Moko per patirtį
Kauno marių regioninio parko Lankytojų centro administratorius Evaldas Makrickas sako, kad Skandinavijos šalių gamtos mokyklose mokomasi praktiniu būdu: išeinant į lauką, susipažįstant su tam tikrais gyvūnais, augalais ir procesais, kurie vyksta gamtoje ir kurie yra stebimi gyvai.
„Paprastose mokyklose teorinis mokymas vaikams nėra toks patrauklus ir ne visi vaikai yra linkę įsisavinti informaciją, kuri yra pateikiama mokytojo, kuris nelabai entuziastingai perteikia pasakojimą ar nėra labai įsigilinęs į savo temą. Tuo tarpu gamtos mokyklose darbuojasi gamtosaugos specialistai, gamtininkai, kurie turi patirties dirbant tiek su vaikais, tiek su suaugusiais, todėl suranda būdų perteikti žinias nenuobodžiai. Šias praktikas perėmėme ir Lietuvoje veikiančiose saugomų teritorijų gamtos mokyklose“, – komentuoja jis.
Anot Kauno marių regioninio parko atstovo, kaip ir Skandinavijos, taip ir Lietuvos saugomų teritorijų gamtos mokyklose viskas vyksta per patirtį: vaikams kartais duodama paragauti tam tikrų uogų, kitą kartą net ir molio gabaliukų, ko mokytojai įprastose mokyklose tikrai neleidžia.
„Skandinavijos gamtos mokyklose, kiek žinau, mokytojai su vaikais į gamtą išvyksta ne vienai dienai, o su nakvyne. Sugalvoja nakvoti kažkokioje uoloje ar kitoje vietoje. Jie vaikšto po gamtą, mokosi išlikimo pamokų, stebi, kaip vyksta tam tikri procesai“, – pasakoja E. Makrickas.
Telefoninė karta
Saugomų teritorijų specialisto teigimu, Lietuvoje vaikai gamtoje praleidžia pernelyg mažai laiko, ypač palyginti su mūsų kaimynais Šiaurėje.
„Pavyzdžiui, ne visi pirmokai, kurie atvažiuoja į mūsų regioninį parką, yra buvę miške. Kai paklausi, ar tu esi matęs kiškio kopūstą, tai dažniausias atsakymas – ne. Dabar visuomenė yra šiek tiek prigąsdinta: erkių platinamos ligos, taip pat vilkų ir kitų pavojų. Žmonės tarsi atgrasomi nuo gamtos... O juk žmogus yra vienoje gamtos, biologinės įvairovės grandinėje“, – įsitikinęs E. Makrickas.
Pašnekovas tvirtina, kad nėra viskas vien tik juoda, mat yra ir tokių atvejų, kai patys tėvai yra aktyvūs, jie vedasi vaikus į lauką, daug vaikšto, bet tai yra pavieniai atvejai.
„Labai džiugu, kad patys mokytojai iš įprastų mokyklų imasi iniciatyvos ir veža vaikus į gamtą, nes kitu atveju kai kurie vaikai į mišką nenukeliautų arba nukeliautų tik suaugę ir jiems būtų šokas. Pats buvimas miške, kvėpavimas grynu oru, fitoncidais, kuriuos skleidžia medžiai ir augalai, paragavimas tam tikrų uogų, kurios natūraliai auga miške, saulė stiprina imuninę sistemą. Tačiau dabar auga vadinamoji telefoninė karta. Jei vaikas suirzęs, jam duodamas telefonas, kad jis nurimtų. Galbūt tėvai nenori užsiimti su vaiku, nenori eiti į gamtą, nes taip yra lengviau, bet po to kyla kitų problemų: tampa sunku susikalbėti su vaiku, nes jis nėra įpratęs, kad su juo bendrautų“, – atkreipia dėmesį Kauno marių regioninio parko atstovas.
Saugomų teritorijų gamtos mokyklos vysto ir socialinius vaikų įgūdžius: vaikai bendrauja grupėje, sprendžia uždavinius, pavyzdžiui, sukuria laužą ar pastato pašiūrę nuo lietaus. Vienam būtų sunku tai padaryti, o su grupe – visiškai kitaip.
„Tai yra ne tik gamtosauginis švietimas, ne tik susipažinimas su išskirtinės vertės parkais ar saugomų rūšių gamtos paveldo objektais, bet ir asmenybės, socialinių įgūdžių vystymas“, – akcentuoja E. Makrickas.
Jis priduria, kad edukuojant jaunąją kartą svarbiausia, jog ji pasijustų gamtos dalimi ir suprastų, jog gamta kartais neišsisuka be žmogaus pagalbos, pavyzdžiui, šiukšlės pačios nesusirinks.
„Žmogus yra gamtos dalis – tu negali vien imti. Imdamas iš gamtos, turi jai suteikti kažką mainais atgal, pavyzdžiui, pasodinti medį, sutvarkyti upės pakrantę ar įkelti inkilą. Mes vaikus mokome šio mainų principo, bandome lavinti gamtos tausojimą“, – pažymi gamtininkas.
Paragauti, paliesti, užuosti
Išvykos, žygiai, kartais ir naktiniai, tradicinių vietos apylinkių papročių parodymas ir puoselėjimas – vardija veiklas šalies saugomų teritorijų gamtos mokyklose pašnekovas.
„Mes, kaip Kauno marių regioninio parko gamtos mokykla, pasakojame apie nuskendusius kaimus, senas žmonių istorijas, legendas, kartu prijungiame ir gamtą, ir kultūrą, ir vaikų socialinių įgūdžių vystymą. Žaidžiame daug visokių žaidimų. Būna, kad kartais vaidiname tam tikrus gyvūnus, stichijas ir sekame pasaką: ošia medžiai, o medžius vaidina keli vaikai, skrenda bitės ir pan. Stengiamės, kad vaikai įsisavintų informaciją smagiu būdu – paragautų, paliestų, užuostų, panaudotų kuo daugiau juslių ir nė nepajustų, kad kažką bandė mokytis. Informacija, priimta per patyrimą, savaime lengviau įsisavinama“, – įsitikinęs E. Makrickas.
Jo nuomone, gamtos mokyklas vertėtų įtraukti į mokymosi programas – tai paskatintų daugiau dėmesio skirti gamtai, nes dabar mokytojai išvykas organizuoja iš asmeninių mokinių tėvų lėšų.
„Nėra finansinių galimybių atvažiuoti į gamtos mokyklas bent kelioms dienoms. Apskritai mūsų švietimo sistemoje reikėtų daugiau dėmesio skirti gamtai, o jeigu būtų parama – patys pedagogai vežtų vaikus į mūsų gamtos mokyklas“, – reziumuoja Kauno marių regioninio parko atstovas.
