– Kada prasideda namų ruošimo šventėms ritualai?
– Šiais laikais mes laukiame pradžių, nes laiką suprantame kaip linijinį – gyvenimas prasidėjo ir baigėsi, šventės prasidėjo ir baigėsi, nelaimei, pasibaigia net ir atostogos.
Senovės žmogaus laiko suvokimas buvo cikliškas, jį galima atvaizduoti kaip ratą arba besisukančią spiralę. Tokį pasaulio modelį vaizduoja ir senovinis svastikos ženklas – viskas juda ratu. Taigi ir žiemos šventės natūraliai įsiliejusios į tradicinį kalendorių, ir nėra aiškiai apčiuopiamo taško, nuo kada reikia pradėti joms ruoštis.
Pačios šventės lyg ratu sustatyti atraminiai taškai žymi virsmo momentus, o link tų momentų artėjama palaipsniui, kone nejučiomis. Dabar dažnai piktinamasi, kad prekybos centrai Kalėdoms pradeda ruoštis iškart po Vėlinių, o kartais šventinės dekoracijos ant prekystalių atsiduria greta kapų žvakių. O aš sakyčiau, kad ir gerai! Rudens lygiadienio metu didelėmis apeigomis ir iškilmėmis galutinai užbaigiamas šiltasis, gyvybės kupinas vasaros laikas ir pamažu pasaulį užvaldo tamsa. Darosi šalčiau, dienos trumpėja, lyja, stoja tamsa. Būtent nuo rudens lygiadienio per Vėlines, kaip tamsiojo mirties ir Vėlių laiko kulminaciją, mes keliaujama atomazgos, t.y. Kalėdų, link. Per Kalėdas tamsusis laikas pasibaigia, saulė išvaduojama, dienos pradeda ilgėti. Taigi, natūralu, kad jau nuo Vėlinių, pasiekę tamsos meto tašką, pradedame ruoštis sutikti šviesą.
Visgi nuo Vėlinių iki Kalėdų tamsos metas tebesitęsia, ir visas šis laikas tebėra skirtas bendravimui su protėvių Vėlėmis, susikaupimui, ramiam buvimui, maldai, gyvenimo prasmės apmąstymams – toks filosofinis būvis patiems su savimi.
Būtent todėl iš karto po Vėlinių su šeimomis pradedame dalintis Kalėdų laukimo nedidelėmis užuominomis – turime Facebook puslapį „Laumių pėdos“, kuriame pasakojame, ką šeimos su vaikais galėtų nuveikti – kokį papuošimą pasigaminti, kokią laikotarpį atitinkančią liaudies dainą išmokti, kokią pasaką vertėtų perskaityti su vaikais, ką galima išmokti.
Stengiamės kurti stebuklą šeimoms, kad ilgai laukusios ir mažais žingsneliais artėdamos prie stebuklo, Saulės sugrįžimo, kulminacijoje šeimos galėtų dar perskaityti kalėdinį laišką, ne tik pasakojantį, kokie stebuklai (liaudies dainose dainuojama – ežerai šalo, prasidėjo didely dyvai) vyksta šiuo ypatingu laiku, bet ir patiems atliekant užduotis sudalyvauti tame vyksme. O dalyvauti yra labai svarbu.
Visų kalendorinių švenčių papročiai ir ritualai ir yra skirti tam, kad žmogus, atlikdamas tuos apeiginius veiksmus, prisidėtų prie pasaulio kūrybos. Taigi ir Kalėdų neužtenka atšvęsti, reikia daryti viską, kad Saulė būtų išvaduota ir pas mus sugrįžtų. Neįtikėtina, bet be mūsų pagalbos tai tikrai neįvyks (šypsosi).
Žinoma, pasiruošimas žiemos šventėms intensyvėja joms artėjant. Taip vyksta ir mūsų dienomis, paskutinės dienos prieš Kalėdas – prekybos centrų antplūdis, kai perkamos dovanos, vaišės… Keturios gruodžio savaitės, vadinamasis Adventas, dabar įprasminamas labiausiai. Iki krikščionybės esminė diena buvo gruodžio tryliktoji – krikščionių sutapatinta su šv. Liucija. Manoma, kad nuo šios dienos dienos nebetrumpėja, o stovi vietoje. Todėl šią dieną atliekamos ypatingos apeigos su ugnimi, pagerbiamas namų židinys, nuo dabar labai laukiama Kalėdų. Bet iki namų puošybos dar reikia palaukti – daugiausia puošiamasi paskutinę savaitę, o pagrindinis pasipuošimas – per Kūčias.
