– Kaip senovės lietuviai minėdavo Adventą – ar jis turėdavo konkrečią pradžią, kaip dabar?
– Žiemos saulėgrįžą, arba kitaip Kalėdas, visame pasaulyje indoeuropiečiai (tai labai plati tautų grupė, apimanti beveik visą Europą ir daugiau) šventė nuo neatmenamų laikų. Kitaip tariant, Kalėdos yra daug senesnė šventė negu krikščionybė. Vėliau krikščionys, suprasdami, kad negalės pagoniškų tautų priversti nebešvęsti Kalėdų, pritaikė jas prie savo mitologijos, perėmė dalį tradicijų. Taip Saulės ir šviesos grįžtuvių šventė tapo Jėzaus gimimo diena. Panašiai buvo pasielgta ir su kitomis tradicinėmis kalendorinėmis šventėmis, o bažnyčios buvo statomos senųjų šventviečių vietoje, pavyzdžiui, po Vilniaus Arkikatedra yra senoji baltų šventovė, Šventaragio slėnis.
O štai Advento, kaip keturių savaičių laukimo tradicija, labiau krikščioniška ir Lietuvą pasiekė su krikščionybe. Katalikams adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas, o tai nebūtinai yra gruodžio pirmoji – šiais metais tai yra lapkričio 27 diena.
Senovės lietuviai veikiausiai neturėjo apibrėžto keturių savaičių laikotarpio, tačiau artėjant šventėms jų natūraliai pradėdavo laukti, todėl laukimo papročių išliko, jie pasiekė mūsų laikus. Tai ir įvairūs draudimai – negalima buvo dirbti kai kurių darbų, ir pastangos nesipykti, būti geresniais, pabūti maldoje. Pavyzdžiui, šiuo laiku negalima nieko skolintis, nes metai bus blogi. Tamsiais žiemos vakarais darbų ūkyje daug nebuvo, tai ir galite įsivaizduoti jaukų vakarojimą – žmonės sėdi prie šilto pečiaus, verpia, mena mįsles, pasakoja istorijas.
Mįslės yra šio laikotarpio svarbi tradicija. Mįslės yra suktos, gudrios užduotys, kurias įveikia įžvalgiausi, protingiausi. Tai tamsos dievo, išminties globėjo ir mokytojo Vėlino sritis. Taigi, laikotarpis iki Kalėdų yra skirtas rimčiai, susikaupimui ir išminties sėmimui pilnomis saujomis. Juk dabar yra kuriamas pasaulis.
– Kokiomis veiklomis siūlote užsiimti su vaikais Advento laikotarpiu?
– Aš siūlyčiau artėjant šventėms tiesiog skirti laiko ir pasidomėti tradicijomis, senosiomis filosofinėmis žiemos švenčių prasmėmis. Tą tinka daryti ir su vaikais – jiems mitologija skambės kaip įdomios pasakos, o suaugusieji pamatys slypinčias perkeltines prasmes. Kam tuo domėtis? Nes čia slypi šimtmečiais kaupta tautos išmintis, kuri praturtina. Nežinoti, tai tarsi turėti palikimą, bet jo neimti, ir protėvių sukaupti milijonai mėtosi tarsi šiukšlės, o mes skurstame (juoiasi).
Mūsų protėviai advento laiku daug laiko leido namie, su šeima, sekdavo pasakas, dainuodavo šio laikotarpio dainas, mindavo mįsles. Kodėl neišmokus keleto dainų, mįslių? Tradicijos tik praturtina šventes. Jei nėra tradicijų, tai kas lieka? Žiburėlis per televizorių, brangios dovanos ir persivalgymas? O štai jei susėdę dainuosite, pasakosite istorijas, minsite mįsles, nė nepastebėsite, kaip vakaras praeis ir tikrai neprailgs.
– Ne visi tėvai turi fantazijos ar žinių sugalvoti užsiėmimus – kur patartumėte ieškoti idėjų?
