Praėjus beveik dešimtmečiui šios knygos tiražas atnaujintas ir šįkart knygą puošia pačios autorės kurtos iliustracijos. Apie kūrybos procesą, gėrio ir blogio kovą, mažus kasdienius įkvėpimus ir ryšį su gamta – interviu su Neringa Vaitkute.
– Ką jaučiate laikydama savo rankose šį, atnaujintą „Vaivorykščių arkų“ leidimą? Kuo šis jausmas skiriasi (o galbūt nesiskiria?) nuo to, kuris užplūdo sulaukus debiutinės knygos pasirodymo 2013-aisiais?
– Prisimenu kaip nekantriai ir baugščiai laukiau 2013 metų „Vaivorykščių arkų“ pasirodymo: dešimtis kartų sklaidžiau virtualų maketą, lyg užkerėta spoksodavau į viršelio išklotinę kompiuterio ekrane, vėl ir vėl atsiversdavau iliustracijas. Prieš pirmąją knygų mugę, kurioje dalyvavau kaip autorė, taip jaudinausi, kad mažiausiai savaitę negalėjau normaliai išsimiegoti.
Gulėdavau vidury nakties lyg kiškis plačiai atmerkusi akis ir spoksojau į tamsą, skaičiuodama iki „tos dienos“ likusias minutes. Rimtiems piliečiams toks suaugusios moteriškės blaškymasis gali pasirodyti juokingas, bet man „Vaivorykščių arkų“ rankraščio virsmas knyga prilygo tikrų tikriausiam stebuklui.
Knygų mugėje tyliai prasismelkiau pro žmonių maišalynę, paėmiau „Vaivorykščių arkas“ nuo lentynos... Niekada nepamiršiu, ką tuomet jaučiau. Užplūdo dvejopas laimės ir netikėjimo mišinys. Tiesą sakant netikėjimo buvo daugiau: net parsivežusi knygą į namus ir pasistačiusi ant stalo spoksojau su nuostaba, lyg į ateivį iš kosmoso, užsukusį popiečio arbatėlei. Buvo sunku suvokti, kad šita graži, solidi, aukso raidėmis puošta knyga yra MANO.
Šįsyk, kai pamačiau antrąjį „Vaivorykščių arkų“ leidimą viskas buvo truputį kitaip: daugiau džiaugsmo, mažiau jaudulio ir lygiai tiek pat nekantraus laukimo. Nors net laukimas šįkart buvo kitoks. Laukiau antrojo leidimo kaip laukiama senai matyto draugo, to, kuris su tavimi ištvėrė ne vieną sunkią akimirką, matė tave ir giliausioje neviltyje, ir didžiausio džiaugsmo akimirką.
Todėl ištraukusi antrąjį „Vaivorykščių arkų“ leidimą iš dėžės, apsikabinau knygą, prisėdau ant sofos ir kelias minutes paprasčiausiai sėdėjau, kol širdis nustojo pašėlusiai daužytis.
– „Vaivorykščių arkos“ – jau trečioji jūsų pačios iliustruota knyga (kitos dvi: „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“ ir „Klampynių kronikos 3. Pamiršti dievai“). Kaip jautėtės savo pačios sukurtai istorijai ieškodama naujo apdaro – dar savesnio ir savitesnio?
– Prisipažinsiu – buvo baisoka. Gąsdino ne tik darbo apimtys, bet ir atsakomybė: o jei nepavyks? Prieš sėsdama piešti nukroviau stalą teptukais, vandens stiklainiais, paskleidžiau dažų dėžutes ir susivokiau, kad nežinau nuo ko pradėti. Tada pasiėmiau pirmąjį „Vaivorykščių arkų“ leidimą, skaičiau kol radau epizodą, kurį tikrai panorau pamatyti nupieštą ir pradėjau kurti.
