– Ar dabartinėmis aplinkybėmis nesunku nusiteikti kurti nuotaikingas istorijas vaikams?
– Dirbu iš namų jau daugiau nei 15 metų, tad karantinas nieko esmingai nepakeitė, beveik nieko iš manęs neatėmė. Turiu savo rutiną ir jau žinau, kaip prisišaukti įkvėpimą. Kartais tam užtrunku pusvalandį, kartais pusę dienos, o jei nuotaikos visai nėra, žinau, kad ji ateis rytoj. Beje, nuobodus mechaniškas darbas visada labai skatina smegenų veiklą. Vieną knygą – „Du paršelius“ – sugalvojau plaudama indus.
– Apie tą knygą tikriausiai mažai kas yra girdėjęs?
– Gali būti, nes ji buvo išleista tarp pirmosios ir antrosios Kakės Makės serijos knygų, todėl tikriausiai buvo užgožta Netvarkos nykštuko ir pabėgusių Kakės Makės ausų. Tačiau tikrai žinau, kad yra ir šios knygos fanų.
Gera žinia, kad „Du paršeliai“ kartu su kita knyga – „Ferdinandas ir Pu“ – ką tik perleisti. Visi, kas neskaitė, turi progą tai padaryti.
– Nesijaudinate, kad Kakė Makė nustelbia kitą kūrybą, nebijote išlikti istorijoje kaip vieno personažo autorė?
– O aš nesu vieno personažo autorė (juokiasi). Jeigu paskaičiuosime, kiek veikėjų yra Kakės Makės knygų serijoje, išeitų nemažai. Netvarkos nykštukas, ko gero, tiek pat žymus, kiek pati Kakė Makė. Dar monstrai – Mamaisa ir Nanaisa...
– Ar atsimenate visų savo personažų vardus, ar juos skaičiuojate?
– Vardus tikrai atsimenu, bet skaičiuoti nebandžiau. Jei personažas atsirado knygoje, vadinasi, jis man buvo svarbus, jam buvo priskirtas vienas ar kitas vaidmuo, nesvarbu, pagrindinis ar antraplanis.
– Tad ambicijų sukurti kitą populiarų veikėją neturite?
– Sudaryti sau pačiai konkurenciją ir pasižiūrėti, kuriam geriau sekasi? Ne, net neįsivaizduoju, ko reikėtų, kad specialiai sukurčiau populiarų personažą. Tikriausiai prireiktų matematikos, rinkos analizės ar panašių daikčiukų, o man labiau patinka leisti mintims tekėti laisvai. Jeigu kažkas atsiras, aš jam pasakysiu „labas“, o jeigu ne – tai ne.
– Panorėjusi, galėtumėte iliustruoti knygą taip, kad jūsų braižo niekas nepažintų?
– Reikėtų laiko persistyguoti ir, manau, galėčiau padaryti kažką visiškai naujai. Nuo savęs, aišku, nepabėgsi, stilius lieka tas pats, bet naujos priemonės, išraiškos būdai ir vaizdas – jau kitoks.
Tam tikros savęs paieškos buvo ir knygoje „Ferdinandas ir Pū“, skirtoje pradinukams. Ten iliustracijos kurtos kitokia technika.
O va knygoje „Du paršeliai“, skirtoje patiems mažiausiems ir tiems, kuriems nesinori skaityti ilgo teksto, – kūrinį sudaro 130 su trupučiu žodžių – mano braižas lengvai atpažįstamas.
– Nes Jūsų knygos prasideda nuo žodžių?
– Nuo istorijos, bet aš žinau tik pradžią ir pabaigą. Tuomet aptariu ją su namiškiais ir jeigu jaučiu, kad krūtinėje skraido drugeliai, užrašau. Tiesa, ne visos užrašytos istorijos tampa knygomis. Kartais pasiduodi emocijai, atrodo, kad čia tikrai tai, ko reikia gerai knygai, bet po pertraukos pažvelgus iš naujo, taip gali nebeatrodyti.
O piešimas, turint įdirbio, nebereikalauja daug kūrybinių pastangų. Vaizdą matau galvoje iš karto, belieka jį perkelti į kompiuterį. Piešti galiu kad ir 8 valandas, bet stengiuosi nepersidirbti, nes tiek ilgai sėdėti prie kompiuterio ne į sveikatą. Su rašymu visai kitaip – kai rašau, valandų neskaičiuoju.
– Gal atėjo laikas posūkiui į paauglių ar suaugusiųjų literatūrą?
– Jaunesniems paaugliams esu parašiusi knygą „Kniūkiai, arba dingusių kojinių paslaptis“. Jos kūrimo procesas man labai patiko, tai buvo tarsi nuotykis, kurio prieskonį atsimenu iki šiol. Kurti paaugliams gana sudėtinga, tai toks žmogaus amžiaus tarpsnis, reikalaujantis gilesnio pažinimo, bet aš negaliu tuo pasigirti.
Mano pačios paauglystė buvo gana nuobodi ir rutiniška, jokių įsimintinų nuotykių ar patirčių. Galėčiau mėginti rašyti stebėdama sūnų, tačiau per vėlu, jis jau beveik suaugęs.
