Ruošiamės mokyklai atsakingiau: nuo uniformos pasirinkimo iki likučių išrūšiavimo

Vietoj 50 eurų už mokyklinį švarką – vos dešimt, už sijoną ar džemperį – penki vietoj 25 eurų. Taip apsipirkę Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviai ir jų tėvai jautėsi lyg laimėję loterijoje. Pirmąsyk gimnazijoje buvo surengta išaugtų uniformų, kuprinių, knygų, kanceliarinių priemonių, stalo žaidimų mugė, o visi pinigai už parduotus daiktus – apie 800 eurų – papildė mokinių parlamento biudžetą.

Šio renginio idėja kilo gimnazistų tėvams.

„Norime savo pavyzdžiu vaikams parodyti, kad pirkti reikia atsakingai, kad svarbu kalbėti apie tai, pasverti, kada nauji pirkiniai yra būtini, o kada – ne. Tikimės, kad šis renginys taps tradicija“, – sakė viena renginio iniciatorių Aurelija Martūnienė.

Aurelijos dukra Benita, būsima gimnazijos dvyliktokė, sako, kad tokio renginio vertė daugialypė: namuose nesikaupia išaugti daiktai, jie toliau naudojami bendruomenės narių, neskatinama perteklinė gamyba, tausojami gamtos resursai.

Ar šaunu šiandieniam moksleiviui vilkėti dėvėtais drabužiais?

„Kai buvau maža, maniau, kad perimti kitų vilkėtus drabužius – neturtingų žmonių reikalas. Dabar mąstau kitaip. Tai – galvojimas ne tik apie save. Tai – suvokimas, kad galiu pratęsti drabužių istorijas“, – paaiškina B.Martūnaitė. Ji tikisi, kad šią keitimosi uniformomis idėją išbandys ir kitos Lietuvos mokyklos. Keičiantis uniformomis savos mokyklos bendruomenėje jos greičiausiai suranda naujus nešiotojus.

Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos būsimos pirmokės mama Monika Jurkevičienė dalį uniformos – raudoną languotą sarafaną – įsigijo per naudotų daiktų prekybos platformą „Vinted“ už 8 eurus. Tai – keturis kartus pigiau nei pirkti naują. Būtų ten pat nupirkusi ir megztuką su mokyklos emblema, tačiau tinkamo nebuvo. Naujas atsiėjo 28 eurus, džemperis – 25 eurus.

„Dukrai kol kas nėra svarbu, daiktas naujas ar jau turėjo savininką. Rinktis iš „Vinted“ pasiūlos jai įprasta ir smagu. Visada pasiteirauju dukters nuomonės, pasitariame, ar tikrai sudominusio daikto reikia“, – pasakoja M.Jurkevičienė.

Priemones būsimos pirmokės mama renka pagal mokytojos atsiųstą sąrašą. Dalį pirmokei reikalingų daiktų Jurkevičių šeima jau turėjo, nes buvo nupirkę veikloms darželyje: žirkles, pieštukus, liniuotę, trintuką. Kuprinė ir rašiklis – artimųjų dovanos, ne vienerius metus kantriai laukusios mergaitės starto mokykloje. Sąsiuvinius, aplankus, plastiliną, teptukus, guašą ir kitus reikmenis M. Jurkevičienė perka neskubėdama, aptikusi patrauklių pasiūlymų. Jau matyti, kad pirkiniai iš viso atsieis apie 50 eurų.

Praėjusiais metais Lietuvoje atliktos vartotojų apklausos duomenimis, du trečdaliai pirkėjų mokyklines prekes įsigyja prekybos centruose. Taip elgiasi dėl gausios pasiūlos ir žemesnių nei specializuotose parduotuvėse kainų. Dauguma priemonių yra parduodamos tik rinkiniais, be galimybės suformuoti pagal poreikį ar vėliau papildyti. Tai nėra tvaru.

Čia Vilniaus senamiestyje veikiančio dailės reikmenų salono „Meno mūza“ konsultantė primena posakį, kad taupus moka du kartus.

Pirmenybę atsakingi vartotojai taip pat turėtų teikti perdirbto popieriaus sąsiuviniams, flomasteriams iš perdirbto plastiko ar pieštukams, pagamintiems iš perdirbtų kompaktinių plokštelių dėklų, laikraščių, žolinių augalų.

Tai svarbu, nes vien dėl pieštukų gamybos kasmet pasaulyje iškertama apie 82 tūkstančiai medžių.

Prieš metus daugiau nei trečdalis savo nuomonę apklausoje pareiškusių moksleivių tėvų sakė žvalgęsi naujos kuprinės. Vaikų geidžiamiausios – su populiarių filmų herojais, gyvūnų atvaizdais. Per metus pabodusios, jos be didelių išlaidų keičiamos į naujas.

Pigiausia kuprinė viename iš didžiųjų Lietuvos prekybos centrų kainuoja apie 17 eurų. Tai – 5 eurais brangiau nei pernai.

Tvaresnis sprendimas – rinktis kokybišką, nuosaikesnio dizaino kuprinę, kurios charakterį lengva keisti panaudojant prisegamus aksesuarus, aplikacijas ar lipdukus su mėgstamais personažais.