Piešiau daugiausiai naktimis. Prisėsdavau prie stalo šeimynai sumigus, įsijungdavau televizorių, kokią nors neįtikėtino kvailumo pokalbių laidą ir piešdavau iki aušros. Kai vyras keldavosi į darbą, dažnai rasdavo mane palinkusią prie stalo, dažuotą iki ausų, pasibalnojusią nosį sulaužytais akiniais (teko priklijuoti vieną kojelę) įnikusią į mikroskopinio smulkumo detales. Tokią susikaupusią, kad net pasilabinti nepakeldavau galvos.
Buvo visko. Kai ryte sunkiai atlenkdavau nuo įtampos užtirpusius pirštus ir garsiai keiksnodavau savo užsispyrimą, o vakarais ir vėl sėsdavau prie nebaigtų liustracijų su dar didesniu užsispyrimu. Spėju, tuomet mano kraujyje dominavo visi 25 procentai žemaitiškų genų, neleidžiančių sustoti pusiaukelėje ir pasiduoti nuleidus letenėles.
– Ši knyga – pirmoji fantastinės trilogijos dalis. Kaip šią trilogiją pristatote, apibūdinate tiems, kurie dar neturėjo progos pasisvečiuoti Vidurio terasoje?
– Tai knygos apie neįtikėtino gražumo pasaulius, kur įmanoma viskas. Jei norite nuotykių ir paslapčių, pažadu šioje trilogijoje jų rasite sočiai. Nenusivils ir tie, kas ieško knygos apie draugystę, ištikimybę. Turėtų susidomėti tie, kam patinka magija bei jos kuriami stebuklai. Tolimų kelionių mėgėjai turėtų rasti mielą Vidurio terasos kampelį, kuriame tikrai sutiktų apsilankyti.
Knygoje prieš blogį kovoja dar niekada iki šios knygos pasirodymo literatūroje neregėti veikėjai – skrajūnai, gudruoliai, nuotykiautojai… Įdomu, kad knygoje, kurioje vyksta gėrio ir blogio kova, nenaudojamas smurtas. Kaip ir kodėl priėmėte šį sprendimą rašydama knygą?
Mano knygų herojai – tiesiog vaikai. Netobuli, ne balti ir pūkuoti. Kartais baikštūs, kartais abejojantys, nepasirinkę gelbėti pasaulio iš blogio gniaužtų. Jie priima abejotinus sprendimus, pykstasi ir barasi. Nėra išskirtinai geri ar teisingi iki dantų griežimo (tokie tikriausiai būtų nuobodūs).
Norėjau, kad mano herojai būtų kiek įmanoma gyvesni ir tikresni. Taip pat nenorėjau suteikti blogiui perdėto žavesio auros. Mano knygose blogis nėra absoliutus. Jis turi savų motyvų, kelia ne susižavėjimą ar neapykantą, o greičiau gailestį: blogis kaip nerangus pykčio apimtas padaras, neturintis galių ką nors sukurti, todėl naikinantis viską, kas gera ir gražu.
– Šis pasakojimas įduoda raktą į kvapą gniaužiantį pasaulį, kuris toks pilnas ir turtingas prijaukintuose medžiuose gyvenančiais skrajūnais, pranašais, okeano pakrantėje aitvarus gaminančiais nuotykiautojais, atradimų ieškančiomis gudruolėmis ir gausybe kitų veikėjų bei magiškų detalių, stimuliuojančių skaitytojų vaizduotę. O kas žadina ir stimuliuoja jūsų vaizduotę kuriant neįtikėtinai kūrybingus pasakojimus vaikams?
– Miškai. Knygos, kurias skaičiau: neišsemiamas gimtosios kalbos žodžių lobybas. Maži kasdieniai pastebėjimai: saulės nuauksintas debesis, baloje plūduriuojantis medžio lapas, į takelio žemę įmintos stiklo šukės, žėrinčios po kojomis kaip žvaigždžių krislai... galybė visokių dalykų. Kartais tai būna nugirsta frazė ar probėgomis internete pamatyta fotografija.
