– Kaip prisistatytumėte tiems, kurie nežino, kas esate?
– Dažniausiai tiesiog pasakau „Labas, aš Džeimsas“ ir pasiūlau paspausti ranką. Bet jums tikriausiai įdomu, kaip pristatau save, kaip rašytoją? TAIP. Tokiais atvejais sakau, kad pravirkdau vaikus drastiškais siužeto pokyčiais savo išgalvotų veikėjų istorijose. Aš gana žiaurus.
– Kas paskatino jūsų susidomėjimą rašymu?
– Rašiau istorijas tik sau, kad išmesčiau jas iš galvos. Kadangi jos buvo skirtos tik man, niekam jų ir nerodydavau. Tai tęsėsi iki pat koledžo, kol pagaliau mane įtikino, kad turiu leisti savo sukurtas istorijas skaityti kitiems žmonėms. Tai man visiškai „išsprogdino“ smegenis.
– Lietuvoje neseniai pasirodė jūsų knyga „Istorijų vagys“. Apie ką ji?
– Tai pasakojimas apie Betani – mergaitę, kuri geba keliauti knygų puslapiais ir aplankyti išgalvotą pasaulį. Ji gali tai daryti, nes jos tėtis atvyko iš pramanytos istorijos ir kažkokiu būdu sugebėjo patekti į mūsų tikrąjį pasaulį. Gaila, tačiau po to, kai Betani per savo ketvirtąjį gimtadienį netyčia paliko tėtį vienoje paveikslėlių knygoje, jis dingo be žinios.
Nuo tada mergaitė jo ieško kiekvienoje knygoje, kurią tik gali rasti. Viskas tampa dar absurdiškiau, kai Betani klasės draugas Ovenas pamato, kaip ji iššoka iš knygos. Išvydęs jos nepaprastą gebėjimą, Ovenas primygtinai pareikalauja nuvesti jį į jo mėgstamiausią knygų seriją apie berniuką burtininką. Jūs žinote, apie ką aš kalbu. Na, gerai, iš tiesų ne apie jį, juk kitaip būčiau patrauktas atsakomybėn.
– Jeigu jūs pats galėtumėte patekti į knygą, kokią pasirinktumėte?
– Tikriausiai pasirinkčiau savo knygą „Istorijų vagys“. Juk tuomet galėčiau paprašyti Betani mane nuvesti į visas knygas, kurias svajoju aplankyti. Tai tas pats, kaip paprašyti džino, kad jis išpildytų daugiau tavo norų. Jei tik galiu, visada einu prieš sistemą.
– Iš kur semiatės įkvėpimo sukurti tokioms istorijoms?
– Kalbant nuoširdžiai, rašau tokias istorijas, kurias man pačiam patiktų skaityti. Tai veikia. Juk rašydamas vieną knygą praleidžiu apie šešis mėnesius, tad geriau jau man ji patiktų! Nepaisant istorijų, kurios gimsta tarsi savaime, man patinka viskas, kas susiję su magija, tad nuolat bandau burti. Vis dar nė karto nepavyko, bet vilties neprarandu.
– Kodėl nusprendėte rašyti vaikams, o ne jaunimui?
– Manau, kad mano istorijos tinka įvairaus amžiaus žmonėms. Jose tiesiog nėra nieko, apie ką skaityti vaikams būtų nejauku, bet tikiuosi, kad mano kūryba žmonės gali mėgautis nepriklausomai nuo jų amžiaus.
Rašydamas vaikams gali realizuoti keistas idėjas, nes vaikai linkę atviriau priimti įvairias keistenybes. Paaugliai arba suaugusieji tikriausiai norėtų žinoti, tarkim, KAIP ta mergaitė gali įšokti į knygą? Kur patenka jos kūnas? Kur yra tas išgalvotas pasaulis? Ar tame pasaulyje tvyro tas nuostabus knygos kvapas, kad ir kur benueitum? Visi šie klausimai yra puikūs ir aš į nė vieną iš jų neatsakysiu.
Be to, knygos jaunimui man visada primena vidurinę mokyklą. O aš labai džiaugiuosi, kad daugiau TEN negrįšiu.
– Kaip manote, kur slypi knygos „Istorijų vagys“ sėkmės paslaptis? Kodėl ji taip patinka skaitytojams?
– Kiek girdėjau iš gerbėjų, labai dažnas skaitytojas svajoja aplankyti savo mėgstamiausios knygos pasaulį, susipažinti su veikėjais ir tapti mylimos istorijos dalimi. Štai todėl Ovenas primygtinai reikalauja tai padaryti tą pačią sekundę, kai sužino, ką gali išdarinėti Betani. Tokia būtų ir mano paties pirmoji reakcija.
– Ar kurdamas šią istoriją jau planavote, kad tai bus knygų serija? Galbūt tęsinių atsiradimą nulėmė knygos „Istorijų vagys“ sėkmė?
– Taip, iš pat pradžių žinojau, kad rašysiu knygų seriją. Visų penkių serijos knygų turinį suplanavau dar prieš pradėdamas rašyti. Mėgstu žinoti, kuo viskas baigsis dar prieš pradedant rašyti, tuomet galiu pakeliui pasėti įdomių užuominų! Žinoma, buvo keli dalykai, kurie keitėsi, bet pagrindiniai siužeto taškai išliko tokie patys nuo pradžios iki pabaigos.
– Koks yra jūsų, kaip rašytojo, tikslas?
– Tapti tokiu turtingu, kad galėčiau nusipirkti mėnulį, o tada imti ir visus tuos pinigus atiduoti žmonėms, kad įtikinčiau juos mane mylėti. Oi, ir taip pat noriu kurti nuotaikingas istorijas, kuriomis žmonės mėgautųsi.
– Papasakokite, kaip atrodo jūsų įprasta diena?
– Na, pirmiausia paskambinu prezidentui, jis pastaruoju metu vis nepalieka manęs ramybėje ir nori labai daug patarimų. Taigi, atlieku savo pareigą, o tada atsikeliu, išgeriu kavos ir naršau socialiniuose tinkluose. Tuomet, maždaug po aštuonių valandų, pradedu panikuoti, kad dar nieko neparašiau. Tad imu rašyti, paprastai parašau apie 5–10 puslapių. Nebent atsilieku nuo termino, tokiu atveju panika niekada nedingsta.
