Tą pripažįsta ir tris vaikus – ketverių, penkiolikos, dvidešimt vienerių metų amžiaus – turintis bei RATO kredito unijai vadovaujantis Vladislav Jančis.
Tiesa, sako pašnekovas, net ir turėdamas ilgą tėvystės ir tokį patį bankininko stažą, jis nėra išradęs visiems tinkančios formulės ar teisingiausio būdo, kaip su vaikais kalbėtis apie finansus, pinigus ir taupymą. Tačiau patvirtina faktą, kad efektyvų pinigų naudojimą, finansų planavimą vaikai perima būtent iš tėvų.
– Papasakokite, kaip ir nuo ko pradėjote su savo vaikais kalbėtis apie pinigus. Kaip vaikus pažindinti su pinigais, asmeniniais finansais?
– Augindami vyriausiąjį sūnų, dabar jau pilnametį jaunuolį, vaikų auklėjimo paslapčių mokėmės sėkmių ir bandymų metodu.
Mūsų, anuomet jaunos šeimos, tėvystės patirtis buvo menka, tad ir dėmesio finansinei edukacijai skyrėme atitinkamai mažiau. Buvome jauni, karjeras pradėję profesionalai. Nors pinigų ir netrūko, elgėmės su jais visai kitaip nei dabar, įgavę patirties. Prieš dvidešimt metų Lietuvos ekonomika buvo sparčiai auganti, galimybių – daugybė, tereikėjo mokėti jomis naudotis, greitai reaguoti į pokyčius, daug dirbti, suktis. Pastangos nulemdavo profesinius pasiekimus ir, atitinkamai, šeimos finansus.
Todėl atrodė teisingiausia dienpinigius naudoti kaip auklėjamąją priemonę. Nors tenka išgirsti ir priešingų nuomonių šia tema, bet mums toks metodas tiko. Juk ir suaugusiųjų pasaulyje daugiau uždirba tie, kurie ir stengiasi labiau. Sūnus už gerus pažymius, pasiekimus mainais gaudavo daugiau pinigų savo reikmėms, už žemesnius – mažiau.
– Vėliau gimė jūsų vidurinioji dukra. Ar jautėtės tvirtesnis perduodamas žinias apie pinigus dukrai, jau turėjote daugiau patirties pažindindamas ją su finansiniais klausimais?
– Kai gimė dukra, jau buvome įsitvirtinę darbo rinkoje ir buvau padaręs karjerą. Finansinė padėtis taip pat buvo gera. Su antruoju vaiku į šeimą atėjo ir nauja taisyklė – turi planuoti savo išlaidas ir savarankiškai mokytis taupyti gaunamus dienpinigius.
Nors auklėjome ir apie pinigus kalbėjome panašiai, dukra labiau perėmė taupymo ir pinigų planavimo įgūdžius nei, pavyzdžiui, sūnus. Jei jai kažko specialaus reikia, ji moka susitaupyti iš gaunamų dienpinigių ir didesnes išlaidas susiplanuoti.
Paauglei merginai išlaidų tikrai daugiau, nes aplinka tokia: draugės, besikeičiančios mados – viskas labai dinamiška ir daugiau iššūkių. Bet, ko gero, ji labiau moka planuoti išlaidas negu mūsų vyresnėlis. Su mažuoju kol kas daugiausia rūpesčių, nes jis pagrandukas ir yra labai lepinamas.
Kita vertus, jis dar labai mažas ir kol kas parduotuvėje naudojame žinomą „zefyro“ (angl. mashmellow test – aut. pastaba) testo adaptaciją. Jei jis parduotuvėje labai užsinori, tarkime, mašinėlės, mes sakome, kad šiandien, rytoj ir poryt jos nepirksime, bet sutaupę galėsime įsigyti didesnę. Kol kas šis metodas veikia.
– Kaip bankininko / ekonomisto šeimoje atrodo finansinio raštingumo pamokos vaikams?
– Jos vyksta labai natūraliai. Pavyzdžiui, įtraukiame vaikus į kelionių planavimą, kad matytų, kiek kainuoja viešbučiai, bilietai, kaip kinta kainos, lyginant su prieš tai buvusiomis atostogomis, kad pastebėtų šalių kainų skirtumą. Didesni ir reikšmingesni pirkiniai taip pat aptariami prie vaikų ir su jais.
