– Kaip prisistatytumėte tiems, kurie nežino, kas esate?
– Esu žmogus, kuriam patinka rašyti. Rašau eilėraščius, haiku, straipsnius, taip pat jau dvejus metus vedu tinklaraštį apie emocinę sveikatą. Ši tema mane itin domina, skaitau apie tai knygas, straipsnius, tad vieną dieną nusprendžiau, kad reikia visą tą informaciją kaip nors įprasminti. Taip gimė tinklaraštis.
O kuo daugiau skaitoma šia tema, tuo labiau imama suprasti, kad emocinis lavinimasis turi prasidėti dar ankstyvoje vaikystėje. Tad vieną dieną galvoje tiesiog gimė istorija vaikams apie personažą, susipažįstantį su savo emocijomis. Labai džiaugiuosi, kad ta istorija tapo knyga.
– Dienos šviesą išvysta jūsų debiutinė knyga „Tapukas ir emocijų kuprinė“. Ką tai reiškia jums?
– Visų pirma, man tai yra svajonės išsipildymas. Prisimenu, kad dar pradinėse klasėse sau sakiau, kad, kai užaugsiu, tikrai parašysiu knygą. Šiek tiek užtrukau, bet štai ji – pirmoji mano knyga. Ir labai simboliška, kad debiutuoju būtent su knygele vaikams.
Be to, vaikystė – tai tas metas, kai žmogus sugeria daugiausiai informacijos, tad labai tikiuosi, kad mano knygelė palies mažuosius skaitytojus ir padės jiems susipažinti su emocijomis pačiu imliausiu momentu.
– Papasakokite, apie ką ši knyga?
– Knygos veiksmas vyksta tapukų miestelyje. Tai mieli ir darbštūs herojai, visai kaip ir žmonės gyvenantys savo kasdienį gyvenimą. Ir štai staiga vienam tapukui kyla netikėta idėja – pagaminti batus iš gėlių žiedlapių. Iki šiol tai nematytas dalykas miestelyje, nes priimta, kad visi batai turi būti gaminami tik iš žalių augalų lapelių.
Taigi, kūrybingasis tapukas nusprendžia įgyvendinti savo sumanymą, pasiūti naujoviškus batus ir pademonstruoti juos visiems miestelio gyventojams. Tačiau viskas vyksta ne taip sklandžiai, kaip jis tikėjosi. Tenka susidurti su nepritarimu, abejonėmis ir išbandymais, o pakeliui šalia vis išdygsta nepažįstamos emocijos.
Tapukas jas mato pirmą kartą, tad nežino, kaip reikėtų su jomis elgtis. Lengviausia išeitis pasirodo – tiesiog jas paslėpti. Bet vieno lemtingo atsitikimo metu emocijos ištrūksta ir tapukas galiausiai supranta, kam jos iš tiesų yra reikalingos.
– Kokią žinutę norite perduoti šia istorija?
– Istorijoje galima įžvelgti ne vieną žinutę, bet svarbiausia jų – apie emocijų svarbą mūsų kasdieniame gyvenime. Dauguma žmonių elgiasi visai taip pat kaip ir tapukas – stengiasi kylančias emocijas paslėpti kuo giliau savyje, apsimesti, kad jų nėra. Tačiau visos jos kaupiasi viduje, slegia ir kelia įtampą. Žmogus tampa vaikščiojančiu balionėliu, kuris gali bet kada sprogti.
Slepiant emocijas, jas neigiant, jų neišreiškiant, jos tik didėja ir prasiveržia netinkamais būdais. Tai labai apsunkina kasdienį žmonių bendravimą, sukelia sunkumų ir sau pačiam, ir aplinkiniams. Vienas susikaupusias emocijas „suvalgo“ kas vakarą sukrimsdamas po traškučių pakelį, kitas netikėtai aprėkia pardavėją, kuris tiesiog padavė ne to dydžio maišelį, trečias laukia, kol jo emocijas atspės aplinkiniai, o to nesulaukęs ima pasyviai jiems kenkti.
Tad labai svarbu, kad emocijų kalbos būtų mokomasi kuo ankstesniame amžiuje, kad vaikai išmoktų atpažinti savo ir aplinkinių emocijas, jas suprastų ir tinkamai išreikštų. Šie įgūdžiai palengvina bendravimą ir padeda ugdyti empatiją bei pagarbą kitam. Tad visų pirma turėtume mokytis pažinti save, savo emocijas, o tik paskui mus supantį pasaulį. Juk nepažinęs savęs, negali pažinti ir kitų.
– Pagrindinis knygos veikėjas – tapukas Mopis. Kaip jį apibūdintumėte?
– Mopis – tai jaunas, smalsus, nuoširdus, kūrybingas tapukas, turintis daug idėjų, bet dar nepatyręs nesėkmių ir nemokantis su jomis susitvarkyti. Tad įgyvendindamas pirmąjį didelį sumanymą jis susiduria su išbandymais, kurie pradžioje jam pasirodo neįveikiami. Kiekviename žingsnyje pasirodo emocijos, o tapukas nežino, kaip reikėtų į jas reaguoti. Tačiau galiausiai Mopis supranta jų reikšmę ir sugeba padaryti išvadas, tad čia atsiskleidžia jo empatiškoji bei draugiškoji pusė.
– Kaip manote, ar šioje knygoje vaikai atpažins save? O galbūt ne tik vaikai?
– Knygelėje stengiausi pateikti tokias situacijas, kurios būtų atpažįstamos visiems vaikams. Vaikai yra labai kūrybingi, jiems nuolat kyla daugybė idėjų, apie kurias net nepagalvoja suaugusieji. Jie yra spontaniški, smalsūs ir kasdien susiduria su naujais dalykais – visai kaip tapukas Mopis. O kaskart pakliuvę į kitą situaciją, viduje ima jausti skirtingas emocijas.
Tad vaikai, susitapatinę su Mopiu, galės atpažinti, kaip jie jaučiasi, kai yra laimingi, kai viduje kyla pyktis ar liūdesys, kai sukausto baimė arba kai tiesiog norisi prasmegti į žemę iš gėdos. Tačiau manau, kad dar labiau knygoje save atpažins tėvai, kurie istoriją skaitys kartu su vaikais. Juk dažniausiai emocijas imame slėpti pereidami į suaugusiojo gyvenimą. Tad sunkios kuprinės ant pečių motyvas daugeliui turėtų būti gerai pažįstamas.