– IBBY Lietuvos skyrius dar 2013-aisiais metais, pasirodžius pirmajam „Vaivorykščių arkų“ leidimui, jums skyrė reikšmingiausio metų debiuto apdovanojimą. Per šį laiką jūsų kūryba dar ne kartą buvo įvertinta prestižiškiausiais apdovanojimais. Koks jūsų santykis su pelnytais įvertinimais?
– Devyniasdešimt devynis procentus kasdienybės esu paprasta mama, žmona ir mokytoja. Žinoma, apdovanojimai mane labai nudžiugino, net bandžiau susireikšminti, bet, regis, nesėkmingai. Kiekvieną kartą kai reikia viešai girtis kokiu nors pasiekimu, žodžiai išsilaksto, o pagyrose visada atsiranda vietos saviironijai.
Iki šios dienos nesiginčiju su redaktorėmis, romiai priimu visus rankraščių taisymus, graužiuosi, kad jų buvo tiek daug, neprašau sugrąžinti išbrauktos „genialios“ frazės. Prieš pasirodant naujai knygai svarstau, kaip jai seksis. Sutrinku kai kas nors paprašo įvertinti savo kūrybą, nes kas aš tokia, kad vertinčiau kitus? Tebesigraudinu kai tamsiausiomis akimirkomis (o tai lyg tyčia nutinka tada kai svyra rankos) netikėtai gaunu gerbėjų žinutes ir vis dar negaliu patikėti, kad jos skirtos mano kūrybai.
Na taip, daugiau nebijau kalbėti kai mane filmuoja televizija (greičiau pripratimas, nei apdovanojimų pasekmė) ar kalbėti tiesioginiame radjo eteryje, bet einat iki studijos kaskart apmiršta visos blusos ir be garso nukrenta ant kabeliais išraizgytų grindų.
Esu keistoka, tas tiesa, bet realistė iki kaulų smegenų. Suvokiu, kad vieną dieną esi apdovanota ir įvertinta, o jei sėdėsi sudėjusi rankas, po metų niekas neprisimins kas tu per viena. Todėl neketinu sustoti. Rašysiu toliau.
– Vidurio terasos gyventojams ryšys su gamta yra be galo svarbus. O kaip jūs priimate gamtą, koks jūsų ryšys?
– Vaikystės vasaros ir paauglytė prabėgo kaime. Viena savarankiškai iššniukštinėjau visus aplinkinius miškus, kilometrų kilometrus basomis numyniau paslaptingais jų takais, nesutikdama nė vieno žmogaus. Mane žavėjo ir iki šiolei žavi medžių karūnose ošiantis vėjas, į žalsvą prietemą besidriekiantys samanų kilimai ir šviesos blyksniai miško upokšnio dugne.
Mane visada žavėjo ir žavi gamtoje vyraujanti pusiausvyra. Puikiai suvokiu, kad nėra nereikalingų gyvūnų ar augalų (išskyrus invazines rūšis, bet jų atsiradimas – žmogaus kaltė ir atsakomybė). Kiekvienas užima jam skirtą vietą, sukasi nesibaigiančiame gyvybės rate. Kiekvienas padaras yra svarbus, lyg siūlelis įsipynęs sudėtingame gamtos audinyje ir niekas nežino kokios pasekmės laukia, jei jis netikėtai nutrūktų.
Geriausiai pailsiu kur nors toliau nuo žmonių: laukiniuose paplūdimiuose, kur aplink tik kopos, žolynai ir bangų ūžesys. Miškuose, kur nesigirdi automobilių keliamo triukšmo. Ilgiuosi tokių akimirkų. Dabar gyvenu miestelyje, paprastame daugiabutyje, amžinai apsikrovusi darbais. Neturiu galimybės dažniau pabėgti į tylią vienatvę. Kartais pagaunu save galvojant, kad Vidurio terasa atsirado tada kai šis ilgesys tapo tiesiog nepakeliamas. Gal akylesniam skaitytojui pavyks tai įžvelgti.
