Įdomiausios tradicijos pasaulyje: Velykų zuikis ar bobutė – kas lanko vaikus?

Nors Velykos laikomos svarbiausia krikščionių švente, per kurią minimas Kristaus prisikėlimas, iš tiesų šventės šaknys yra pagonybėje. Vieni baltų genčių atstovų lietuviai tikėjo kosminiu kiaušiniu, kuris simbolizavo pasaulio pradžią ir atgimimą.

Vakarų šalyse įvardijama Eostrės šventė, per kurią buvo pagerbiama saksų vaisingumo ir pavasario deivė Eostrė (arba Ostara). Deivės simbolis buvo triušis, kuris pasirinktas neatitiktinai, nes visi jį puikiai žino dėl puikaus veisimosi.

Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad angliškas žodis „Easter“ (liet. Velykos) kilęs nuo senovės germanų pavasario deivės Eostrės vardo.

Manoma, kad Velykų zuikis į Ameriką atkeliavo apie 1700-uosius kartu su vokiečių emigrantais. Legenda pasakoja, kad zuikis dėdavo spalvotus kiaušinius geriems vaikams, todėl mažieji padarydavo net specialius lizdelius, kuriuose gyvūnas galėdavo palikti morkų, jei jie išalktų.

Tradicija iš Pensilvanijos valstijos išplito po visą šalį ir iki dabar kiaušiniai tapo ne tik spalvoti, bet ir saldūs, šokoladiniai ar net pilni žaislinių staigmenų. Aišku, verta vaikams priminti, kad zuikiai ar kiškiai kiaušinių nededa, jie yra žinduoliai. Kiaušinis yra apvalios Žemės ir atgimimo simbolis.

Tiesa, triušiai kai kuriose šalyse nėra taip liaupsinami, tad Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje rengiamos didžiosios Velykų zuikio medžioklės, kurių tikslas – sumažinti jų populiaciją, nes jie neigiamai veikia biologinę įvairovę ir laikomi kenkėjais.

Velykinius kiaušinius ir dovanas ne visur atneša zuikis, kiškis ar triušis.

Pavyzdžiui, Australijoje didžiausia pavasario šventė pasitinkama su Velykų bilbiu (lietuviškai dar vadinamu triušiniu bandikutu) – nykstančiu į triušį panašiu žvėreliu.

Šveicarijoje yra velykinė gegutė, o kai kuriose Vokietijos dalyse vaikus lanko Velykų lapė ar Velykų gaidys.

Norvegijoje Velykų simbolis yra mažas geltonas viščiukas (Påske kylling), kuris dažnas ir tose šalyse, kuriose populiarus zuikis.

Švedijoje ir Suomijoje vaikus savotiškai sveikina Velykų ragana, kuri, pasak legendų, atskrenda Didįjį trečiadienį arba ketvirtadienį ir verčia vaikus atlikti sunkius darbus. Šiuolaikiniai vaikai patys persirengia raganomis ir eina nuo durų iki durų sveikindami su Velykomis ir prašinėdami saldainių.

Viena įdomiausių legendų, kas atneša saldumynų vaikams, egzistuoja Prancūzijoje. Sakoma, kad Didįjį penktadienį kiekvieno miesto ir kaimelio bažnyčių varpai skrenda (jie net atvaizduojami su sparneliais!) į Romą gauti palaiminimo ir pakeliui prigriebia saldainių, kuriuos išdalija vaikams grįžę per Velykas sekmadienį.

Tai susiję ir su katalikų tradicija, kad nuo Didžiojo penktadienio iki sekmadienio varpai nutyla pagerbdami Kristaus mirtį.

O giliai tikintys italai atsisako papildomų atributų – vaikams ten dovanas įteikia tėvai ir seneliai.

Lietuvos vaikus dažniausiai aplanko Velykų bobutė, arba Velykė, dažnai vaizduojama kaip geraširdė senutė su dviračiu vežimaičiu.

„Pasakojama, kad ta senutė pamiškėje, padedama kiškučių, gražiausiais raštais margina kiaušinius ir Velykų rytą, dar iki saulei patekant, paslapčia ypatingais rateliais atveža juos dovanų vaikams.

Pačios Velykės vaikai, kad ir kaip laukdami, stengdamiesi neužmigti ar kuo anksčiau atsikelti, niekada nepamato. Nelygu Lietuvos regionas, ta vaikus apdovanojanti būtybė dar buvo vadinama Velykų diedu, Velykiu. O Klaipėdos krašte vaikams margučių dovanų atridendavo ne Velykų bobutė, o zuikis“, – pasakojo Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinės veiklos koordinatorė Gailė Vanagienė.

Įdomu tai, kad, skirtingai nuo Kalėdų Senelio, bandymai vaikus aplankyti persirengus Velyke nebuvo labai populiarūs. Velykų bobutės paliktus margučius vaikai rasdavo ant palangės, netoli įėjimo, prie krosnies, krikštasuolėje arba ant savo pagalvės, po lova, net bate (klumpėje).

„Dažnai vaikai, laukdami šio apsilankymo, paruošdavo ir išpuošdavo Velykės margučiams skirtą vietą – krepšelį, medžiaginį maišelį ar tam skirtą dėžutę. Arba pagamindavo specialų puošnų lizdelį tokiems kiaušinukams sudėti. Kartais dovanotų margučių tekdavo ir ilgiau paieškoti, net sodą, kiemą apeiti, pirtį aplankyti“, – šyptelėjo Gailė.

Velykų bobutė, kaip ir Kalėdų Senelis, apdovanodavo tik gerus vaikus, kitiems vietoj margučio pasitaikydavo rasti paliktą virtą bulvę arba akmenį. Tačiau geriems vaikams kartu su margučiais, jeigu Velykės funkciją atliekanti mama ar kūma (krikštamotė) buvo turtingesnės, palikdavo ir įvairių skanėstų – kepinių, riešutų.

Kūmai (krikšto tėvai) per Velykas ir Atvelykį dovanodavo margučių ir susitikę kai kurie pridėdavo vaikams kitų rankų darbo dovanų. Vyresni vaikai ir patys aplankydavo savo kūmus.

Kadangi visi žinojo, kad Velykės primargintų kiaušinių dažniausiai palikdavo tėvai, tai šie irgi būdavo apdairūs – naktį, vaikams miegant, arba primargindavo kiaušinių vaikams nematytais raštais, arba apsikeisdavo su kaimyne, kad skirtųsi nuo namuose įprastai išpuoštų margučių.

„Virtas kiaušinis vaikui tuomet buvo skanėstas, o dar ypatingais raštais gražiai numargintas, paslaptingos būtybės atneštas! Net suaugusieji pasakoja apie ypatingą laukimą, gražius vaikystės prisiminimus ir liūdesį, kai jiems paaugus ir supratus, iš kur tie margučiai atsiranda, tradicija nutrūksta.

Velykės dovanotus margučius vaikai labai brangindavo, saugodavo, kad nesudužtų, juos valgydavo paskutinius. O jiems sudužus labai nusimindavo. Tačiau išmintingų močiučių dėka būdavo ir taip, kad kokioje pirtyje atsirasdavo papildomai Velykės margučių palikta“, – tradicijomis dalijosi G.Vanagienė.