– Kodėl tai svarbu daryti?
– Kalėdos yra vienas svarbiausių metų virsmų ne tik gamtoje, bet ir žmogaus sieloje. Žmogaus gyvenimas susietas su gamta. Kai gamtoje tamsu, ir sieloje rimtis, liūdesys, ilgesys. Norint vėl persiversti į šviesą, reikia perieti sunkų išbandymą, dvasinę saulės vadavimo kelionę. Kiekvienam tokios svarbos įvykiui reikia ruoštis, nusiteikti. Mamos ruošiasi gimdymui, neįsivaizduojamos vestuvės be pasiruošimo, net ir laidotuvėms ruošiamasi… Todėl svarbu tinkamai nusiteikti ir Kalėdoms, kaip virsmo metui, virsmo patirčiai.
– Ką būdavo galima ir ko negalima daryti? Kokios moralinės normos besiruošiant šventėms?
– Ruošiantis Kalėdoms, labai svarbu buvo būti maldoje, susitelkime, apmąstymuose. Gamta išgyvena virsmo metą, todėl buvo draudžiami tam tikri veiksmai, kurie gali suardyti, tikima, gamtos tvarką. Pavyzdžiui, šiuo laikotarpiu drausdavo kirsti malkas – manyta, kad gali padegti namus, Negalima verpti, malti girnomis – atlikti sukamųjų judesių reikalaujančius darbus. Taip buvo vengiama sutrikdyti saulės grįžimą. Buvo draudžiama kirpti avis, nes vilna susigadins. Bet esminės pastangos visgi buvo nukreiptos ne į išorę, bet į savo vidų – stengėsi susitaikyti susipykę, būti geresniais vienas kitam, daryti paslaugas ir gerus darbus (šypteli). Jei kas prašo atleidimo, šiuo laiku svarbu yra atleisti.
– Kaip puošdavo namus – kokias erdves ir kaip? Iš ko gamindavo papuošimus?
– Namus stengėsi papuošti tuo, ką turėjo ir kaip mokėjo. Savaime suprantama, kad tokių dekoracijų, kaip šiuolaikinės, nebuvo. Kalėdų eglutė pasaulyje atsirado XVI amžiuje, o Lietuvą per dvarus ir mokyklas pasiekė maždaug XIX amžiuje. Tačiau eglė kaip visžalis medis buvo vertinama ir anksčiau, tiesiog nebuvo papročio visą nukirstą medį nešti į namus. Buvo galima namus puošti eglės šakelėmis, puošyba gyvybingojo medžio šakomis reiškė linkėjimą gyventi, atgimti, todėl ir per laidotuves kelią nuklodavo eglišakiais.
Kalėdoms gamindavo šiaudinius sodus ir įvairius mažesnius papuošimus iš šiaudų – paukštelius, reketukus. Šiaudinis sodas suvokiamas kaip šventas – tai protėvių vėlių nameliai, kuriuose įsikuria tų namų brangūs išėjusieji. Sodo tvėrimas – tai paties pasaulio tvėrimas. Šiaudiniai sodai buvo kiekvienų namų šventos kertės puošmena, juos darydavo įvairių svarbių švenčių proga – įsikėlus į naujus namus, vestuvėms, gimus vaikui. Dabar virš vaikelio lovos kabo įvairios karuselės, o senoji karuselė, kabėjusi virš lovytės apsaugai, buvo šiaudinis sodelis.
Dabar su vaikais dažnai mokyklų ir namų langai puošiami iš popieriaus iškarpytomis snaigėmis. Ir seniau buvo panašiai. Tik senieji karpiniai, mūsų paveldo dalis, buvo kur kas įspūdingesni – smulkios detalės, ištisi piešiniai, vaizduojantys mitinius siužetus, gyvūnus, žmones, gamtą, namus. Iš popieriaus langams puošti karpydavo užuolaidėles, lentynėlėms sijonėlius. Iš popieriaus gamindavo ir girliandas, eglutės papuošimus, nes įmantriau ir nebuvo.
Dar vienas svarbus spygliuotis yra kadagys. Manoma, kad jis apsaugo nuo visokių piktų jėgų ir dvasių, todėl užkišti už balkio kadagio šakelę didžiųjų virsmų metu irgi buvo įprasta.