Gal ne iki smulkmenų, bet aptariame ir finansinę šeimos padėtį. Ypač jei vienas iš vaikų nori brangesnio pirkinio. Svarstome, jei keliausime dabar, tai, tarkime, naujo telefono pirkimą teks atidėti. Visiškai normalu savo vaikams pasakyti, kad kažkokio įgeidžio nėra galimybių įsigyti, nes tai tėra trumpalaikis noras.
Taip pat atsižvelgiame į charakterius: dukra, galbūt, išlaidesnė, bet moka planuoti išlaidas, vyresnėlis – mažų poreikių žmogus, jam poros marškinėlių ir vienerių kelnių visiškai užtenka. Nepasaint to, kaip tėvai turime skirti vienodai pinigų abiem, sykiu mokyti, kaip neišleisti visų pinigų vienu kartu ar kaip planuoti išlaidas.
– Vyresnėlio finansinei edukacijai, kaip pats prisipažinote, skyrėte mažiau dėmesio. Bet jaunuolis seka jūsų pėdomis – pasirinko studijuoti ekonomiką.
– Galima pajuokauti, kad su pirmuoju sūnumi testavome tėvystės įgūdžius, su antrąja jau daugmaž pavyko viską padaryti teisingai, o su jauniausiuoju visas taisykles pamiršome (juokiasi).
Grįžtant prie temos, taip, vyresnėlis, nors ir bandžiau nukreipti jį kitur, bet jis turėjo kitą nuomonę ir pasirinko ekonomiką. Bet, matyt, tai jam buvo įsišakniję pasąmonės lygyje.
Daug laiko praleidome kartu. Būdamas mažesnis jis lankė pramoginius šokius, aš buvau jo kelionių kompanionas: vežiodavau jį į treniruotes, konkursus. Dirbdavau telefonu. Pokalbiai atitinkami – apie kreditavimą, būsto pirkimą. Pavyzdžiui, apie faktoringą daug suprato tik iš pokalbių apie tam tikrus produktus. Taip ir baigė pusantro bankininkystės kurso ant automobilio sėdynės.
– Kaip jūs manote, ar pakanka moksleiviams ekonomikos, finansinio raštingumo žinių?
– Mano įsivaizdavimu, mokykloje turėtų būti atskiros pamokos vaikams apie pinigus, finansus, gal ekonomikos pagrindai, ypač vyresniųjų klasių mokiniams. Sakyčiau, kad vaikai turi labai menką supratimą apie profesijas. Vaikai neįsivaizduoja, ką daro teisininkai, ekonomistai, ką veikia bankininkai, bet visi puikiai žino, kaip pinigus uždirba youtuberiai ir influenceriai.
– O kaip jūs vertinate, pavyzdžiui, vaikų namų ruošos apmokestinimą?
– Jeigu kalbėčiau sąžiningai, šeimoje nepraktikuojame to, kad, pavyzdžiui, už kambario tvarkymą būtų mokami pinigai. Tvarka namuose ar asmeninėse erdvėse yra pareigos, kurios neturi būti komercializuotos.
Bet paskatinti vaikus vakariene restorane ar užsakyti sušių už tikrai kokį svarbų pasiekimą – reikia. Atskirais atvejais mokame dukrai už jaunėlio priežiūrą, ypač jei esame suplanavę su žmona pavakarieniauti dviese, o dukra planavo praleisti laiką su draugėmis. Tuomet paperkame ją: prižiūrėk mažylį ir užsidirbk pinigų.
– Kokius pagrindinius dalykus akcentuotumėte, ką vaikai turi mokėti, kalbant apie pinigus?
– Svarbu, kad vaikai nuo pat mažumės suprastų pinigų vertę. Kad žinotų, kaip atsiranda pinigai kortelėse ar bankomatuose, kaip juos reikia uždirbti. Tai pat svarbu teisingai mokyti vaikus leisti pinigus. Atskirti reikalingo, būtino daikto pirkimą nuo tiesiog momentinio įgeidžio. Labai svarbu išmokyti vaikus nepasiduoti impulsams ir nepirkti nereikalingų daiktų.
Taupymas taip pat turi būti demonstruojamas pačių tėvų, kad vaikai išmoktų kišenpinigius atidėti ir kaupti svarbesniems pirkiniams, nenumatytiems įvykiams.
Išmokyti vaikus planuoti išlaidas – taip pat tėvų užduotis. Mums pasiteisino duoti kišenpinigių ne kiekvieną dieną, o kartą per savaitę. Tuomet kartu mokyti atidėti pinigus svajonei, išdėlioti likusius kišenpinigius pietums ar kitoms vaikiškoms išlaidoms.
