„Naudojant vaizdus jiems lengviau kalbėtis tarpusavyje, bendrauti su pasauliu, ypač šiuo, gyvenimą ir emocijas sujaukusiu (po)pandeminiu laikotarpiu“ – pastebi jaunosios kartos menininkė, iliustratorė Anna Pavlova („Pencil Mood“), Lietuvos vaikų ir jaunimo centre (LVJC) vedanti keletą vaizduojamųjų menų užsiėmimų.
Padeda „įsiklausyti į save“
Apie ką norėčiau papasakoti šiandien? Kuo gyvenu, kas man svarbu, kas mane džiugina, neramina, skaudina? Tokie klausimai paprastai kyla atsistojus prie tuščio popieriaus lapo su pieštuku rankoje. Šios kelios apmąstymų akimirkos padeda paaugliams giliau pažvelgti į save.
Beje, šis skenuojantis žvilgsnis bei temos paieškos ne visada būna lengvos, ypač studijos naujokams. Kaip pasakoja LVJC neformaliojo švietimo mokytoja Anna, klausimas „O vis dėlto, ką gi man šiandien piešti?“ – ypač dažnas pradedančiųjų palydovas. Menininkė jiems pataria rinktis vieną temos paieškų kelią iš trijų.
„Galima ieškoti to, kas šiandien labiausiai palietė, nustebino, sužavėjo, užkabino... Jei pagalvojus keletą minučių, atsakymas vis dar neateina, vertėtų pabandyti įsižiūrėti į save – kuo esu ypatingas, ką įdomaus moku, sugebu“, – teigia ji.
Jei sunku užsikabinti ir už to – „Pencil Mood“ pataria išsikelti kelių ar keliolikos dienų iššūkį ir jo siekti. Pavyzdžiui 30 dienų kasryt bent po pusvalandį sportuoti, arba gaminti pusryčius, arba mokytis ispanų kalbos bei fiksuoti savo įspūdžius, pokyčius ir po to tai paversti pasakojimu komikso pagalba. Mėnesį ištvėrus, temų užteks visiems metams
Pasirinkta tema iš dalies apsprendžia pasakojimo stilių, kurį taip pat svarbu pasirinkti. Ar pasakojimo vaizdai ir žodžiai bus liūdni? O gal linksmi, pozityvūs? Gal sarkastiški? Kiekvienas turi atrasti savąjį.
„Jei jaunas žmogus minčių triukšme sugeba išsigryninti, kas svarbu, verta ir įdomu (ne tik jam, bet ir kitiems) bei įtaigiai, įvairiomis priemonėmis pasakoti apie tai – šis įgūdis pravers visą gyvenimą“, – įsitikinusi neformaliojo ugdymo specialistė.
Padeda priimti save bendraamžių būry
Bendra veikla, bendravimas su bendraamžiais labai padeda išgyventi sunkius ir nesuprantamus pokyčius, kurių kiekvieno paauglio gyvenime apstu.
„Sulaukus 10–12 metų ima keistis kūnas, mąstymas, prioritetai, aplinkinių požiūris. Pačius vaikus dažnai šie pokyčiai gąsdina; reikia laiko iš naujo save, besikeičiantį, pažinti ir priimti, – darbo su paaugliais užkulisiais dalinasi Anna Pencil Mood. – Šiuo laiku paaugliai paprastai klausosi, seka, ima pavyzdį vieni iš kitų; o nuo visų kitų slepiasi už plačių rūbų bei protestuojančių įvaizdžių, atmetančių bet kokį suaugusiųjų kišimąsi“. Šioje situacijoje, pasak specialistės, paauglius geriausia palikti ramybėje – atidžiai stebėti iš šono ir leisti jiems dalintis su šalia piešiančiais jų bendraamžiais.
Padeda kalbėti apie emocijas, išgyvenimus
Perkėlus savo mintis ant lapo, jos tampa matomos ir kitiems – mokytojams, tėvams. Paprastai čia apstu filmukų, žaidimų herojų; nuotrupos to, apie ką namuose kalba tėvai; smagios istorijos iš pačių vaikų gyvenimo.
Būnant šalia piešiančių vaikų ilgesnį laiką, išmoksti perskaityti jo ar jų darbus, „pagauni“ kuo šią dieną jie gyvena – jų džiaugsmą, polėkį. atsargumą ar nerimą. Viskas, kaip ant delno. Jei vaikas uždaresnis, jo pagalbos šauksmą galima užčiuopti dailės darbuose. „Visų pirma – stebėkite pokytį to paties vaiko darbuose, – pataria A.Pavlova. – Vaikai labai skirtingi ir pirminiai jų pasirinkimai būna nevienodi, todėl bendrų taisyklių nėra. Vienam juoda spalva – savito stiliaus klausimas, kitam gali reikšti „niūrią, juodą“ nuotaiką“.
Kiekvieną savo abejonę ar klausimą, pasak specialistės, verta aptarti su darbų autoriumi. Iš pokalbio paprastai daug kas paaiškėja. Dažniausiai tai būna tiesiog ne kokia nuotaika, kartais – matyto filmo ar žaisto žaidimo atgarsiai. Tačiau pasitaiko ir santykių problemų ar skaudesnių išgyvenimų, į kuriuos svarbu sureaguoti.
Padeda taikliai kalbėti
Per komiksus ir patys paaugliai nuasmenintai bando kelti jiems sunkias, nepatogias, provokuojančias temas: tarpusavio santykius su bendraamžiais, sunkias emocijas, (ne)bendravimą su tėvais, protestus už arba prieš.
Tikra meistrystė vaizdais ir tekstu pasakyti taip, kad tave kiti išgirstų ir teisingai suprastų.
Išmokti to ypač naudinga, nes jaunoji karta didžiąją informacijos dalį gauna per vaizdus. O komiksus vaikai greitai ir lengvai nuskaito.
Kurti bei pasakoti istorijas, suprasti siužetą, sklandžiai sudėlioti mintis, rašyti ir kalbėti taip, kad suprastų kiti, ką nori pasakyti, planuotis procesą, ieškoti faktų ir remtis jais – pravers visą gyvenimą, net ir kebliausiose situacijose.
Padeda susikaupti, auginti pastabumą detalėms
Komiksų būna labai įvairių: šalia įprastų herojinių ar nuotykių, sparčiai populiarėja istoriniais faktais paremti dokumentiniai, taip pat fantastiniai, tylieji ir daugybė kitų žanrų.
Vaikų vis labiau mėgstami dokumentiniai komiksai reikalauja įsigilinimo ir dėmesingumo detalėms.
„Jei planuoji piešti istorinius XIX a. vaizdus – stengsiesi pažinti, kokie tada buvo papročiai, mada, gamta, transporto priemonės, technologijos, aplinkos, kalbos, laikmečio ypatumai. Tyrinėji, renkiesi medžiagą, pavyzdžius... Tai padeda ne tik pagilinti įvairių pamokų žinias, tačiau stiprina pastabumą, dėmesingumą, norą mokytis“, – pastebi neformaliojo švietimo pedagogė.
LVJC pastebi, kad piešimo būrelius lankantys vaikai nebūtinai taps menininkais. Tačiau greičiausiai lengviau išgyvens popandeminio laikotarpio ir paauglystės iššūkius, atsiskleis pats sau ir aplinkiniam, džiaugsis buvimu su bendraamžiais.