Šiais papuošimais puošė namų vidų, kambarius, langus. Kabindavo ant lubų. Trobose būdavo mediniai balkiai, tai ant tų lubų daug kas galėdavo kabėti (juokiasi).
– Ar keisdavo austinius rankdarbius į kokius nors kalėdinę tematiką atspindinčius?
– Dabar galima rasti staltiesių, servetėlių su kalėdų seneliais, eglutėmis. O tuomet, žinoma, nebuvo. Labai svarbu Kūčioms stalą apdengti balta staltiese, pačia gražiausia. Yra išlikę duomenų, kad toji staltiesė tik šitai progai ir būdavo klojama, kitoms šventėms būdavo kitų. Kūčioms skirtą baltą staltiesę perduodavo iš kartos į kartą per moterišką liniją. Kiek metų tokiai relikvijai galėjo būti? Galima tik pasvarstyti.
Iš tiesų baltas audinys tuo metu tikrai reiškė šiokį tokį prestižą, nes natūralus linas nėra baltas, jis tokios rusvai pilkšvos spalvos. Norint audinį išbalinti, reikėdavo pasistengti. Bet iš esmės tik namuose išvardyti papuošimai – eglišakės, popierinės girliandos ir karpiniai, šiaudiniai žaisliukai ir sodeliai – ir būdavo naujovė namuose per Kalėdas. Tuo metu nebuvo daug daiktų, nebūdavo kur nusipirkti vis naujų dekoracijų, tai labai kažko išgalvoti ir negalėjo.
– Dabar populiarūs Advento vainikai – ar būdavo kažkas skirto Adventui?
– Advento vainikas nėra nauja idėja, juos kurdavo jau labai senais laikais. Į vainikus statydavo keturias žvakes kiekvienai savaitei po vieną. Tai bendra europietiška tradicija, kas pirmasis ją sugalvojo – vargiai beįmanoma pasakyti. Tačiau ir Lietuvoje advento vainikai būdavo kuriami. Žinoma, gal paprastesni nei šiais laikais, tiesiog iš eglių ir žvakelių.
– Kada viską nupuošdavo?
– Spėkit iš trijų kartų? (kvatoja). Žinoma, kad per vadinamuosius Tris karalius. Bet ši šventė, kaip ir kitos senojo kalendoriaus šventės, atėjus krikščionybei buvo „aplipdytos“ krikščioniškais siužetais. Kas buvo tie trys karaliai senovėje? Sausio 6-ąją Lietuvoje nuo seno vadino Krikštais, Atarašais. Latviai ir lenkai išsaugojo šios šventės dangišką pavadinimą – Žvaigždžių diena. Trumpiausias Saulės „stovėjimo“ dienas nuo Kūčių iki sausio 6–tos Šiaurės Europos tautos siejo su protėvių vėlių sugrįžimo ir lankymosi savo namuose laikotarpiu.
Tuomet sodybas lankė persirengėliai, persirengę lokio, arklio, gervės, ožio ir kitomis apeiginėmis kaukėmis. Persirengėliai giedodavo, linkėdavo namų šeimininkams sėkmės ir gero derliaus, o už tai buvo vaišinami. Tai senovinių toteminių tikėjimų atspindžiai. Persirengėliai vaizdavo saulės vaduotojus, toteminius protėvius. Beje, jie pasirodo ir per Užgavėnes.
Buvo pastebėta, kad praėjus 12 dienų po Žiemos saulėgrįžos (Kalėdų) – sausio 6 d. Diena jau pailgėjusi. Tamsa traukiasi, o tai reiškia, kad namus lankiusios vėlės keliauja atgal į Anapilį. Todėl Krikštų išvakarėse būdavo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis. Kad namų aplinkoje neužsiliktų ano pasaulio būtybės, pastatai buvo „atrašinėjami“ – magiškai pažymimi X ženklu (tai ugnies, Perkūno simbolis. Pasitraukus tamsos metui vėl stoja Perkūno laikas) anglimi, vėliau kreida. Šiuos ženklus piešė ne tik ant namų durų, bet ir langų, tvartų, klėčių, visų kitų pastatų.
Plačiau apie senovines Kalėdų tradicijas rasite www.facebook.com/laumiupedos ir www.instagram.com/laumiu_pedos/
