„TAIPNE“ spektaklio pavadinimas atspindi vaikų pasirinktus bendravimo modelius: vieno – sakyti tik „taip“, kito – visada tik „ne“. Neklaužadoms siekiant būti išskirtiniais, kasdienė rutina įgauna vis kitus atspalvius – vaikų elgesys kinta priklausomai nuo tėvų reakcijos.
Kyla klausimas, kurį padiktuoja spektaklio dramaturgija (idėjos autorė – Ieva Stundžytė): ar vaikas, sakantis „taip“ yra pozityvusis, o sakantis „ne“, priešgyniaujantis yra negatyvusis arba negeras vaikas?
Spektaklyje siūloma kartu su vaikais permąstyti, kas galima ir ko reikėtų vengti, žvelgiant į vaikus kaip į besikeičiantį, besivystantį žmogų, nereikalaujant atitikti visuotinių elgesio šablonų.
Pasak spektaklio režisieriaus Aido Ginočio: „Norėjosi, kad spektaklis kalbėtų apie šeimą be alegorinio pasakojimo, paliečiant socialines, tėvų ir vaikų santykių problemas.“
Nors tėčiui (akt. Justas Tertelis/Jurgis Marčėnas), mamai (akt. Marija Korenkaitė), dviems vaikams (akt. Diana Kamarauskaitė/ Urtė Smulskytė/Justina Smieliauskaitė ir Danas Kamarauskas/Matas Pranskevičius) ir muzikalumu išsiskiriančiam pasakotojui vardu Belekas (akt. Jurgis Marčėnas/Vaidotas Žitkus/Eimantas Bareikis) tenka kalbėti rimtomis temomis – apie vaikų saugumą, auklėjimą, vaikystės keliamus iššūkius – jie nepalieka žiūrovų abejingų ir įtraukia į žaismingą įvykių sūkurį.
Itin šaržuoti spektaklio personažai suteikia šansą pajusti gyvenimiškos buities komiškumą, keistumą. Veiksmo intensyvumas išlaiko vaikų dėmesį viso spektaklio metu, veikėjas Belekas kuria spektaklio interaktyviąją pusę: gyvai atlikdamas muziką, palaikydamas dialogą su žiūrovais, prisiimdamas tarpininko rolę.
Spektaklio scenografė Laura Lašaitytė minimalistinėmis priemonėmis sukuria pasaulio įvaizdį – tarp dekoruotų pagalvėlių įsiterpia aikštelė, primenanti pokalbių svetainės ar susirašinėjimo SMS žinutėmis langą. Joje vaidinantys aktoriai kviečia žiūrovus būti aktyviais stebėtojais ir žaidybine forma įsijungti į klausimų-atsakymų maratoną.
Keistuolišką žaismę išlaikantis pasakojimas, artimi ir puikiai apažįstami veiksmai savo tikrumu įtraukia žiūrovą, neužmirštantį, kad lankosi teatre, kuriame gali garsiai reikšti savo emocijas, kylančias susitapatinus su veikėjais, kupinais žmogiškųjų ydų, atsiskleidžiančių sukurtose komiškose situacijose – realybės veidrodyje.
Stebint vyksmą, kyla prisiminimai, kuriuos gretinant su tuo, kas matoma, sujungiamos individualios patirtis, kurios pasidaro bendresnės, nei anksčiau galėjo pasirodyti, ir, galimai, lengvesnės, o spektaklio „TAIPNE“ kolektyvinis patyrimas turi apvalantį poveikį.
