Vaikai yra vaikai
„Migrantų vaikai į mūsų kultūrą integruotųsi labai greitai – jie smalsūs, drąsūs, imlūs, muzikalūs, greitai pagauna lietuviškus žodžius, dainas, žaidimus, patys klausinėja, improvizuoja, noriai įsitraukia ir dalyvauja. Tokie patys kaip lietuvių vaikai“, – pasakoja prieglobsčio prašytojų vaikams jau „savais“ tapę „Teatriuko“ aktoriai Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas.
Pasak Ž. Ramanausko, vedant užsiėmimus Pabradėje esantiems migrantų vaikams, emocinis krūvis skiriasi nuo kitų „Teatriuko“ veiklų – čia aktoriai nėra tik linksmintojai. Aktoriams paklausus, „iš kur jūs?“, pasigirsta vaikų atsakymai „kurdiš“, „čėčnia“... Paisdomėjus, „kaip čia atvažiavote?“, dažniausi nuskamba atsakymas – „atvažiavome paskui tėtį, jis dalyvavo apklausoje ir nebegalėjo likti namuose“.
„Manau, kad visi, kurie kažką negero galvoja apie migrantus, jeigu susitiktų su jais žmogiškai, jiems nebeliktų tų minčių. Kai užsiimame su vaikais, mes per langus matome normalias šeimas – mamos verda valgyti, mojuoja, šypsosi, tėčiai aptvertoje teritorijoje azartiškai žaidžia futbolą. Pabendravus su šiais žmonėmis, neliktų jokio priešiškumo. Šie žmonės tiesiog yra patekę į tokią situaciją. Ypač vaikai... Vaikas bet kuriuo atveju yra įkaitas – kartais savo tėvų veiksmų, kartais politikų“, – kalba Ž. Ramanauskas.
Kultūriniai mainai
Jau 20 metų programas vaikams rengiantis profesionalus teatras vaikams „Teatriukas“ dažnai įgyvendina ir socialinius projektus – keliauja pas tuos vaikus, kurie turi mažiau galimybių pamatyti meno ir kultūros renginių. Tad, sužinoję apie migracijos centruose atsiradusius vaikus, aktoriai iškart sugalvojo prisidėti prie vaikų kasdienybės paįvairinimo, per žaismingas užsiėmimus parodyti jiems lietuviškos kultūros dalelę.
Pastarąjį kartą lankydamiesi Pabradėje aktoriai paruošė specialią programą, atliko lietuvių dainas-žaidimus, populiariausius lietuvių liaudies žaidimus „Du gaideliai“, „Jurgeli, meistreli“ ir kt. Programą tenka vesti keliomis kalbomis – anglų, rusų, teatro kalba ar net gyvūnų kalba!
„Per gyvūnų kalbą atradome bendrą kalbą, – juokiasi D. Mikoliūnaitė. – Prisispausdinome kortelių su gyvūnų nuotraukomis ir pradėjome nuo to, kaip gyvūnai kalba lietuviškai, o kaip – jų kalba. Vaikai staigiai „pagavo“ šį žaidimą. Parodome viščiuko nuotrauką, o vaikai – ką jis daro, kaip jis kalba. Ir tikrai įdomu, kad visose kultūrose tie gyvūnai kitokius garsus skleidžia.“
Pabradėje prieglobsčių prašytojų vaikai lanko lietuvių kalbos pamokėles, bet šių žaidimų dar nebuvo žaidę.
„Pasakėme, kad „Du gaideliai“ yra lietuviškas žaidimas ir visi vaikai Lietuvoje jį moka. Jiems buvo labai įdomu, drąsiai įsitraukė. Tada perėjome prie „Jurgelio, meistrelio“, kuris yra universalus žaidimas, o tuo pačiu ir unikalus. Labai svarbu, kad visi vaikai pabūtų tame rato viduryje ir parodytų judesį. Akivaizdu, kaip jiems trūksta dėmesio, norisi išreikšti save“, – pasakoja D. Mikoliūnaitė.
„Apie duoną kalbėjomės su vaikais – kaip kepame duoną. Jie net turi savo specifinį judesį su delniukais, kuris reiškia „kepti duoną“. Džiugu matyti, kad vaikai siekia ir savo kultūrą parodyti“, – įspūdžiais dalinasi aktoriai.
Edukacinio užsiėmimo pabaigoje „Teatriuko“ narys Gediminas Žilys vaikams grojo gitara ir kanklytėmis. Davė išbandyti ir vaikams.
„Vienas groja, kitas muša ritmą į gitaros dėklą. Atrodo, kad jiems vos prisilietus gimsta muzika. Jie – išskirtinai muzikalūs. O taip pat smalsūs, išdykę ir mokantys džiaugtis viskuo“, – pastebi D. Mikoliūnaitė.
Dabar šio teatro aktoriai jau ruošia dovanėles prieglobsčio prašytojų stovyklose gyvenantiems vaikams ir keliaus pas juos gruodžio 27 dieną su Seneliu Kalėda. Vaikams dovanėlių atsiųs teatro draugai iš Airijos, kur migrantų vaikams Pabradėje net buvo surengta lėšų ir paveikslėlių knygų rinkimo kampanija. O žvelgiant tolyn aktoriai jau žino, kad edukacija migrantų stovyklose taps viena iš „Teatriuko“ socialinės veiklos krypčių ir 2022 metais.
Visai ne vaikiška realybė
Ž. Ramanauskas prisipažįsta, kadangi „Teatriukas“ dirba su vaikais, čia visada daugiau pozityvo, tuo pačiu ir labiau išryškėja situacijos drama.
Kol vaikams vyko edukaciniai užsiėmimai, jų tėvams buvo nešamos dėžės, iš kurių į vagonėlius išdalijamas maistas – patiems suaugusiems neleidžiama palikti patalpų.
„Kas dedasi pasienyje su Baltarusija... Žinoma, kad visuomenė turi būti kritiška tokiems reiškiniams. Nieko nėra vienareikšmiško. Negaliu sakyti „jūs pasitikėkite visais migrantais“. Vis tik, kai girdžiu žmones piktinantis, kad du kitataučiai apsigyvens jų kaime, manau, ne apie tai turi būti kalba. Tai yra normalūs žmonės, kurie bando pabėgti nuo nenormalių sąlygų“, – sako Ž. Ramanauskas.
D. Mikoliūnaitė priduria: „Labai greitai pamirštame, kad ir lietuviams ne kartą teko bėgti, visais laikais gali bet kas atsitikti, dėl ko tektų bėgti ar platesne, ar asmenine prasme. Todėl kiekvieną žmogų verta matyti atvira širdimi. „