Neretai moksleivių tėvai pamiršta, kad kuprinės gali būti skalbiamos arba valomos. Reguliariai prižiūrimos, jos tarnauja bent keletą metų.

„Kuprines dukroms pirkome pirmoje klasėje, vėliau – ketvirtoje. Išaugtomis, kaip ir kitais daiktais, dalinamės su pažįstamais arba atiduodame į gerų daiktų dalinimosi stoteles „DĖK’ui“. Taip patariu elgtis ir kitiems: nenaudojami daiktai nesikaups namuose ir nereikės sukti galvos, kam konkrečiai juos atiduoti.

Mums stotelėse DĖK’ui pasiseka rasti įvairių reikalingų daiktų, pavyzdžiui, sportinius batelius“, – džiaugėsi Jurgita Pinaitytė Zdanovičienė, būsimos penktokės Gretės ir į aštuntą klasę eisiančios Garsės mama.

Zdanovičių šeimai priešmokyklinio apsipirkimo vajus nemielas, tad trūkstamų kanceliarinių priemonių jie planuoja įsigyti po rugsėjo 1-osios, kai išties bus aiškus poreikis.

Nors mokyklose vis daugiau skiriama dėmesio tvarumo temai, vyksta įvairūs antrinio daiktų panaudojimo projektai, sostinės šv. Kristoforo progimnazijos technologijų mokytoja Ramunė Guogytė neabejoja, kad pirmosiomis rugsėjo dienomis moksleiviai vienas per kitą klegės apie naujus pirkinius: kas kokį flomasterį įsigijo, kur pirko madingas pieštukines ar kuprines.

„Didžiuotis, iš tiesų, turėtų tie, kurie su ta pačia kuprine pasitinka penktus ar šeštus mokslo metus. Tačiau visuomenė dar neužaugusi tiek, kad naudotą, išsaugotą, pataisytą daiktą laikytų vertingu. Iš tiesų, nusipirkti naują reikia mažiau pastangų nei išsaugoti turimą“, – pastebi R.Guogytė.

Ji yra girdėjusi apie rekomenduojamų įsigyti mokyklinių priemonių sąrašus, bet abejoja, ar tokių sąrašų sudarytojai apmąstė juos per tvarumo prizmę. Einama lengviausiu keliu: vieni rekomenduoja, kiti nuperka, mokinio darbas yra nepamiršti atsinešti. Stinga vienijančio šių grandžių noro ir vidinio rūpesčio, kad turimi daiktai būtų naudojami kuo ilgiau bei paliktų kuo mažesnį pėdsaką aplinkoje.

Pasiruošimas mokyklai gali virsti paveikia finansinio raštingumo ir tvarumo pamoka. Daug įdomiau taupyti aiškiai suprantant, kuo vėliau gali virsti sutaupyta suma, kaip ir smagiau tausoti, suprantant, prie kieno gerovės toks elgesys prisideda.

Aplinkosauginio švietimo edukacijų moksleiviams ir paaugliams organizatorė, tinklaraščio „9 zuikiai“ autorė Sandra Galdikaitė kviečia pasitelkti žaidimus. Vienas jų – „Laiko mašina“, kurio esmė yra išsiaiškinti visą daikto gyvavimą, nuo pagaminimo iki sunykimo. Vienas iš ratu susėdusių žmonių paima bet kurį šalia esantį daiktą, pavyzdžiui, kuprinę ir perduodamas greta sėdinčiam žmogui klausia: „Kas vyko prieš tai?“. Kuprinę perėmęs žmogus atsako: „Buvo parduotuvėje“. Taip kuprinė keliauja iš rankų į rankas, kol išsiaiškinamas kelias iki audinio ir siūlo.

„Puiku, jei jaunuoliams pavyksta prieiti iki klausimo, iš kur atsiranda žaliavos“, – sako S.Galdikaitė.

Kai moksleiviai nebeturi idėjų daikto kelionei atgal, „laiko mašina“ ima suktis į ateitį: Kas bus, kai kuprinė taps nebereikalinga? Šiukšliadėžė, šiukšliavežė ir kas toliau?

Supratimas, kad daiktai neatsiranda savaime ir nepranyksta be pėdsako, moko vartoti atsakingiau.

Pavasarį vykusiame „Atliekų kultūros“ egzamine geriausiai pasirodžiusiems savo rajono moksleiviams Šalčininkų rajono savivaldybė padovanojo edukaciją, kaip išrūšiuoti nebereikalingus mokyklos reikmenis – kur ir kodėl turėtų keliauti pieštukų drožlės, nebepiešiantys flomasteriai, sulūžusios liniuotės, nebereikalingos pratybos ir kokia lemtis jų laukia pakliuvus į vieną ar kitą konteinerį.

Tarsi daugybos lentelę išmokti taisykles neužtenka – svarbu tai nuolat priminti vaikams patrauklia forma.

„Jei nuo darželio, nuo mokyklos ugdysime vaikus, kurie domėtųsi ir turėtų žinių, kaip augti atsakingu vartotoju, tuomet galime tikėtis pokyčių“, – sako Šalčininkų rajono savivaldybės vyriausioji specialistė, ekologė Diana Politova.