– Šiuo metu daugelyje miestų kultūros centrai, įvairios dirbtuvėlės rengia pamokėles, kur galima nueiti ir kažko išmokti. Vilniuje, pavyzdžiui, gruodžio 18 dieną, 16 val. Lietuvos nacionaliniame kultūros centre vyks apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ koncertas, kur nemokamai bus galima išgirsti senovines kalėdines giesmes, pajusti to vakaro šventumą, susipažinti su tradicijomis. Vyksta įvairūs pagiedojimai, vakaronės, skirti šiam laikotarpiui. Dažniausiai jie skirti visai šeimai.
Žinių apie tradicijas galima semtis ir internete. Užsiėmimų su vaikais idėjomis visą Adventą dalinsimės „Facebook“ puslapyje „Laumių pėdos“ – nesudėtingi darbeliai, pasakos, tradicijos, dainelės, mįslės. O gal verta atsiversti ir knygų – paskaityti liaudies pasakų, kur daug išminties, išmokti mįslių. O pats svarbiausias dalykas – nepamiršti išeiti į gamtą. Jei tik bus sniego, apsnigtame miške skleisis didžiausi Saulėgrįžos stebuklai. Taip pat kviečiame paklausyti ankstesnių metų Elnio Devyniaragio laiško:
– Dabar mažieji mėgsta staigmenas rasti kas rytą – kaip siūlote daryti jūs?
– Ir aš mėgstu rasti staigmenas, ne tik mažieji (juokiasi). Kalėdos yra šventė, kai laukiame grįžtant saulės. Liaudies dainose labai dažnai minima, kad saulė atneša ir dovanėlių. Gera būti apdovanotam – tiek dvasinėmis dovanomis, tiek ir lepinančiomis materialiomis. Tad kodėl nedžiuginti artimųjų mielomis smulkmenomis?
Žinau, kad yra tėvų, kurie vaikams nepasakoja nei apie Kalėdų Senelį, nei apie laumes, kaukus ar kalbančius žvėrelius, nes neva tai yra melas vaikams. O man atrodo priešingai – vaikams pagal jų amžių priklauso tikėti stebuklais, jie yra pirmas įvadas į gilesnį tikėjimą – jau ne tokį tiesioginį, kad kažkas su maišu dovanų leisis per kaminą naktį, bet subtilesnį – tikėjimą, kad Dievas Senelis keliauja tarp žmonių, už gėrį atlygindamas geru, o už blogį – teisingumu.
Tikėjimą, kad svarbu Dievą Senelį tinkamai sutikti, pavaišinti, o kadangi nežinai, kuris prašalaitis yra tas Dievas Senelis, ir jis gali pasirodyti bet kada, tai nė vienam žmogui, prašančiam pagalbos, negali atsukti nugaros, privalai padėti. Dėl to atveriame duris nuo karo bėgantiems ukrainiečiams: už tai mes negausime iš jų atlygio, bet gausime atlygį iš Dievo. Štai taip ir skleidžiasi senieji pasaulėžiūros principai.
Šią pamoką man pirmiausia davė tėtis – kai buvau vaikas, kuris jau ėmė abejoti Kalėdų Seneliu, ėmiau ir pasakiau tėčiui, kad juo netikiu. O jis tada man pasakė – o aš tai tikiu, jis kiekvieną kartą prieš Kalėdas taip padaro, kad aš turėčiau galimybę pradžiuginti jus dovanomis. Man tai paliko gilų įspūdį. Tas jo tvirtas, nedvejojantis atsakymas – o aš tai tikiu. Šiandien ir aš tvirtai tikiu Seneliu Kalėda. Jei netikėčiau, nerašyčiau vaikams laiškų jo vardu, nepasakočiau jiems mitų, nesistengčiau perteikti Kalėdų šventės prasmės. Ir visi būdai kurti vaikams stebuklus ir tikėjimą, į kurį jie galės atsiremti gyvenime, yra tinkami ir priimtini: ir smulkmenėlės kas rytą, ir pokštus krečiantis nykštukas-kaukas, ir laikas su šeima atsimenant tradicijas, gaminant papuošimus iš šiaudelių, liejant žvakes kalėdiniam stalui, puošiant namus eglės šakelėmis.
