– Nekantriausiems skaitytojams trumpai papasakokite, apie ką Jūsų naujausia knyga „Žvaigždžių paukštis“?
– Ši knyga apie stebuklą. Vieną rytą mieste atsiranda didžiulis kiaušinis ir viskas, kas atsitinka vėliau, aukštyn kojom apverčia ramų ir pilką miestiečių gyvenimą. Knygos veiksmas vystosi mano mylimame Vilniuje, kuris be jokios abejonės man taip pat yra stebuklų stebuklas. Taigi, jeigu kas mėgstate keistas ir paslaptingas istorijas, tai ši istorija kaip tik jums.
– Kaip Jus aplankė mintis sukurti knygą apie įspūdingai didelį paukštį žėrinčiomis akimis ir ne ką mažesnį kiaušinį? Galbūt Jums šią mintį padovanojo pasivaikščiojimas Vilniaus senamiestyje ir Pylimo gatvėje stūksanti margučio skulptūra?
– Dažnai praeinu pro tą kiaušinį Pylimo, šv. Stepono ir Raugyklos gatvių sankirtoje, nes šiuo metu gyvenu visai netoli tos vietos. Vis dėlto ši istorija prasidėjo ne nuo jo. Tiesą sakant net negalėčiau prisiminti, kada ir kodėl ji atsirado mano galvoje.
Savo kompiuteryje turiu tokį aplanką, į kurį įkeliu visas naujas idėjas. Kiek pamenu, mintis apie kiaušinį pragulėjo ten beveik 10 metų, kol vieną dieną ryžausi ją išsitraukti. Pradžioje net nelabai įsivaizdavau, kas iš viso to gali gautis. Tik svarsčiau, kad knygelės veiksmas galėtų vystytis Vilniuje, panašiai kaip kitoje mano knygelėje „Kaimynė už kampo“. Pastarojoje veiksmas rutuliojosi aplink mano dabartinius namus Pylimo gatvėj ir šiek tiek tolėliau Senamiesčio link.
Šį kartą mano žvilgsnis nukrypo į Žvėryną, bet vis tiek dar nežinojau, kur tiksliau tai galėtų būti. Ir štai vieną dieną, stebuklingai susiklosčius aplinkybėms, atsidūriau Žvėryne prie namo Vytauto g. 23. Tiksliau buvau svečiuose tam name. Ir kai tik ten atsidūriau, iškart supratau, kad čia kaip tik ta vieta, kurios man reikia. Taigi beveik visa istorija apie Žvaigždžių paukštį ir kiaušinį vystosi šio namo kieme.
Tiesa, dar kelias knygos scenas įkurdinau kitoje vietoje. Taip pat Žvėryne, šalia seno medinio gana suvargusio, bet be galo žavaus namo Vytauto g. 49. Nežinia kiek kartų perdažytas ir laiko išblukintas šis namas skleidžia tikrą senojo Vilniaus dvasią. Jame gražiai dera trys nuostabios mėlynos spalvos: kobalto, turkio ir nefrito. Kaip tik dėl tokių namų Vilnius man yra pats gražiausias pasaulio miestas.
Negaliu nepaminėti, kad marginant tą milžinišką kiaušinį labai pagelbėjo man jau seniai iš meno albumų pažįstami Anglijos karalienės Elžbietos I-sios (1533-1603) laikų siuviniai: nuostabūs tų laikų apdarų raštai ir ornamentai.
– Šioje istorijoje pirmiau atsiranda paukštis, o tik tada kiaušinis. O kaip nutinka Jums kuriant? Kas atsiranda pirmiau – naujos knygos tekstas ar iliustracijos? Ką sukurti užtrunka ilgiau?
– Istorijos mano galvoje visų pirma atsiranda vaizdais, tarsi filmo kadrais. Visa tai aš iš karto stengiuosi užrašyti. Labai trumpai, tiesiog tam, kad nepamirščiau. Vėliau po truputį pradedu piešti bei dėlioti mažus eskizus, lygiagrečiai vis sugrįždamas prie teksto. Taigi abu dalykai, tekstas ir pirminiai eskizai, atsiranda beveik tuo pat metu. Baigęs eskizus vėl daugiau dirbu su tekstu, nes norint pradėti piešti detalesnes iliustracijas jau reikia tiksliai žinoti, kokia teksto dalis bus kiekviename knygos atvertime. Paskutinis etapas būna iliustracijų originalų piešimas. Ir tai visada man užima didžiąją dalį knygai sukurti skirto laiko.
O dėl paukščio ir kiaušinio atsiradimo pirmumo, tai viskas nėra jau taip labai ir aišku. Ši istorija gana keistomis aplinkybėmis prasideda ir ne mažiau keistomis baigiasi. O gal net ne visai ir baigiasi? Šioje knygoje aš specialiai palikau šiek tiek daugiau erdvės pafantazavimams ir pamąstymams. Juk skaitymas taip pat yra kūryba. Kai skaitome knygą, ten atrandame, o dažnai kuriam laikui net ir apsigyvename įsivaizduojamame pasaulyje, kuris kiekvienam skaitančiam yra vis kitoks. Nepaisant to, kad visi skaitome tą pačią knygą.
– „Žvaigždžių paukštis“ – labai pavasariškai šventiška knyga, kurią užvis smagiausia skaityti artėjant Velykoms. Pasidalinkite, kokios Velykų tradicijos svarbiausios jums. Kaip marginate kiaušinius?
– Kaip jau minėjau anksčiau, ši istorija apie stebuklą. O didesnioji jos dalis atrodo lyg ilgai trunkanti šventė. Nors tiesiogiai su Velykomis ji ir nėra susijusi. Nebent tik tuo, kad tas didžiulis kiaušinis kasdien pats išsimargina vis kitokiais ir kitokiais, vienas už kitą gražesniais raštais bei ornamentais. Panašiais kaip ir mūsų marginami Velykų margučiai.
Kita vertus, juk Velykos irgi yra didelis didelis stebuklas. O Velykų išvakarėse aš, kaip ir visi mūsų kraštuose, visada marginu kiaušinius. Deja, taip gražiai, kaip tai geba stebuklingasis kiaušinis, man pačiam niekada nepavyksta jų išmarginti.
– Ko linkite skaitytojams, kurių akys pirmą kartą susidurs su žėrinčiomis žvaigždžių paukščio akimis, įdėmiai žvelgiančiomis iš lentynų Lietuvos knygynuose?
– Tikrai žinau, kad daug vaikų tiki ir laukia stebuklų. Tik dažnai galvojama, kad stebuklai turi nukristi tiesiog iš dangaus, pačiam į tai neįdėjus jokių pastangų. Bet tai nėra visai taip. Kiekvienas iš mūsų gali bent jau nedidelius stebuklus pats susikurti. Kartais pakanka tik sustoti, apsidairyti ir atidžiau pažvelgti į mus supančius paprastus kasdienius ir atrodytų, niekuo neišsiskiriančius dalykus. Kiekvienas stebuklas palieka mažutėlius ženklus ar pėdsakus, matomus tik tiems, kas nori ir sugeba matyti.
