Nuotykių istorijoje pasakojama apie mokslininke svajojančios tapti mergaitės Matildos ir jos močiutės kelionę į Švediją, į Nobelio premijos teikimo ceremoniją. Pasirodo, už senelės atrastą planetą apdovanojimas atiteks jos senam kolegai profesoriui Smokui, o tokiai neteisybei būtinai reikia pasipriešinti. Knygoje apstu beprotiškiausių nuotykių, keisčiausių atsitiktinumų, verčiančių ir šyptelėti, ir pagalvoti apie tai, kad, pasak pačios autorės, tokios kelionės pakartoti patiems visgi nereikėtų. Apie kūrybą, moteris atradėjas ir „Matildos efektą“ išskirtinai Lietuvos skaitytojams pasakoja pati Ellie, kurią kalbino knygos iliustruotoja ir viršelio dailininkė Kornelija Žalpytė
– Kaip gimė „Matildos efektas“?
– Labai geras klausimas – kaip gimsta istorijos? Tai vienas tų keistų dalykų, apie kuriuos svarstai parašiusi knygą: kaip aš tai padariau? Iš kur tai atsirado? Paprastai visos mano istorijos turi tikrovės elementų. Nuolatos seku įvairiausias naujienas – ne tas „didžiąsias“, pirmųjų puslapių, tačiau tokias, kurios nugula į septintuosius ir tolimesnius puslapius: mažas mielas žmonių istorijas, kurios nepaprastai įkvepia.
2014 metais Jungtinės Karalystės spaudoje pasirodė istorija apie senuką Bernardą Džordaną (Bernard Jordan), kariavusį Antrajame pasauliniame kare. Jis tuo metu gyveno slaugos namuose ir troško nuvykti į Normandiją paminėti 70-ąsias jūrų desanto operacijos metines, iš esmės pakeitusias karo eigą. Visgi niekas jo neišleido – Bernardui buvo per devyniasdešimt, norinčių lydėti neatsirado, tad jis pabėgo iš tų slaugos namų ir nukeliavo į Normandiją. Bernardo sugrįžimas tapo didžiuliu reiškiniu Jungtinėje Karalystėje – jam sugrįžus žmonės mojavo vėliavėlėmis, skandavo, plaukė žurnalistai. Prisimenu, skaičiau tą istoriją ir galvojau, koks gražus šis seno žmogaus ryžtas imti ir daryti tai, ką nori.
O aš norėjau parašyti šitą istoriją: kaip mergaitė (mėgstu rašyti apie merginas) padeda močiutei ištrūkti iš slaugos namų. Ėmiau galvoti: kokia galėtų būti priežastis? Kas mane domino, kai buvau vaikas? Man patiko mokslas, patiko kosmosas. Tiesą pasakius, man taip patiko šios sritys, kad būdama devynerių išgirdau, jog tuometinis JAV prezidentas Džordžas Bušas ketina vykdyti kosmoso programą ir parašiau jam laišką siūlydamasi būti kosmoso komandos dalimi! Atsakymo, aišku, negavau, tačiau tai manęs neatgrasė nuo mano pomėgių!
Dar vienas žmogus, įkvėpęs „Matildos efektą“ – buriuotoja Elena Makartur (Ellen MacArthur), kuri 2005 metais sumušė pasaulio rekordą pirmoji be sustojimo apiplaukusi aplink pasaulį jachta. Viename interviu Elena pasakojo, kad pirmą kartą buriavo kai jai buvo vos ketveri. Kai jai buvo aštuoneri, nusprendė susitaupyti ir nusipirkti pirmąją valtį. Užtruko trejus metus: taupė pinigus, skirtus pietums mokykloje – valgydavo po pusę porcijos, taupė kišenpinigius. Pagalvojau, kad Matilda irgi būtent taip pasielgtų. Buvau išties įkvėpta Elenos, jos ryžto, todėl ir Matildos pagrindinė charakterio savybė, ko gero, yra būtent ši.
Taip ir gimė „Matildos efekto“ užuomazgos: iš mano vaikiškų pomėgių, Elenos Makartur ir Bernardo Džordano istorijų.
– Kokios temos nagrinėjamos šioje knygoje?
– Vis dar yra daugybė žmonių, kurie mano, kad merginoms nepatinka mokslas, kad jos negali būti mokslininkėmis, negali būti atradėjomis, kad merginos negali gręžti medžio, pjaustyti metalo. Labai norėjau rašyti apie tai, kad merginos neabejotinai gali daryti visus tuos dalykus.
Dvylikametė Matilda mokyklos mokslo konkursui pristato savo geriausią išradimą – parankiai parankią ranką, tačiau niekas nepatiki, kad Matilda tą ranką sukonstravo pati. Nors išradimas buvo neabejotinai geriausias, konkurso ji nelaimi. Nusiminusi Matilda pasipasakoja močiutei ir paaiškėja, kad ši ją puikiai supranta.
