininkas su burtų lazdele. Tačiau kūrybiniame procese mostelėjimas lazdele kartais įvyksta labai greitai, o kartais tenka užsibūti ilgiau. „Gedimino sapno“ iliustracijos piešėsi labai smagiai ir greitai, net pati stebėjosi, kad viskas taip liejosi, jog nesinorėjo nei valgyti, nei miegoti. Loretos vyras liudijo, kad tuo metu, kol gimė knyga, ji gyveno lyg sapne nuo ryto iki vakaro. Jos mintys buvo kalne, miške, išeidavo ir ilgai negrįždavo.
Jis matydavęs ją vaikštančią Vilnelės pakrantėm, kalnais ir ji mintyse piešdavo tą siaubą, vilkus. Nematydavęs jos su kardu, bet jautęs, kad ji yra kovotoja. Ji įsijausdavo į Gediminą ir kaudavosi. Bet kaudavosi ne kardu, bet pieštuku. Ir dėliodavo kompiuteryje priešus, draugus ir pasikviesdavo paklausti nuomonės, pašnekėti, pakritikuoti, nors pati žinojo, kaip bus. O ką ten kritikuoti? Garsiai perskaito tekstą ir vėl išeina į kitą pasaulį. O tas pasaulis toks, kurį pati turi pergyventi. Šito nepapasakosi kitam, kol pati neperėjo, nesudėliojo, neišpildė..
Svarbus yra tas momentas, kai reikia savo mintį užrašyti ant lapo. Tikrai būna, žmonių, kurie sako – sapnavau, o ryte atsikelia ir užmiršta. Arba neatsimena, apie ką sapnas buvo. O tą mintį pagauti Loretai gerai sekėsi, gan greitai viskas įvyko. Tai tas greitumas buvo tame, kad ji greitai fiksavo visus šablonus. Tokia krūva lapų – šitas tinka, šitas netinka. Stalai nukrauti ir darbas, kuriame gyveno visa esybe. Žinoma, kad yra žmonių, o Loreta viena iš tų, kurie įsijaučia į veiklą tiek, kad kartais ją reikia stabdyti. Ir ji nesustojo, o padarė.
Jubiliejui skirtas renginys
Dailininkė grafikė Loreta Uzdraitė jau yra sulaukusi knygos meno konkurso „Vilnius 2016“ diplomo už Antano Baranausko knygos „Anykščių šilelis“ iliustravimą. Šioje knygoje iliustratorė pasižymi kitokiu braižu, atidumu spalvoms ir detalėms.
Pristatymo metu poemos autorė Marija Meilė Kudarauskaitė sakė, kad jos vienos pavardė ant knygos viršelio yra didelė neteisybė. Iš tikro ši knyga esanti tik jos „sprigtas“, o iliustracijų gobelenas yra didelis Loretos Uzdraitės nuopelnas. Pirmasis smuikas knygoje yra vizualinis, o tekstas esą tik pritariantis balsas. Pati iliustratorė prieštaravo iliustravusi tekstą, kuris ją labai įkvėpė. Būtų buvę kitaip, jei nebūtų poetinės žaismės, tokių netikėtų personažų kaip sapnovai, o ne tik Lizdeika ir Gediminas.
Vilniaus miesto 700-ųjų metinių jubiliejui skirtame renginyje be teksto ir iliustracijų autorių dalyvavo knygos redaktorė Raminta Bunkienė, gitaristas, muzikos kūrėjas ir atlikėjas Juozas Martinkėnas ir renginio vedėjas pedagogas, filosofas, biblioterapijos asociacijos narys Morkus Vidas Dusevičius.
Knygą, skirtą ne tik ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikams, bet ir Vilniaus miesto svečiams, skaitantiems anglų kalba (vertėjas į anglų kalbą Rimas Užgiris) galima įsigyti interneto knygynuose.
