Ką tik pasirodžiusią knygą autorė vadina susikalbėjimo tarp kartų žodynu, pagalbos ir paramos priemone tėvams, kad šie nesijaustų vieniši susidūrę su vaiko problemomis. Kaip pastebi psichologė, patirti vienokius ar kitokius bendravimo sunkumus su paaugusiu vaiku – visiškai normalu ir natūralu. Normalu, kad augantis paauglys priešinasi tėvams. Nepaisant to, taikūs, geri santykiai tarp paauglių ir tėvų įmanomi. Knygoje „Paauglystė – misija įmanoma“ tėvai atras praktiškų patarimų, kaip susikalbėti ir išlaikyti gerus santykius. Plačiau apie knygą pasakoja autorė psichologė V. Mažeikienė.
– „Paauglystė: misija įmanoma“ – antra jūsų knyga. Pirmos knygos „Kai augti sunku“ skaitytojai atsiliepimuose pastebi, kad knyga labai pravertė, nes joje gausu praktinių patarimų ir sprendimų, kaip susidoroti su sudėtingomis situacijomis. Be abejo, tobulos instrukcijos, kaip išgyventi paauglystę, nėra, bet ar ir šioje knygoje galima tikėtis praktinių patarimų tėvams? Kokius svarbiausius dalykus sudėjote į knygą?
– Taip, šioje knygoje pateikiu įvairių praktinių patarimų ir sprendimų, kaip susidoroti su sudėtingomis situacijomis, bet jie visi tik rekomendacinio pobūdžio. Į tai, ką aprašau knygoje, labai svarbu žiūrėti kūrybiškai, lanksčiai, atsižvelgti į savo šeimos gyvenimo stilių. Tai, kas tinka vienam, kitam gali visiškai neveikti.
Temas knygoje stengiausi išdėstyti taip, kad skaitytojas žingsnis po žingsnio įeitų į sudėtingą paauglystės pasaulį ir suprastų, koks tas pasaulis prieštaringas ir chaotiškas. Labiausiai norėjau, kad tėvai, globėjai, mokytojai – visi, kurie susiduria su paaugliais, nuo pažinimo pereitų prie supratimo. Tik suprasdami jauną žmogų galime prisiliesti prie jo vidinio pasaulio.
– Su kokiais didžiausiais mitais apie paauglystę susiduriate ir ką pirmiausiai paneigiate ir knygoje?
– Paauglystė nėra liga. Tai natūralus gyvenimo tarpsnis, tik ypatingas tuo, kad jo metu asmenybė iš vaiko tampa suaugusiu žmogumi. Ir šį procesą lydi daugybė sunkumų, dvasinių krizių bei poelgių, kurie dažnai netelpa į mums priimtinų normų rėmus. Paauglys – vaiko ir suaugusiojo mozaika, dėl to jo elgesys sunkiai prognozuojamas. Dažnai patys paaugliai negali numatyti savo veiksmų. Jie impulsyvūs: jeigu ko nors nori, tai čia pat ir iš karto, o jeigu nėra, tai ir nereikia. Tai ne sutrikimas. Reikia leisti bandyti ir suklysti. Svarbiausia, kad tai nesukeltų tragiškų pasekmių. Bet tam suaugusieji ir yra šalia, kad, iškilus pavojui, sureaguotų ir griežtai nubrėžtų ribas.
– Šiandien specialistai dažnai sako, kad paaugliai „sunkėja“, tai yra, problemos, su kuriomis jie susiduria tampa vis sudėtingesnės. Pirmosios knygos pristatyme remdamasi savo praktika tą patvirtinote. Kas tai lemia?
– Sunku tiksliai pasakyti, kas tai lemia, bet manau, kad dabartinis jaunimas susiduria su dideliais iššūkiais. Šiuolaikinė visuomenė perkainoja vertybes, sakyčiau, egzistuoja net tam tikras vertybių chaosas. Paaugliai ir taip jautrūs, nes išgyvena tapatumo, autoriteto, lytiškumo krizes, kurios skatina kelti sau klausimus: kam aš, kodėl aš, koks mano gyvenimo tikslas, kokia gyvenimo prasmė.
Be to, jie dažnai turi sustiprintą sąžiningumo, teisingumo ar garbės jausmą. Ir kai aplink mato vertybinį chaosą, jiems ypač sunku, nes neaišku, į ką atsiremti. Tada itin svarbios šeimos vertybės, bet jei šios nėra tvirtos, kas tuomet? Tad nereikia stebėtis, kodėl atsiranda tiek daug destruktyvaus paaugliško elgesio. Taip jauni žmonės gelbėjasi nuo vidinio chaoso, kuris kyla dėl to, kad jie pasigenda aiškių orientyrų, kas yra gerai, o kas betvarkė.