O dėl suaugusiųjų literatūros – dar prieš porą metų sakiau „niekada“, bet dabar taip nebesakau. Jeigu atsirastų įdomi istorija ir pavyktų ją išvystyti – kodėl gi ne?
– Galbūt labai patrauklus galėtų būti komiksų kūrimas...
– Šitas žanras – tikrai ne man.
– Tikriausiai pagalvojate, kas būtų, jei Kakė Makė užaugtų, susirastų darbą, sukurtų šeimą?
– Tokia idėja buvo, bet aš jos atsisakiau. Panagrinėjus pasaulinę vaikų literatūros istoriją akivaizdu, kad mylimiausi veikėjai neauga, o jeigu užauga – pasimiršta. Todėl nusprendžiau leisti Kakei Makei nesenti ir amžinai likti 5 metų mergaite, kuri pilnais plaučiais išgyvena kiekvieną dieną.
Metuose – 365 dienos, tad jos nuotykiai galėtų praktiškai nesibaigti. Juolab kad atsiranda vis nauja karta, kuriai ji tampa geriausia drauge. Kam dirbtinai kurti ir spręsti naujas Kakės Makės problemas? Jos nebus įdomios tiems, kas šiandien yra ištikimiausi šios mergaitės gerbėjai.
– Na, pavyzdžiui tam, kad išsivaduotumėte iš atsakomybės, kuri tikriausiai lydi populiarią vaikų rašytoją – jūsų istorijas analizuoja vaikų psichologai, tėvai pritaiko auklėdami vaikus. Argi tai nevaržo kūrybinio polėkio?
– Sakyčiau, tai, kad rašydama galiu pasikonsultuoti su vaikų psichologais ir edukologais, – tik padeda. Jeigu rašyčiau knygas vaikams remdamasi vien savo ir savo kartos patirtimi, galėčiau ir nusirašyti į pūdymus arba mažų mažiausiai likčiau nesuprasta. Kai kurie dalykai šiandieniame vaikų auklėjime ir mano vaikystėje – kardinaliai skiriasi ir aš dėl to labai džiaugiuosi.
– Bet jūsų įkvėpimo šaltinis vis dėlto nėra vaikų psichologija ir jos problemos?
– Mano istorijos atsiranda iš gyvenimo. Jos gimsta stebint aplinką, atsitiktinai nugirdus smagų pokalbį, pamačius juokingą situaciją. Pavyzdžiui, katino Ferdinando ir šuns Pu istorija – tai mano augintinių istorija. Jų santykiai buvo labai įdomūs, ne tik kaip šuns ir katino, bet ir kaip kambariokų. Apie šiuos du herojus parašiau dvi knygas, tačiau tęsinio nebebus. Įkvepėjai, kad ir kaip gaila, iškeliavo į vaivorykštės šalį, o kurti toliau apie juos per daug sunku.
Mano naujausia knyga – „Katinas vienai savaitei“ – iš dalies irgi iš mano gyvenimo. Prieš keletą metų teko namo iš gatvės parsinešti katiną, suvargusį, pilną ligų. Tiesiog negalėjau jam nepadėti. Ir po truputį jį atgaivinau, išslaugiau, vežiojau pas veterinarą. Bet nuostabiausia – pajutau jo dėkingumą. Tai buvo nepakartojamas jausmas, sujaudinantis iki ašarų.
O juk neretai žmonės, ieškodami augintinio, nežino, ko nori, ieško ypatingos veislės, kartais dėl mados, kartais dėl įvaizdžio; ir pamiršta, kad yra daugybė tokių, kuriems labiausiai reikia namų, kurie labiausiai laukia šilumos, ir jie nė per nago kraštelį ne prastesni. Kasdieniškos situacijos mano galvoje tiesiog labai greitai apsipina įvairiais dalykais ir išeina istorija, kurią užsirašau.
– Į užrašų knygutę?
– Taip, bet jos visur nesinešioju, nors gal reikėtų. Labai svarbu užfiksuoti įspūdį, emociją, kad neišblėstų. Parašyti apie kažką, ko niekada nematei ir nepatyrei – labai sunku, nes skaitytojas pajus apgaulę. Istorijoje būtinai turi būti nors kruopelė kažko tikro.
– Ar kasdienybėje pastebėtos detalės atkeliauja ir į piešinius? Užrašų knygelėje ne tik užuomazgos, bet ir eskizai?
– Žinoma, iliustracijose pilna detalių iš realaus gyvenimo. Man patinka įterpti detalių, kurių komiškumas ar ironija suprantami tik suaugusiesiems, nes man svarbu, kad knyga būtų įdomi ne tik vaikui, bet ir tam, kuriam ją tenka skaityti vėl ir vėl iš naujo.
– Kaip atsitraukiate nuo darbų?
– Nesu miesto žmogus, energijos pasisemiu gamtoje ir sportuodama su savo dviem šunimis. Dar esu didelė siaubo filmų gerbėja. Labai juos mėgstu. Kaip ir siaubo literatūrą, ypač – Stiveną Kingą.
