Atvirieji jaunimo centrai ir erdvės Lietuvoje ėmė kurtis prieš daugiau nei dešimtmetį. Buvo pastebėta, kad vaikų dienos centrai negali užpildyti nišos vyresniems jaunuoliams, nes ten, kur lankydavosi jaunesni vaikai, vyresni tiesiog neateidavo. Tokių paslaugų jaunimui reikia, kad jie turėtų saugią erdvę tiesiog būti.
„Kai aš pradėjau dirbti, jaunimo centrai tik atsidarydavo, niekas nežinojo, ar pavyks realizuoti šią idėją, ar kitų šalių, tokių, kaip Skandinavijos šalys, kuriose jaunimo centrai jau sėkmingai vykdė savo veiklą, patirtis pritaikoma Lietuvai. Tai, kad jaunimo centrų idėja nenunyko, o išsiplėtė po visą Lietuvą ir gyvuoja jau dešimtmetį, rodo, kad jie reikalingi.“ – sako buvusi centro darbuotoja psichoterapeutė Darja Jarema.
Didelė dalis visuomenės vis dar nesupranta, kas yra jaunimo darbuotojas ir priskiria jiems įvairius stereotipus, dažnai turinčius net ir neigiamą atspalvį. Vieniems atrodo, kad jaunimo darbuotojai jaunuoliams viską leidžia, kitiems, kad jų funkcija yra tokia paprasta, kad bet kas galėtų tapti jaunimo darbuotoju, tačiau tiesa ta, kad šiai profesijai reikia daugybės kompetencijų: tiek minkštųjų, tiek profesinių:
„Darbas jaunimo erdvėje, mane patį labai keitė – stebėjau čia besilankančius jaunuolius (N. Vilnios mikrorajone – aut. past.). Didelė dalis lankytojų auga ganėtinai sudėtingomis sąlygomis, supratau, kad tai formavo jų „nepatogus“ elgesys: jaunuolių ribų nesilaikymas, bandymas paniekinti, pasityčioti, padaryti kažką, kas kitą vestų iš kantrybės, yra būdas išlikti žiaurioje gatvės vaikų kultūroje.
Jie darydami blogus dalykus, laužydami taisykles kuriasi savo statusą tarp vaikų. Gatvės kultūroje, kur jaunuoliai dažnai mato smurtą, prievartą, girtuokliavimą, kur nėra daug teigiamų suaugusių žmonių pavyzdžių, privalo užsiauginti „skūrą“, kad atlaikytų šį neapibrėžtumą, stabilumo trūkumą. Vaikai, kurie negauna teigiamo pavyzdžio, vėliau linksta į nusikaltimus, tačiau supratau, kad jeigu kas nors padėtų tuos jaunuolius pakreipti pozityvia linkme, jų užsispyrimas, gebėjimas atstovėti už savo vertybes, padėtų jiems užaugti stipriais ir visaverčiais visuomenės nariais.
Tuo pat metu, svarsčiau, apie sąlygas kuriose pats augau, mano aplinkos žmonės augo šiltnamio sąlygomis, dažnas neišmoko tvarkytis grėsmingose situacijose, priimti kritikos, todėl susidūrę su sunkumais tiesiog sulūždavo. Jaučiu, kad čia dirbdamas sustiprinau savo „skūrą“.“ – sako buvęs centro jaunimo darbuotojas Paulius Briedis.
Tam, kad galėtume atsakyti į klausimą, kas yra atviras jaunimo centras – turime pažvelgti, kas slypi už šios darbo su jaunimu formos. Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ atviros jaunimo erdvės „Vaga“ vadovės Gretos Zigmantavičienės teigimu, atviri jaunimo centrai turėtų skirtis nuo formalių pagalbos teikėjų. Čia reikia kurti kitokį, lygiavertį santykį su jaunuoliais, išlaikyti tam tikras profesines ribas ir netapti „draugeliais“, bet kartais tikrai būti draugais ar draugiškame santykyje, nes jaunuoliai čia ateina patys, niekieno neverčiami.
Būtent neformalumas, lygiavertis santykis ir draugiškumas atvirus centrus išskiria iš kitų socialiniame lauke veikiančių organizacijų. Atviri centrai skirti tiems, kuriems labai reikia meilės ir tos meilės jie negali gauti kitur, nes yra išstumti iš bendruomenių, formalių struktūrų, nes yra „nelabai faini“ ir nelabai patogūs.
Centro istorija prasidėjo nuo Vilniaus vaikų ir jaunimo klubo „Raganiukė“ laikų prieš trisdešimt metų iki reorganizacijos ir Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ atsiradimo. Šiuo metu centrą sudaro 7 skirtingos erdvės įvairiuose Vilniaus mikrorajonuose. Šešios iš jų buvo prijungtos prie Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ po 2013 metų.
Renginio partneriai: Vilniaus miesto savivaldybė, informaciniai partneriai: Lrytas.lt, JC Decaux.