Pasirodo, ji pati kadaise buvo astrofizikė ir atrado planetą, tačiau atradimą pasisavino jos profesorius, kuris po kelių dienų už tai bus apdovanotas Nobeliu. Negalėdama leisti šitokios neteisybės, Matilda įkalbina močiutę pabėgti iš slaugos namų ir nuvykus į Nobelio teikimo ceremoniją atskleisti tiesą.
Štai apie ką man labiausiai yra „Matildos efektas“: tiesą, teisingumą, apie tai, kad nuopelnai turi atitekti tiems, kurie ir padarė atradimus, ar jie pastebėjo naują planetą, ar ką nors išrado, o gal sukūrė nuostabią istoriją. Tai knyga ir apie pačią kovą. Matildos kova, aišku, gana ekstremali, tačiau po siužetu glūdi kvietimas pamačius vykstant ką neteisingo, nepalikti to, kovoti už tai, kuo tiki.
Kita svarbi tema: mergaitės ir močiutės draugystė. Retai vaikų literatūroje rasi tokią tarp skirtingų kartų užsimezgančią draugystę. Iš pradžių Matildai daug labiau patiko jos senelis: močiutė buvo nuobodi senučiukė, su kuria juodvi neturėjo nieko bendro. Istorijai vystantis Matilda pamato močiutę kitomis akimis, sužino, kokį nuostabų gyvenimą ji gyveno, kokių neįtikėtinų patirčių turėjo. Viliuosi, kad knyga paskatins skaitytojus geriau pažinti senelius, sužinoti daugiau apie tėvus ir kitus suaugusiuosius!
Matildos ir močiutės Džosės kelionė – tai beprotiškiausia atsitiktinumų vilkstinė, kurioje jos keliauja pieno furgonėliu, oro balionu, susiduria su gangsteriais, aktoriais, cirko artistais... Kaip tokia kelionė įvyksta rašant?
Tokia kelionė atsiranda iš sėkmės, kūrybiškumo ir mano pastangų pasukti įvykius taip, kaip realiame gyvenime jie nebūtinai susiklostytų, todėl nerekomenduočiau kartoti šios kelionės (šypteli).
Žinojau, kad kelionė turi prasidėti Anglijoje ir kad Matilda su močiute turi nukakti į Švediją, kur teikiama Nobelio premija. Taigi ištyrinėjau žemėlapį ir suplanavau, kur jos turėtų atsidurti keliaudamos. Kadangi man labai patinka visokios keisčiausios transporto rūšys, ėmiau svarstyti visokiausius smagiausius būdus, kaip veikėjos galėtų nukeliauti iš vieno taško į kitą. Kaip smagu būtų, jeigu ištrūkusios iš slaugos namų Matilda su Džose būtų vos ne euforijoje – mes jau pakeliui į Švediją! Mums pavyko! Ir tada pirma joms pasitaikiusi transporto priemonė būtų pieno furgonėlis, riedantis vos dešimties mylių per valandą greičiu. Galvojant apie įvairiausias, keisčiausias, netikėčiausias, daugiausiai iššūkių keliančias galimybes keliauti ir atsirado oro balionas, klounų pilna mašina, šuns formos Matildos tėvų autobusiukas ir kitos įdomybės, kurios realybėje vargiai pasitaikytų. Tačiau rašytojas turi daug laisvės, o mano didžiausias tikslas – kad skaityti būtų smagu, to labiausiai ir linkiu skaitytojams!
– Taigi, ko palinkėtumėte Lietuvos skaitytojams?
– Tikiuosi, kad knyga skaitytojams bus smagi, išprotėjusi, patrakusi, kupina nuotykių, kad ja mėgausis, kad knyga galbūt įkvėps išrasti ką nors ir patiems. Taip pat tikiuosi, kad knyga įkvėps atkreipti dėmesį į nežinomus mokslininkus.
Kaip jau minėjau anksčiau, prieš pradėdama rašyti, daug tyrinėju, kol atrandu idėją, tampančią knygos užuomazga. Taigi betyrinėdama atradau astrofizikę Džoseliną Bel Bernel (Jocelyn Bell Burnell), apie kurią niekada nebuvau girdėjusi. 1960-aisiais ji pirmoji atrado radijo pulsarus – elektromagnetinius ritmus kosmose. Džoselina parodė savo atradimą viršininkui, o šis pasinaudojo jos atradimu savo moksliniam darbui ir laimėjo Nobelio premiją, palikęs tikrąją atradėją ant ledo (kaip matote, močiutės Džosės personažą šiek tiek įkvėpė šios mokslininkės istorija).
Yra daugybė moterų atradėjų ir išradėjų, apie kurias nieko nežinojau. Kai lankausi mokyklose ir paprašau vaikų išvardinti atradėjus, jie visada sako: Niutonas, Einšteinas, Belas, bet beveik niekas neįvardija moters išradėjos. Ar žinote, kad automobilių stiklų valytuvus atrado Merė Anderson (Mary Anderson), kuri pati net nevairavo!
Tikiuosi, kad knyga įkvėps daugeliui dalykų, bet labiausiai tikiuosi ir linkiu skaitytojams tiesiog pasimėgauti knyga.