– Po 2008-ų metų ekonominės krizės atlikti tyrimai parodė, kad pasauliui susiduriant su didžiuliais iššūkiais vaikų nerimas ir kitos psichologinės problemos ženkliai išaugo. Šiandien pasaulis susiduria su ypač dideliais iššūkiais – karas Ukrainoje, kelerius metus trunkanti pandemija, nežinomybė dėl ateities. Ką pastebite, kaip tokia aplinka veikia paauglius?
– Kiekvieną normalų žmogų veikia tokia situacija. Kur kas svarbesnis kitas klausimas – kaip kiekvienas tvarkosi su šia situacija. Paaugliai kaip kempinės sugeria suaugusių emocijas, abejones, išsakytas mintis ir išgyvenimus. Esminis skirtumas, kad jie neturi patirties, kaip tvarkytis su tokiais sunkiais išbandymais, ir žiūri į suaugusius.
Kai konsultacijose nuolat girdžiu dėl šiandieninės situacijos išsigandusius ar motyvaciją ko nors siekti praradusius paauglius, noriu suaugusiems pasakyti: galvokite, ką šnekate ir kaip šnekate, nes galite ne karo sulaukti, o savo paauglį prarasti. Prieš dejuodami ir apibendrindami, kokie baisūs laikai atėjo ir nebėra prasmės stengtis, pagalvokime, kokią žinutę siunčiame paaugliams. Vertindami viską tik neigiamai ar su išgąsčiu, nesąmoningai stumiame paauglius į depresiją, priklausomybes ir kitą savidestrukcinį elgesį. O paskui stebimės, kodėl paaugliai tokie pasyvūs, nemotyvuoti, apatiški. Kokie jūs būtumėte, jei iš jūsų atimtų viltį, tikėjimą ir norą svajoti. Jei sakytų, kad tai nebeturi prasmės.
– Paauglystė neatsiejama nuo eksperimentavimo, naujų žemių atradimo. Knygoje akcentuojate, kad kiekvienai šeimai reikalingos taisyklės ir tam tikros ribos, užtikrinančios normalius santykius. Kaip nusistatyti adekvačias ribas, kurios būtų priimtinos ir tėvams, ir paaugliams?
– Pirmiausia, suaugusieji turi apgalvoti, kas šeimos gyvenime sukelia daugiausiai konfliktų bei rūpesčių, tuomet susėsti visiems kartu ir derėtis. Derėtis tol, kol prieisite prie visiems priimtinų sprendimų. Labai svarbu susitarti, kad, jei taisyklės pasirodys neveiksmingos, jas pakoreguosite.
Paaugliai nebenori, kad juos laikytų „mažiukais“, tad labai svarbu, kad tokios derybos vyktų prie bendro stalo viename lygmenyje. Iš tiesų daugelis bendravimo su paaugliais problemų kyla, nes suaugusiems sunku pripažinti, kad jų atžala jau nebe vaikas ir reikia keisti bendravimo stilių.
– Knygoje akcentuojate, kad svarbiausia tėvams – kalbėtis su paaugliais, aiškintis, išgirsti vieni kitus. Tačiau turbūt neretai tas kalbėjimasis abiem pusėms atrodo sunkiai įmanomas. Ką patartumėte, kaip peržengti tas sienas?
– Kalbėti su vaiku reikia ne tuomet, kai jau prasidėjo paauglystė, bet gerokai anksčiau. Mylintys tėvai visada atras būdų, kaip prisibelsti prie paauglio. Būdų gali būti įvairių: nuo pokalbių prie apskrito stalo iki tekstinių ar garsinių žinučių. Svarbiausia – nenuleisti rankų ir žiūrėti, kas veikia, nes tikrai nėra vieno universalaus modelio, tinkančio visiems paaugliams. Nėra universalios instrukcijos, tad ir į knygą kviečiu žiūrėti kaip į patarimus, kurių dalis veikia vieniems, dalis – kitiems. Dažnai tėvams sakau: jauskit situaciją, jauskit kas gali tikti jūsų paaugliui, į ką jis jautriau reaguoja, kada linkęs keisti savo elgesį, kada linkęs įsiklausyti į jūsų sakomus žodžius. Peržengti sienas padeda meilė, kantrybė, laikas ir konkretūs veiksmai.
– Ką pirmiausiai patartumėte šeimoms, kurioms atrodo, kad sunkus paauglystės etapas niekada nesibaigs?
– Pirmiausia, norėčiau palinkėti kantrybės. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Paauglystė taip pat. Svarbiausia – mylėkite savo paauglius tokius, kokie jie yra, ir būkite atlaidesni sau, nepamirškite ir savęs, savo poreikių, nes paaugliams nereikia tėvų aukų. Jiems reikia tėvų, kurie turi savo interesus ir vertybes. Jiems reikia tėvų, kurie yra asmenybės.