– Saldainiai, smulkūs žaisliukai – ar verta vaikus džiuginti tokiomis smulkmenomis papildomai?
– Svarbiausia yra saikas. Viena laukta dovana padarys didžiulį įspūdį ir bus tarsi stebuklas. Kalnas dovanų stebuklo jausmą panaikina, nes to, ko yra daug, negali būti keistas, nepatirtas, retas stebuklas. Tai tampa kasdienybe. Jei daug, reiškia, normalu, įprasta, o ne stebuklas. Miela smulkmenėlė kas rytą gali pagyvinti stebuklo laukimą, bet saikas yra labai svarbus.
– O kuo dar galime pradžiuginti vaikus?
– Artėjant Kalėdoms aš gamindama eilinę vakarienę, plaudama grindis, tvarkydamasi imu dainuoti leliumų dainas. Nesate tokių girdėję? Kalėdinės dainos labai dažnai turi priežodį leliumoj, todėl ir leliumų. Dainuoju, po kelių dainų jau girdžiu, kad ir mano dukrelės ėmė pritarti po eilutę ar kitą. Prieš pat Kalėdas jau puošiame namus ir visos choru traukiame: „Buvo mūsų leliumoj, trys broliukai leliumoj“ arba „Atvažiuoj kalėdos, do Kalėdėlės, lėliu Kalėdos, do Kalėlėl, Gelažų ratais, šilkų botagais, lėlių Kalėdos do Kalėdėl“. Ir nieko daugiau nereikia. Laikas kartu – štai ko reikia vaikams.
Dar yra labai smagūs kalėdiniai žaidimai. Juos žaisdavo būryje, tai galima pakviesti prie šventinio stalo susibūrusią plačią giminę, o jei ne – labai tiks mokykloms ir darželiams. Žaidimai – tai įvairūs rateliai, kurių pabaigoje reikia išpirkti surinktus „fantus“. Išpirkti nebūna sudėtinga, jei netrūksta gudrumo, nes užduotys būna kaip mįslės. Pavyzdžiui, galėčiau užduoti – paliesk lubas su dantimis. Kaipgi jų išsižiojęs sieksite? Na, o gudresnis paims šukas, ir tų šukų dantimis palies lubas. Nereikės jam po to pas dantų gydytoją
– Ar kasmet daryti tokį patį kalendorių ar kažką keisti?
– Man sunku atsakyti į šį klausimą. Advento kalendoriaus su dovanėlėmis ar užduotėlėmis idėja atsirado XIX-XX amžių sandūroje. Taigi, visai neseniai. Senosiose tradicijose nėra tokio kalendoriaus, tad neišeina ir pasakyti, koks pagal tradiciją jis turėtų būti. Bet tai nereiškia, kad laukimo negalima paįvairinti tokiu kalendoriumi.
– Pasidalinkite keletu įdomesnių Advento veiklų idėjų!
– Praėjusiais metais „Laumių pėdų“ puslapyje https://www.facebook.com/laumiupedos/ dalijomės gražios girliandos iš šermukšnių uogų idėja. Tiesiog su adata ir siūlu suveriamos raudonos uogos, galima labai gražiai natūraliai papuošti eglutę.
Kiti natūralūs papuošimai – merkti į išlydytą tikrą bičių vašką prie siūlo pririštą kankorėžį. Jis pasidengia vašku ir išeina nuostabus žaisliukas eglutei ar namams puošti.
Taip pat praėjusiais metais Elnio Devyniaragio kalėdiniame laiške dalijomės video, kaip suverti reketuką iš šiaudelių. Bet jei neturite šiaudų – ne bėda, tą galima padaryti susikarpius gėrimams skirtus šiaudelius. Vaikams tikrai bus įdomu verti, o jei dar išgirs istoriją, ką jie čia daro. Vienam Vėlių namukui susiverti reikės dvylikos vienodo ilgio šiaudelių, adatos ir siūlo. Instrukciją, kaip pasigaminti, rasite čia: https://youtu.be/uUvdcaCURQI
